Błaszczyk Grzegorz (Gžegožas Blaščykas) – lenkų istorikas, knygų autorius, pedagogas, habil. m. daktaras (1996), profesorius, visuomenės veikėjas. Jis tiria lenkų ir lietuvių santykius, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės demografiją, karybą, Bažnyčios istoriją. Jis yra „Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraščio“ Redakcinės kolegijos narys. 2009 m. jis apdovanotas Lenkijos Sidabriniu Nuopelnų kryžiumi.
Svarbiausi G. Blaščyko mokslo darbai (paskelbti leidiniai)
„Żmudź w XVII i XVIII wieku“ (Žemaitija XVII ir XVIII a.: gyventojų skaičius ir socialinė struktūra), Poznanė, 1985 m.; „Diecezja żmudzka od XV do początku XVII w.: Uposażenie.“, („Žemaičių vyskupija nuo XV a. iki XVII a. pradžios: Dotacija.“, Varšuva, 1992 m.), „Litwa współczesna“ („Šiuolaikinė Lietuva“), 1992 m., Varšuva; „Diecezja żmudzka od XV do początku XVII w.: Ustrój “ („Žemaičių vyskupija nuo XV iki XVII a. pradžios: politinė sistema“, Poznanė, 1993 m.; „Litwa i jej sąsiedzi od XII do XX wieku: studia ofiarowane prof. dr. hab. Jerzemu Ochmańskiemu w sześćdziesiątą rocznicę urodzin“ („Lietuva ir jos kaimynės nuo XII iki XX a.: studijos, skirtos prof. habil. dr. Jerzy Ochmańskiui šešiasdešimtojo gimtadienio proga“), Poznanė, 1994 m., parengė spaudai kartu su Arturu Kijas; „Burza koronacyjna: dramatyczny fragment stosunków polsko-litewskich w XV wieku“ („Karūnacijos audra: : dramatiškas Lenkijos ir Lietuvos santykių fragmentas XV amžiuje“), Poznanė, 1998 m.; „Dzieje stosunków polsko-litewskich od czasów najdawniejszych do współczesności: Trudne początki “ (Lenkų ir lietuvių santykių istorija nuo seniausių laikų iki mūsų dienų tomas 1: Sunki pradžia“, Poznanė, 1998 m.; „Historia, kultura i język Litwy: materiały z Międzynarodowej Konferencji Litewskiej“ („Lietuvos istorija, kultūra ir kalba: tarptautinės lietuvių konferencijos medžiaga“), (Poznanė, 2000 m.); „Litwa na przełomie śriedniowiecza i nowożytności 1492–1569“ („Lietuva viduramžių ir naujųjų laikų sandūroje 1492–1569“, Poznanė, 2002 m.; „Chrzest Litwy“ („Lietuvos krikštas“, Poznanė, 2006 m.; „Geografia historyczna Wielkiego Księstwa Litewskiego: stan i perspektywy badań“ („Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinė geografija: tyrimų būklė ir perspektyvos“, Poznanė, 2007 m.; „Dzieje stosunków polsko–litewskich: Od Krewa do Lublina“ („Lenkijos ir Lietuvos santykių istorija: Nuo Krėvos iki Liublino“ 2 tomo 1 dalis, Poznanė, 2007 m.; „Metryka litewska Rejestry podymnego Wielkiego Księstwa Litewskiego Księstwo Żmudzkie“ („LDK ir Žemaičių kunigaikštystės metrikos registrai“), 2009 m.; „Herbarz szlachty żmudzkiej“ („Žemaitijos bajorų herbynas“), tomai I–VI, Varšuva, 2015–2016 m.; Wybrane prace z lat 1978– 2020“ („Rinktiniai darbai nuo 1978 iki 2020 m.“), 2024 m.; „Żmudź w historiografii Od XIX do początku XXI wieku“. Tom I („Žemaitija istoriografijoje nuo XIX a. iki XXI a. pradžios“). T. I; El. knygų tritomis „Dorpatczycy. Polscy studenci na Uniwersytecie Dorpackim w latach 1802–1918 i ich dalsze losy. Słownik biograficzny. Tom I: A–H („Dorpatiečiai (Dorpatai)[1]. Lenkų studentai Dorpato[2] universitete 1802–1918 m. ir jų tolesnis likimas. Biografinis žodynas“. T. I: A–H, 2021 m., T. II: I–M, 2022 m., T. III: N–R, 2025 m.
BIOGRAFIJA
Blaščyko biografija parengta pagal informaciją, paskelbtą 2023 m. vasario mėnesį internete paviešintą Krzysztofo Pietkiewicziaus darbe „Grzegorz Błasczyk, historyk dawnej Litwy“: https://www.researchgate.net/publication/381971028_Grzegorz_Blaszczyk_historyk_dawnej_Litwy (žr. 2025-04-27) ir papildyta G. Blaščyko knygų leidėjų pateikiamais knygų pristatymais..
