Nuotraukoje kairėje – tautinio Lietuvoje judėjimo 1864–1904 m. (lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo laikotarpiu) žemėlapis. Nuotrauka iš: httpsbyt.ltZxzsa.jpg; dešinėje – lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo laikotarpiu nelegaliai leisti laikraščiai „Aušra“ ir „Varpas“
Gegužės 7-ąją Lietuvoje kasmet minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena, skirta prisiminti 1864–1904-uosius metus – sudėtingą lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo laikotarpį – knygnešystės gadynę.
Iš veiksmažodžio ir daiktavardžio sujungtas lietuviškas žodis „knygnešys“, pasak lingvistų, jau yra kalbos istorizmas, priskiriamas prie išnykusių reiškinių įvardijimo. Jis net ir šiandien sunkiai išverčiamas, neturi atitikmenų kitose pasaulio kalbose. 2004 m. UNESCO knygnešystę paskelbė kaip unikalų ir pasaulyje analogų neturintį reiškinį. Teisininkas Liudvikas Ragauskis, remdamasis surinktais duomenimis, nurodo, kad iš viso teisinėn atsakomybėn 1864–1904 m., t. y. lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo laikotarpiu, buvo patraukta 2 300 asmenų, už administracinių ribų ištremta apie 150, į Sibirą ištremta gal 10, buvo ir žuvusių knygnešių. Kelios knygnešių bylos yra susijusios su Palanga.
Palanga neretai istorikų įvardijama kaip vienas iš buvusių knygnešystės centrų. Mažai kas nėra girdėję Antano Smetonos, Jurgio Šaulio ir kitų 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų vardų. Žinomos jų biografijos, paskelbti atsiminimai apie šių iškilių žmonių mokslą kurorte veikusioje progimnazijoje, priklausymą slaptoms Palangoje veikusioms draugijoms, kuriose žingeidieji progimnazistai tarp savęs keisdavosi naujausiais periodinių leidinių „Varpas“, „Aušra“, „Tėvynės Sargas“ numeriais, skaitydavo lietuvišką spaudą.
Daugelis ir kitų Lietuvos tautiniame atgimime aktyviai dalyvavusių žmonių yra susiję su Palanga, tad istorikai, rašydami apie XIX a. pab.–XX a. pr. šalyje vykusius pokyčius, dažnai mini Palangai reikšmingus vardus: čia gyvenusius ir dirbusius aušrininkus, varpininkus, knygnešius, gydytojus, progimnaziją baigusius Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarus, įvairių vadovėlių autorius, politikus, kariškius.
Gydytojas, knygnešys, visuomenės ir kultūros veikėjas Liudas Vaineikis senatvėje. Fotografas nežinomas. Nuotrauka iš L. R. Vaineikytės šeimos albumo
Spaudos draudimo laikotarpiu iš šio kurorto dažnai skriedavo žinutės, straipsniai į įvairius nelegaliai leidžiamus lietuviškus leidinius. Pirmąjį straipsnelį, pasirašęs jį slapyvardžiu, iš Palangos išsiuntė ir būsimasis Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, diplomatas, teisės mokslų daktaras, tuomet dar progimnazistas Jurgis Šaulys.
Spaudos draudimo laikotarpiu daugiausiai su Palanga ir nelegalia spauda buvo susijęs čia gyvenęs gydytojas, žemaičių daktaru vadintas visuomenės ir kultūros veikėjas, knygnešys Liudas Vaineikis bei kunigas Silvestras Panceris. Tarpukariu abiejų jų vardais Palangoje buvo pavadintos gatvės. S. Pancerio gatvės pavadinimo, priešingai negu L. Vaineikio gatvėvardžio, palangiškiams sovietmečiu išsaugoti nepavyko, todėl, laikui einant, Lietuvos knygnešystės istorijai reikšmingas S. Pancerio vardas nuėjo užmarštin.
Lietuvos tautiniame atgimime itin svarbus buvo publicisto, visuomenės veikėjo, knygnešio Povilo Višinskio vaidmuo. Jis, kaip ir L. Vaineikis, visoje Lietuvoje bene dažniausiai prisimenamas, kai kalbama ar rašoma apie Lietuvos kultūros istorijoje itin reikšmingą įvykį – 1899 m. rugpjūčio 20 d. Palangoje viešo vakaro metu suvaidintą pirmąjį lietuvišką spektaklį – Keturakio „Amerika pirtyje“, kurio režisierius ir pagrindinio vaidmens atlikėjas buvo P. Višinskis.
Lietuvos tautinio atgimimo laikotarpio visuomenės ir kultūros veikėjas, rašytojas Povilas Višinskis. Nuotraukos originalas saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje
Šis spektaklis tapo svarbiu lūžiu lietuviškos kultūros istorijoje. P. Višinskis, paskatintas sėkmės, inicijavo kito lietuviško spektaklio – Dviejų moterų (Julijos Beniuševičiūtės Žymantienės-Žemaitės ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės) sukurtos komedijos „Velnias spąstuose“ pastatymą Mintaujoje (iki XX a. vidurio Lietuvoje Jelgava dažnai vadinta Mintauja). Už P. Višinskio pinigus buvo išspausdintos ir išplatintos lietuviškos afišos. Latvijoje tada platinti jų niekas nedraudė, tačiau, kai jos buvo išplatintos Kauno gubernijoje, P. Višinskis Šiaulių taikos teisme už akių buvo nubaustas – jam paskirta trijų rublių bauda (tais laikais nemaži pinigai). P. Višinskis dėl šios baudos ir arešto grėsmės padavė kasacinį skundą ir, padedant teisininkams Maksimui Ganfmanui, Lionginui Krečinui, prof. A. Kamenkai bei prisidedant kitiems asmenims, kurie, nepriklausomai nuo tautinės kilmės, buvo pasiryžę nepasiduoti priespaudai, bylą laimėjo. Šis P. Višinskio išteisinimas buvo istorinis žingsnis – M. Ganfmanas įrodė, kad aktai, draudžiantys lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis, Lietuvoje ir pačioje Rusijoje yra neteisėti. Ši P. Višinskiui, kaip ir L. Vaineikiui iškelta byla, teisės profesoriaus Kazio Šalkauskio buvo plačiai nušviesta leidinyje „Teisė“ 1935 m. 31 ir 32 numeriuose išspausdintame straipsnyje „Bylos dėl spaudos lietuvių raidėmis“.