Gžegožas Blaščykas gimė 1953 m. rugsėjo 19 d. Lenkijos miesto Poznanės advokato Česlovo Blaščyko ir jo žmonos Eleonoros iš Dzięcielewskių giminės šeimoje. Poznanėje jis visą laiką ir gyvena, dirba, plėtoja savo mokslinę veiklą. Čia jis baigė pradinę mokyklą, 1972 m. – Poznanės Klaudynos Potockos 5-ąją bendrojo lavinimo vidurinę mokyklą. Tada sėkmingai išlaikė stojamuosius egzaminus ir pradėjo istorijos studijas tuometinio istorinio Poznanės Adomo Mickevičiaus universiteto Filosofijos ir menų fakultete. Studijų metais papildomai lankė sociologijos paskaitas, tačiau ši disciplina tada jo labai nesudomino, todėl vėliau į šią mokslo sritį nesigilino. Studijuodamas įsitraukė į universiteto Studentų mokslinio klubo veiklą. Pradėjęs domėtis karo istorija, lankė Karo istorijos katedroje vykusį seminarą.
G. Blaščyko studijų metais universiteto rektorius buvo prof. Benonas Miškiewiczius, o tiesioginis G. Blaščyko globėjas – B. Miškiewicziaus mokinys, profesorius – tuo metu jaunasis docentas – Karolis Olejnikas. Jam vadovaujant G. Blaščykas parašė išsamų magistro studijų baigiamąjį darbą tema „Rola władzy hetmańskiej w życiu politycznym Rzeczypospolitej w okresie od XV do końca XVII wieku“ („Etmono valdžios vaidmuo Lenkijos ir Lietuvos valstybės politiniame gyvenime nuo XV iki XVII a. pabaigos“)[3].
G. Blaščykas magistro studijų baigimo diplomą gavo 1977 m. gegužės 27 dieną. Tada jis dėstytojų ir bendrakursių jau buvo gerai vertinamas kaip istorikas, tyrinėjantis Lenkijos Respublikos XV–XVII a. pabaigos istoriją ir turintis mokslinį, novatorišką požiūrį į istoriją. Ryškėjo ir jo kaip būsimo mokslininko savybės, kurios dar labiau atsiskleidė jam pradėjus dirbti, gilinantis į jį dominusias istorijos temas, kurios iki to laiko literatūroje dar buvo menkai išplėtotos. Rašydamas savo darbus, jis naudodavosi didele šaltinių baze. Vis dėlto tada dar niekas neprognozavo G. Blaščyko mokslinės karjeros.
1977-ieji Lenkijoje buvo augančios krizės ir ribotų galimybių laikotarpis. Nepaisant to, kad G. Blaščyką universiteto dėstytojai vertino gerai, iš pradžių jam įsidarbinti mokslo įstaigoje buvo sudėtinga. Tada G. Blaščykas pradėjo dirbti jaunesniuoju bibliotekininku Lenkijos mokslų akademijos Kórniko bibliotekoje. Čia jis ilgai neužsibuvo – 1978 m. kovo 1 d. pradėjo eiti asistento-praktikanto pareigas Poznanės Adomo Mickevičiaus universiteto Istorijos instituto tuometinėje SSRS tautų istorijos katedroje. Tikėtina, kad priimant jį į darbą daug ką lėmė universiteto rektoriaus, kuris palankiai vertino būsimąjį mokslininką, nuomonė.
Tais metais SSRS tautų istorijos katedra tęsė Poznanės universitete anksčiau gyvavusias tradicijas. Tarpukariu šio universiteto Rytų Europos departamentui iki 1939 m. vadovavo iš Vilniaus atvykęs Kazimieras Chodynickis, o SSRS tautų istorijos katedros vedėjo pareigas 1945 m. iš Kazimiero Tymienieckio perėmė Poznanėje įsikūręs vilnietis Henrikas Łowmianskis. Jis Poznanėje pradėjo burti mokslininkų bendruomenę, kurios dėmesio centre atsidūrė Lietuvos istorija. Beje, būtent dėl tokio didelio susidomėjimo Lietuvos istorija H. Łowmiańskis vėliau buvo priverstas atsistatydinti iš savo tuometinių pareigų. Pats H. Łowmiańskis daugiausiai dėmesio skyrė lenkų ir slavų viduramžių istorijai. Nuo XX a. 6 dešimtmečio vidurio ši institucija pradėjo rengti istorikus ir lituanistus. Dominavo socialiniai ir ekonominiai mokslai, bet ne tik jie. Iš H. Łowmiańskio laikotarpiu paaukštintų dešimties mokslo daktarų Jerzy Ochmańskis tyrinėjo viduramžių Vilniaus vyskupijos latifundijos istoriją, Stanislovas Aleksandrovičius gilinosi į Baltarusijos ir Lietuvos miestų ekonomines funkcijas XVI ir XVII amžiuje, Stanislovas Kasperčakas – į Lietuvos ir Baltarusijos feodalo valdovo privatų ūkį XV–XVI a., Józefo Morzy dėmėsio centre buvo XVII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) demografinė krizė, Marcelio Kosmano – LDK dokumentai ir Vytauto Didžiojo laikų kanceliarija, Marijos Barboros Topolskos – XVII ir XVII a. dvaras. Keturiems iš šių šešių specialistų (J. Ochmański, S. Alexandrowicz, M. Kosman ir M. B. Topolska) buvo suteikti profesorių vardai
Su Prūsija susijusius klausimus nagrinėjo doc. Marzena Pollakówna, kuri visos savo mokslinės karjeros metu yra susijusi su prof. Artūro Kijo katedra, specializuojasi Rusijos ir jos istorijos tyrimų srityje. Vėliau, kai H. Łowmiańskis išėjo į pensiją, Universitetui pradėjo vadovauti Jerzy Ochmańskis.
Doktorantūros darbus, kurių temos buvo susijusios su lituanistiniais klausimais, apsigynė Jan Jurkiewicz, Zbysław Wojtkowiak, Krzysztof Pietkiewicz ir G. Blaščykas. Ši H. Łowmiańskio ir J. Ochmańskio laikais išaugusi mokslininkų grupė Poznanėje pradėta vadinti Lietuvių mokykla.
G. Blaščykas tokioje mokslininkų bendruomenėje pritapo, tapo vienu ryškiausių jos atstovų ir gana greitai pradėjo kilti akademinės karjeros laiptais. Po metų stažuotės jam buvo suteiktos asistento pareigos. 1983 m. vadovaujamas J. Ochmańskio, jis apgynė daktaro disertaciją „Zaludnienie, struktura, społeczna i podziały administracyjno-terytorialne Żmudzi w XVII–XVIII wieku“ („Gyventojų skaičius, struktūra, Žemaitijos socialinis ir administracinis-teritorinis suskirstymas XVII–XVIII a.“. Ši tema priklausė tai istorinių tyrimų krypčiai, kurią H. Łowmiańskis bandė suteikti Poznanės lituanistikai. J. Ochmańskis labiausiai skatino studentus savo darbuose atkreipti dėmesį į plačiai suprantamus socialinius ir ekonominius klausimus.
Įkvėptas J. Ochmańskio, kuris aukštai įvertino jaunojo G. Blaščyko gabumus moksliniam darbui, gebėjimą moksliškai spręsti tyrimo problemą, bet ir euristinę iniciatyvą bei savarankiškumą ieškant informacijos[4]. Daugiau negu 900 spausdintų puslapių apimties G. Blaščyko disertaciją ą teigiamai įvertino ir recenzentai Juliušas Bardachas bei H. Łowmiańskis. Prof. J. Bardachas apžvalgoje rašė, kad M. Blaščyko darbas buvo nepaprastai sunkus, bet yra sąžiningai ir pavyzdingai atliktas, nustatant valdos teritorijas ir ribas Žemaitijos apskrityse ir parapijose bei labai praplečia mūsų žinias tiek istorinės geografijos, tiek administracinių suskirstymų istorijos požiūriu. Antrasis recenzentas prof. H. Łowmiańskis savo vertinime iškėlė keletą abejonių. Jo nuomone, buvo prieštaringų autoriaus sprendimų, tačiau pabrėžė, kad teigiamai vertina G. Blaščyko bandymą įžvalgiai ir originaliai aptarti problemas bei pateikti įdomius paaiškinimus, kartais atskleidžiant ir naudingus rezultatus, kurie bus reikalingi tolesniems Žemaitijos tyrinėjimams. Be to, jis atkreipė dėmesį į autoriaus aistrą tyrimams, didelį entuziazmą, kurį jis skyrė rengdamas tokį išsamų ir vertingą darbą[5].
Įgijęs mokslo daktaro laipsnį, G. Blaščykas visus kitus daugiau kaip 30 metų liko ištikimas lituanistikos klausimams. Ilgą laiką jis daugiausiai dėmesio skyrė Žemaitijos istorijai. Spaudai parengta jo sutrumpinta mokslo daktaro disertacija buvo išleista 1985 metais. Tai knyga „Żmudź w XVII i XVIII wieku“ („Žemaitija XVII ir XVIII a.“). Už šį darbą mokslininkas 1986 m. pelnė Lenkijos mokslo ir švietimo ministro apdovanojimą, skiriamą už išskirtinius mokslinius pasiekimus[6]. Knygoje yra pateiktas žemėlapis kartu su komentaras, iliustruojantis Žemaitijos administracinį suskirstymą XVII–XVIII a., kuriame yra knygos autoriaus iš esmės nustatytos Žemaitijos apskričių / valstybių ribos. Lyginant su Jano Jakubowskio teiginiais, šis leidinys suteikia daug naujo. Knygoje pateiktas žemėlapis ir išvados apie demografinius reiškinius iki šių dienų yra išlaikęs visą savo mokslinę vertę.
Autorius liko ištikimas žemaičių temai ir vėlesniais metais. Plėtodamas ją jis naudojosi Žemaičių vyskupijos kodeksu (išleistas Romoje 1984–1989 m.), kuris anksčiau buvo prieinamas tik Vilniuje, kur saugoma iš dalies ranka rašyta medžiaga. Pokyčiai, vykę SSRS po 1985 m., mokslininkams sudarė galimybę plačiau naudoti vietinius archyvinius išteklius. G. Blaščykas gavo prieigą prie rankraščių išteklių, saugomų ne tik Lenkijos bažnyčių archyvų ir mokslinių bibliotekų kolekcijose, bet ir Lvove, ir, svarbiausia, – Vilniuje (Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, Vilniaus universiteto fonduose, Nacionalinėje Lietuvos Martyno Mažvydo bibliotekoje ir Lietuvos valstybės archyve. Tai jam sudarė galimybę parengti spaudai ir 1992 m. išleisti nedidelę knygelę „Žemaičių vyskupija nuo XV iki XVII a. pradžios“.
Mokslinė disertacija, kurią apgynus G. Blaščykui buvo suteiktas habilituoto mokslų daktaro laipsnis, tuo pačiu pavadinimu, su paantrašte „Konstytucja“ („Konstitucija“), buvo išleista apie 1992 m. birželio mėnesį. Tai buvo dar vienas leidinys, turėjęs didelę įtaką istorijos mokslo raidai.
Habilitacijos procedūros recenzentai (profesoriai kun. Marian Banaszak, Stanisław Alexandrowicz ir J. Ochmański) atkreipė dėmesį į autoriaus naujus mokslinius atradimus struktūros ir palyginimų srityje, naudotus įvairius ir turtingus Žemaičių vyskupijos archyvinius šaltinius ir kt. J. Ochmańskis pažymėjo, kad darbas yra vertingas ne tik požiūrio į tyrimo temą, bet ir metodologine prasme, o daugelio „tuščių dėmių“ pašalinimas suteikė naują išraišką aiškinant Bažnyčios atneštą į Lietuvą lotynų kultūros svarbą. S. Aleksandrovičius teigė, kad šis darbas dėl savo neabejotinos vertės bus įtrauktos į pagrindinių monografijų ir patogių įrankių rinkinį visų, kas domisi ne tik Lietuvos, LDK, Lenkijos Respublikos, bet ir Rytų bei Centrinės Europos šalių teritorijos istorija, ir kad šis darbas užpildys didelę žinių apie šių kraštų vystymosi istoriją, visos Europos kultūros paveldą spragą.
Gauta habilitacija G. Blaščykui suteikė galimybę 1994 m. Universitete gauti profesoriaus pareigas.
Mirus J. Ochmańskiui, G. Blaščykas 1996 m. perėmė jo pareigas – pradėjo vadovauti tuo metu jau pervardintai Rytų Europos istorijos katedrai. Tais metais jam buvo suteiktas Poznanės Adomo Mickevičiaus universiteto docento vardas.
G. Blaščykas norėjo įgyvendinti mirusio profesoriaus planą parašyti kolektyvinį darbą apie persipynusią Lietuvos ir Poznanės istoriją. Tam į pagalbą buvo pasitelkti ne tik katedros darbuotojai, bet ir su ja nesusiję mokslininkai: S. Alexandrowičiu, M. Kosmanas B. M. Topolska, Janas Jurkiewičius, Arturas Kijas, Krzysztofas Pietkiewičius ir Zbysławas Wojtkowiakas. Deja, šis darbas tada neperžengė bendrų diskusijų ir bandymų nustatyti chronologines apimties ribas ir temų paskirstymo atskiriems autoriams. Nepavyko gauti ir išorinio projekto finansavimo, kuris šiame projekte turėjo lemiamos reikšmės. Komanda nepradėjo dirbti, ir, anot paties G. Blaščyko, iš to, kas buvo numatyta, jis tik pats parašė vieną iš planuotų skyrių. Dėl įvairių priežasčių šis skyrius tapo atskira, išsamia LDK jos proveržio laikotarpio istorija – „Litwa na przełomie średniowiecza i nowożytności 1492–1569“ 5 („Lietuva viduramžių ir naujųjų amžių sandūroje 1492–1569 m.“), kuri išspausdinta 2002 metais. Šioje gana tradicinės struktūros knygoje yra pateikta nemažai žemėlapių, plati bibliografija, išsamus turinys. Leidinys pagrįstas chronologine-problematine tvarka. Jame rašoma apie svarbų, gal net ir novatorišką Lietuvos istorijos laikotarpį, t. y. perėjimą nuo viduramžių visuomenės ir valstybės iki šiuolaikinės, nuo Kazimiero IV Jogailaičio mirties 1492 m. iki Liublino unijos pabaigos 1569 metais.
Tuo laikotarpiu tai nebuvo pagrindinė G. Blaščyko tyrimų tema. Jis, nesugebėdamas susisteminti Lietuvos istorijos, ėmėsi dar vieno monumentalaus projekto – Lenkijos ir Lietuvos santykių istorijos rašymo. Pirmasis darbas šia tema buvo paskelbtas 1998 m. Tai knyga „Burzy koronacyjnej “ („Karūnavimo audra“), skirta dramatiškam Lenkijos ir Lietuvos valstybės santykių XV amžiuje fragmentui. Tai kartu ir išsamus šių santykių eigos bei priežasčių nagrinėjimas. Prisiminkime: 1429–1430 m. nepavyko karūnuoti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto Lietuvos karaliumi.
Beveik tuo pačiu metu buvo išleistas pirmasis „Lenkijos ir Lietuvos sandraugos istorijos“ knygos tomas „Dziejów stosunków polsko-litewskich od czasów najdawniejszych do współczesności“[7] („Lietuvių kalba nuo seniausių laikų iki šių dienų“, pavadinta „Trudne“ („Sunku“), apimanti laikotarpį iki 1385 m. Šis leidinys įtvirtino G. Blaščyko aukštą poziciją mokslo bendruomenėje ir padėjo pagrindą tam, kad jam būtų suteiktas mokslo profesoriaus vardas.
Juliušas Bardachas, vertindamas šį veikalą, rašė, kad tai buvo esminis darbas, pelnęs mokslininkui didžiausią pripažinimą. Pasako jo, retas atvejis, kai istorikas, kuris pradėjo nuo tyrimų moderniosios istorijos srityje, o vėliau perėjo prie naujausių laikų iki šių dienų, grįžtų prie gilių viduramžių šaknų. Ir jam tai pavyko sėkmingai, jis demonstruoja mokslinių įgūdžių įvaldymą[8].
Siekis išsamiai pristatyti Lenkijos ir Lietuvos santykių istoriją viršijo vieno autoriaus galimybes, bet G. Blaščykas kaip mokslininkas, siekiantis maksimaliai panaudoti visus šaltinius ir literatūrą bei susidurti su visomis iš to kylančiomis interpretacijomis, sukūrė kolosalų kūrinį. Šis projektas buvo suplanuotas penkiems tomams, iš kurių išleista (2007 m.) tik pirmoji antrojo „Od Krewa do Lublina“ („Nuo Krėvos iki Liublino“) tomo dalis, apimanti 1385–1492 m. laikotarpį. Pirmasis tomas jau buvo padarytas (G. Błaszczyk, „Litwa na przełomie średniowiecza i nowożytności 1492–1569“, Poznań, 2002).
Leidinio „Od Krewa do Lublina“ apimtis – daugiau negu 1 200 puslapių. Antrojo tomo įžangoje autorius paskelbė, kad tęs savo tyrimus, bet prie jų iki šiol dar negrįžo. Kad tam rengtasi, rodo 1998 m. leidinyje „Zapiski Historyczne“ („Istoriniai užrašai“) paskelbtas jo straipsnis apie Lenkijos ir Lietuvos valstybę 1569–1795 metais, skirtas pagrindiniams valstybių santykių klausimams (šis straipsnis anglų kalba yra perspausdintas Vilniuje išspausdintame leidinyje „Mare Nostrum“ („Mūsų jūra“).
G. Blaščykas 2001 m. plėtojo polemiką su lietuvių istorike hum. m. dr. Jūrate Kiaupiene dėl vadinamosios 1385 m. Krėvos unijos ir ypač Krėvos akto autentiškumo, jo esmės, taikymo viešajame gyvenime ir šio akto tyrimų istorijos. Norėdamas pagrįsti savo sprendimus, M. Blaščykas pradėjo nuo problemos, termino atsiradimo XIX a. pabaigoje, atsižvelgiant į įvykius Krėvos mieste, 1385 m. sąjunga, kurią J. Kiaupienė ginčijo visa apimtimi. Jis įrodė, kad teisiškai tai nebuvo sąjungos aktas, bet tai buvo sąjunga tradicine ir įprasta šios sąvokos prasme.
Nuo to laiko G. Blaščykas Lenkijos ir Lietuvos santykių klausimą nustūmė į tyrimų antrąjį planą.
Pasak peofesoriaus, iš vėlesnio laikotarpio yra dar keli jo straipsniai ir brošiūra apie Vytautą Didįjį ir Švitrigailą bei jų požiūrį į Lenkiją ir lenkus, Vytauto nužudymą 1389 m. ir santykių krizę, Lenkijos ir Lietuvos sandraugą 1398 metais. Juose jis pateikė patikslintas kai kurias Lenkijos ir Lietuvos santykių istorijos tezes. Brošiūra, kurioje buvo nagrinėjamas „Lietuvos krikštas“, buvo išleista kaip „Krikščioniškosios Europos“ leidinių serijos dalis ir tai buvo gana toli siekiančios aktų santrumpos pavyzdys, išlaikant leidinio esminę pažintinę vertę.
Vienas iš sudėtingiausių G. Blaščyko pasiekimų yra jo darbas, atliktas LDK istorijos ir istoriografijos srityje. Idėja sukurti tokią bibliografiją jam gimė Gardino jaunųjų mokslininkų asociacijoje „VIT“, kuri subūrė kūrybingą komanda (Baltarusijai atstovavo Sargiej Kaŭn, Natalia Śliż, Sargiej Salei), Rusijai – Aleksandras Filuškinas, Lietuvai – Gedrė Mickūnaitė, Ukrainai – Dmytro Wyrski, Lenkijai – G. Baščykas, Dorota Michaluk ir Krzysztof Pietkiewicz). Jų bendro darbo rezultatas – išsamus leidinys, apimantis laikotarpį nuo 1991 iki 2003 metų. Ši jo 2006 m. išspausdinta knyga yra sudaryta Gardine vykusioje konferencijoje pristatytų pranešimų pagrindu.
Tuo laikotarpiu G. Blaščykas Gardine vykstant „apskritojo stalo“ diskusijai pažymėjo, kad reikia tęsti pagrindinį darbą, kurti mokslinių tyrimų infrastruktūrą, pvz., rengti pareigūnų sąrašus, biografinius žodynus, leisti geografinius-istorinius žemėlapius. Jis pripažino būtinybę pereiti prie sintetinio darbo, kai tik tai įmanoma.
Po 2007 m. LDK istorijos tyrimus, išskyrus Žemaitijos, mokslininkas savo kūryboje nustūmė į antrąjį planą. Prie sąjungos klausimų jis grįžo Horodło metinių, kurios buvo pažymimos 2013-aisiais, proga. Siekdamas problemą pristatyti platesnei auditorijai, paskelbė ta tema kelis straipsnius bei apžvalgas. Vienintelis reikšmingas ir kol kas paskutinis šiuo laikotarpiu išleistas veikalas buvo „Geografia historyczna Wielkiego Księstwa Litewskiego: stan i perspektywy badań“ („ Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinė geografija: tyrimų būklė ir perspektyvos“). Pirmieji šio darbo metmenys, susiję tik su Lietuva, G. Blaščyko buvo perskaityti 1999 m. Vroclave vykusiame Lenkijos istorikų visuotiniame XVI kongrese. Ši knyga, parašyta kartu su kitais kūriniais, buvo išleista 2007 metais, o 2012 m. išspausdinta jos išplėstinė versija. Profesoriaus Artūro Kijaso pateiktoje apžvalgoje pažymėta, kad tai kūrinys, kuris yra minčių ir apmąstymų rezultatas, susidedantis iš plačiai žinomos geografijos ir istorijos sampratos, tiek senoviniu aspektu, tiek šiuolaikiniu, ir kad šioje knygoje pateikti klausimai iki šiol Lenkijos moksle niekada nebuvo taip išsamiai aptarti. Recenzentas pažymėjo, kad yra pagrindas šį darbą priskirti prie įdomesnių traktatų lenkų ir lietuvių istorijos tema. Šis leidinys daugiausia yra istoriografinio pobūdžio, todėl G. Blaščykas savo darbe pateikė keletą tyrimų postulatų ateičiai. Autorius šį leidinį traktavo kaip vadovėlį. Jame pateikta plati bibliografija užima apie vieną trečdalį teksto, kurioje yra nurodyti ir lietuvių bei baltarusių darbai.
Nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. G. Blaščykas yra Poznanės Adomo Mickevičiaus universiteto etatinis (tikrasis) profesorius, tą pačią dieną kartu su savo katedra perėjęs dirbti iš šio universiteto Istorijos instituto į to paties universiteto Orientalistikos institutą.
Dar vienas G. Blaščyko įgyvendintas didelis projektas yra jo spaudai parengta didžiulė (net šešių tomų) knyga „Herbarz szlachty żmudzkiej“ („Žemaičių bajorų herbynas“), išleista 2015–2016 metais.
Šio leidinio parengimo idėja neabejotinai gimė tada, kai G. Blaščykas buvo pakviestas dirbti į komandą, susijusią su Tadeušo Manteuffelio Istorijos institutu ir Lenkijos mokslų akademija, kuri, be kita ko, rūpinasi Didžiųjų registrų leidyba. Kaip šio projekto dalį G. Blaščykas spaudai parengė spaudai Žemaitijos kunigaikštystės registro nuo 1690 m. (vadinamojo tarifo) darbą – knygą „Metryka litewska Rejestry podymnego Wielkiego Księstwa Litewskiego Księstwo Żmudzkie“ („LDK ir Žemaičių kunigaikštystės metrikos registrai“), kuri išleista 2009 metais. Tikėtina, kad tada jis pradėjo galvoti apie programos įterpimą į Žemaičių bajorų, suprantamų kaip bendruomenės su specifiniais bruožais, susidedančios iš klanų ir šeimų, teisių ir pareigų tyrimus. Galiausiai, būtent jie tapo tinkamu tyrimų objektu. Ši idėja buvo realizuota laikotarpiu, kai leidykla „DiG“ pradėjo leisti seriją knygų „Szlachta i Ziemiaństwo“ („Bajorai ir ponai“) apie bajorus ir ponus buvusios Lenkijos ir Lietuvos valstybės žemėse. Įkvėptas šios idėjos, G. Blaščykas sukūrė ilgalaikę, dviejų etapų tyrimų programą, pavadintą „Herbarz szlachty Żmudzkiej.“ („Žemaičių bajorų herbynas“). Pirmajame etape jis planavo keturių tomų leidinį, apimantį XVII amžių. Pagrindinis šaltinis buvo jau minėtas, G. Blaščyko daugelį metų žinomas Žemaitijos kunigaikštystės bajorų mobilizacijos registras nuo 1690 m. (rankraštyje išlikęs registras paskelbtas 2015 m. Andrzejaus Račubos leidinių serijoje). Pradedant darbą buvo numatyta atskirų šeimų pristatymų rengimo schema, pateikiant duomenis iš minėtų šaltinių, nagrinėjant pavardės etimologiją, toliau – seniausia informacija apie tam tikrą klaną ar šeimą, duomenys iš oficialių įrašų ir kitų šaltinių bei bibliografija. Ateityje autorius planavo plėtoti seriją, apimančią XVIII ir XIX amžius, paremtą trimis šaltiniais, kurių pagrindas buvo 1775 m. karinių prievolių ir kt. dokumentai bei 1790 m. dūmų tarifai. Be jų, mokslininkas dar planavo aptarti daugybę rajoninių tarifų už dūmus (sodybas, kiemus), XVIII a. ir XVIII a. pirmosios pusės bajorų pareiškimus. Grįžimo į XIX amžių problematika tada liko tik tolimai perspektyvai. Anksčiausius XV a. ir vėlesnius XVI a. Žemaičių bajorijos tyrimus papildė kiti ir laikui einant „Žemaičių bajorų herbynas“ išaugo iki šešių didelių tomų (išleista 2015–2016 m., apima apie 3 300 smulkiu šriftu spausdintų didelio formato puslapių, kuriuose yra daugiau nei 1 800 įrašų). 2020 m. pranešime, apibendrindamas išvadas apie Žemaičių bajoriją, autorius, lygindamas savo paties išvadas, grįstas naujausios literatūros šia tema išvadomis, linksta prie teiginio, kad XVIII amžiaus pabaigoje žemaičių bajorų galėjo būti ne mažiau kaip 20 tūkstančių, gal net dar keliais tūkstančiais daugiau. Smulkieji bajorai dominavo turto atžvilgiu ir jie turėjo apie 93% visų valstybės turtų, o turtingi bajorai – tik 1,4 %, taigi šiuo atžvilgiu Žemaitija buvo panaši į Mazoviją ir Palenkę.
Verta paminėti dar du įdomius jo mokslinės biografijos laikotarpius.
G. Blaščykas, vykstant SSRS dezintegracijai, įsitraukė į Nacionalinio Lietuvos mylėtojų klubo veiklą, buvo kas ketvirtį spausdinamo leidinio „Lietuva“ redakcinės kolegijos narys. „Lietuva“ 1990–1994 m. reguliariai leido „Lietuvių kroniką“, kurioje iš pradžių buvo aptariami svarbiausi Lietuvos įvykius, pirmiausia – kovą už nepriklausomybę, o vėliau – suverenios valstybės pamatų kūrimas. Tuo pačiu laikotarpiu G. Blaščykas skelbė savo straipsnius žurnale „Obóz“ („Stovykla“), kuriame buvo rašoma apie 1988–1992 m. vykusius pokyčius Lietuvoje. 1992 m. profesorius išleido vadovėlį „Litwa współczesna“ („Šiuolaikinė Lietuva“), kuris yra nepaprastai svarbus ir kaip turistinių žinių rinkinys.
G. Blaščyko tolesnis tikslas buvo tyrinėti lenkų istoriją, 1802–1918 m. studijas Dorpato (Jurijevskio, dabar Tartu Estijoje) universitete. Šis darbas taip pat viršijo jo pradinių ketinimų ribasJis augo nuo pat pradžių: pirmiausiai – straipsnis, paskelbtas 2007 m. žurnale „Kwartalnik Historii Nauki i Techniki“ („Mokslo ir technologijos istorijos ketvirtinis leidinys“), apimantis 1802–1832 m., tada – daugiatomis žodynas „Dorpatczycy. Polscy studenci na Uniwersytecie Dorpackim w latach 1802–1918 i ich dalsze losy. Słownik biograficzny“ („Dorpatiečiai / Ddorpatai. Lenkų studentai Dorpato universitete 1802–1918 m. ir jų tolesnis likimas. Biografinis žodynas). [9] Jų pirmieji du tomai išleisti 2021–2022 m., trečias – 2025-aisiais. Tai dar ne pabaiga.
2024 m. pradžioje išspausdinta 538 puslapių apimties G. Blaščyko knyga „Wybrane prace z lat 1978– 2020“ („Rinktiniai darbai nuo 1978 iki 2020 m.“). Leidėjai nurodo, kad „Ši knyga – tai žavi kelionė po prof. G. Blaščyko gyvenimą ir kūrybą, kurioje atrasime ne tik aistrą mokslui, bet ir atvirą asmenybę, visada pasiruošusią dalytis žiniomis ir patirtimi. Jis – vienas geriausių Lietuvos ir Žemaitijos istorijos ekspertų. Tyrinėja ne tik jų istoriją, bet ir užsiima Lietuvos po 1945 m., Senosios Lenkijos kariuomenės istorijos ir lenkų bei lietuvių studentų likimo Dorpate tyrimais. Jo darbai išsivystė nuo analitinių analizių iki sintetinių darbų, lydinčių išsamias studijas. Profesorius G. Blaščykas buvo vienas iš Lenkijos ir Lietuvos vadovėlių komisijos įkūrėjų, dirbo Lenkijos mokslų akademijos Istorijos mokslų komiteto Lituanistikos komisijoje, taip pat buvo trijų Lietuvos mokslinių žurnalų redakcinių komitetų narys. Ši išskirtinai kruopščiai redaguota knyga – tai jubiliejinė profesoriaus G. Blaščyko turtingų mokslinių pasiekimų tekstų kolekcija.“
Prof. G. Blaščykas, remdamasis savo didžiuliu darbu, skirtu bajorijai ir Žemaitijai, parengė knygos „Herbarz szlachty żmudzkiej“, t. I–VI („Žemaitijos bajorų herbynas“) t. I–VI rodyklę – „Słownik miejscowości na Żmudzi. oparty na Herbarzu szlachty żmudzkiej. T. I–VI („Žemaitijos vietovių žodynas. Remiantis „Žemaitijos bajorų herbai“. T. I–VI). Knyga yra 460 puslapių apimties, išleista 2024 metais. Žemaitijos vietovių sąrašas sudarytas atsižvelgiant į pavadinimų variantus, administracinį suskirstymą skirtingais laikotarpiais. Tai itin vertinga priemonė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, šios srities bajorų istorijos, taip pat ir bažnytinių struktūrų, administracinio suskirstymo tyrėjams.
2025 m. išleista G. Balščyko knygos „Żmudź w historiografii Od XIX do początku XXI wieku“. („Žemaitija istoriografijoje nuo XIX a. iki XXI a. pradžios“). I tomas. Tai istoriografinio pobūdžio knyga, kurioje pristatoma regiono tyrimų raida, mokslinis kontekstas ir vėlesnių tyrėjų kartų nustatytos kryptys. Rengiant leidinį spaudai atsižvelgta tiek į istorinius šaltinius, tiek į archeologinę, etnografinę ir memuarinę literatūrą, kuri buvo svarbus Žemaitijos istorijos apmąstymų elementas. Studija skirta regiono istorijos tyrėjams, taip pat skaitytojams, besidomintiems Vidurio ir Rytų Europos praeitimi.
El. knygos tritomis „Dorpatczycy. Polscy studenci na Uniwersytecie Dorpackim w latach 1802–1918 i ich dalsze losy. Słownik biograficzny. Tom I: A–H („Dorpatiečiai / Dorpatai)[10]. Lenkų studentai Dorpato[11] universitete 1802–1918 m. ir jų tolesnis likimas. Biografinis žodynas“ I tomas: A–H parengtas sklaidai ir paskelbtas internete 2021 m., apimtis 773 puslapiai; II tomas: I–M, paskelbtas 2022 m., apimtis 724 puslapiai; III tomas: N–R, paskelbtas 2025 m., apimtis –381 puslapiai.
Ši knyga – kruopštaus biografinių duomenų ir šaltinių tyrimo rezultatas, dokumentuojantis ne tik buvusių lenkų, lietuvių ir kt. absolventų akademinius pasiekimus, bet ir tolesnius likimus, profesines karjeras bei gyvenimo nuotykius. Leidiniuose nurodoma buvusių studentų įtaka mokslo, kultūros, politikos ir socialinio gyvenimo raidai.
Leidėjai nurodo, kad 1802 m. Dorpate (kitas pavadinimas Jurjevas, dabar Tartu, Estijoje) universitetą įkūrė caras Aleksandras I. Jame buvo dėstoma vokiečių kalba. Šis universitetas uždarytas 1918 m. (taip baigėsi Tartu universiteto Dorpato laikotarpis). Šio universiteto vietoje 1919 m. įsteigtas naujas Tartu universitetas, veikiantis iki šiol. Jame nuo pat pradžių buvo dėstoma estų kalba. Vėliau, 1893–1918 m., senasis Dorpato universitetas veikė kaip mokslo įstaiga, kurioje buvo dėstoma rusų kalba (tai vadinamasis Jurjevo laikotarpis, pavadintas Jurjevo, t. y. buvusio Dorpato, vardu). 1918 m., kai vokiečių armija okupavo Jurjevą, naujoji valdžia trumpam vėl buvo atidariusi universitetą, kuriame buvo dėstoma vokiečių kalba. Gustavo akademija Tartu mieste buvo įkurta gerokai anksčiau – 1632 m. ją įkūrė Švedijos karalius Gustavas II Adolfas. Šis universitetas veikė iki 1710 metų. Taigi, Dorpato universiteto tradicijos siekia XVII a. pirmąją pusę. Nors Dorpato studentų istoriją iki studijų baigimo gana lengva nustatyti, bent nustatant jų vėlesnį likimą, autoriui iškilo daugybė problemų, kurias reikėjo išspręsti. Priežastis ta, kad buvo tyrinėjama didelė studentų grupė, iš viso daugiau nei 2 000 žmonių, gyvenusių beveik prieš du šimtus metų – nuo XIX amžiaus pradžios (išimtinai – nuo XVII amžiaus pabaigos). Paskutiniai gyvi dorpatiečiai / dorpatai mirė XX a. 8-ajame arba 9-ajame dešimtmetyje (jie turėjo būti gimę vėliausiai 1900 m.). Didžioji dauguma šių žmonių nebuvo laikraščių pirmųjų puslapių herojai ir yra palyginti mažai žinomi už savo siauro šeimos ar profesinio rato ribų. Todėl buvo ir vis dar yra problema nustatant daugelio dorpatiečių / dorpatų gyvenimo kelią baigus studijas. Ypač sunku buvo identifikuoti žmones, turinčius tą patį vardą ir pavardę, nes dažnai trūko pagrindinės informacijos, tokios kaip asmens gimimo data ir vieta. Rengiant sklaidai knygos tomus, kai kurios problemos buvo išspręstos, kai kurios – ne. Lieka tik tikėtis, kad šis leidinys padės kai kurias jų išspręsti ir priartins mus prie mus dominančios praeities supratimo. Pasak leidėjų šias knygas būtina naudoti Lenkijos istorijos, Europos universitetų istorijos tyrinėtojams ir visiems, kurie domisi užsienio universitetuose studijavusių lenkų, lietuvių ir kt. asmenų likimais istorijos lūžio momentais. Laukiama pasirodant ir ketvirtojo šios knygos tomo.
____________________
[1] Dorpatiečiai / Dorpatai (Estijos Tartu mieste Dorpato laikotarpiu mokęsi studentai).
[2] Tartu (Estija).
[3] Poznanės Adomo Mickevičiaus universiteto archyvas, ref. ne. 640/95, G. Blaszczyk, Studijos ir magistro laipsnis.
[4] Ten pat, nuoroda. 728/1, dr. G. Błaszczyk, vadovo išvada, 1979 m. birželio 21 d.
[5] Ten pat, apžvalga pateikta 1983 m. birželio 28 d.
[6] Ten pat.
[7] „Litwa na przełomie średniowiecza i nowożytności 1492–1569“.
[8] Archiwum Uniwersytetu Adama Mickiewicza w Poznaniu, sygn. 951/3 2, G. Błaszczyk, Profesura, 2 VIII 1999 r.
[9] G. Blaščyko biografija parengta pagal 2023 m. vasario mėnesį internete paskelbtą Krzysztofo Pietkiewicziaus darbą „Grzegorz Blasczyk, historyk dawnej Litwy“: https://www.researchgate.net/publication/381971028_Grzegorz_Blaszczyk_historyk_dawnej_Litwy (žr. 2025-04-27).
[10] Tartiečiai (Estijos Tartu mieste mokęsi studentai).
[11] Tartu (Estija).
Nuotrauka iš RKIC fotoarchyvo
Parengė Danutė Mukienė