1903 m. gegužės 13(26) d. P. Višinskio byloje galutinai buvo patvirtinta, kad draudimas lietuviškuose tekstuose spausdinti lotyniškomis raidėmis buvo neteisėtas. Paskelbus teismo nutartį, caro valdžia buvo priversta įforminti spaudos draudimo panaikinimą. Taigi, ši byla, P. Višinskio, L. Vaineikio, juos atstovavusių teisininkų bei kitų lietuvių bei jų bendraminčių pastangos atgauti teisę spausdinti ir skaityti bei platinti lietuvišką spaudą pasiekė savo ir Rusijos valdžiai teko parengti nutarimą, kuriame buvo nurodyta atšaukti generalgubernatorių, kaip karinių pareigūnų, draudimus. Beveik po metų, 1904 m. gegužės 7 d., šį nutarimą pasirašė caras Nikolajus II, o tuometinė valdžia gavo nurodymą Spaudos draudimo panaikinimą gyventojams aiškinti kaip caro malonę.
Kol P. Višinskio Šiauliuose nesuerzino jam priteista trijų rublių bauda ir kol teisininkai neįrodė, jog lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas yra neteisėtas, caras jokios malonės niekam nepaskelbė ir knygnešiai iki pat 1904 m. gegužės 7 d. buvo gaudomi, baudžiami, kalinami už pas juos rastas lietuviškas knygas, laikraščius, išspausdintus lotyniškais rašmenimis.
Visuomenės ir kultūros veikėja palangiškė grafaitė Marija Tiškevičiūtė. Fotografas nežinomas. Fotoreprodukcija iš RKIC archyvo
Daktaras L. Vaineikis globojo daug Palangos knygnešių. 1938 m. vaikams skirtame laikraštyje „Vyturys“ buvo išspausdintas Palangos daktarą, švietėją ir jo veiklą apibūdinantis straipsnis. Jame rašoma: „[…] anais laikais, kai rusai mūsų kraštą valdė ir niekam neleido nei mokytis, nei skaityti, rašyti lietuviškai, lietuviai kitur pagalbos nerasdavo, kaip tik pas saviškius mokytus žmones. O jų buvo labai maža. Žvejai savo daktarą mylėjo. Jie mielai padėdavo jam iš Vokietijos slaptai gabenti lietuviškas knygas. Iš Palangos žvejai tas knygas ir laikraščius po visą Lietuvą išvežiodavo kartu su žuvimis. Rusams nei į galvą neateidavo į jų vežimus dirstelėti. Tokiu būdu Vaineikis padėjo lietuviams šviestis. Bet jis ir pats rašė knygas, padėjo laikraščius leisti, rėmė tautos švietėjus. Kartą pas jį rusai surado kelis Vinco Kudirkos laiškus. Už tai jį suėmė […]“.
Caro valdininkai lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis laikotarpiu netikrindavo Palangos grafaitės Marijos Tiškevičiūtės vežimo, tad iš Klaipėdos į Palangą, Kretingą grafaitė parveždavo nemažai draudžiamosios spaudos.
Būta šiame krašte ir daugiau moterų knygnešių. Tai Marijona Buivydaitė, Elžbieta Šešplaukaitė, Jadvyga Teofilė Juškytė (Palangos progimnazijos kapeliono Felicijono Juškevičiaus pusseserė), Ona Pleškaitė, daraktorė Kristina Šilauskaitė (Jadvygos Bieliauskienės teta), Barbora Žilienė, Marija Augutytė. Tiek moterų pavardžių žinoma šiandien, galbūt jų yra ir daugiau.
Nuotraukoje – Marija Augutytė (sėdi) ir jos seserys. Fotografas nežinomas. Nuotrauka iš Palangos viešosios bibliotekos kraštotyros fondo
Apie Mariją Augutytę iš Palangos valsčiaus Paliepgirių kaimo Palangos viešosios bibliotekos kraštotyros skaitykloje man papasakojo Zita Beržanskytė, dalindamasi prisiminimais apie savo bočių knygnešį Juozapą Raudį iš Užkanavės kaimo. Pažįsta Z. Beržanskytė ir Marelės (taip Mariją Augutytę vadindavo jos bočius ir visi kiti ją pažinojusieji) vaikaitę Eleną. Z. Beržanskytė, jos paprašius, kartu su Elena susisiekė su M. Augutytės artimaisiais ir bibliotekai padovanojo kelias šios knygnešės nuotraukas. Buvo užrašyti Elenos prisiminimai apie šią drąsią, geranorišką, likimo nelepintą, bet žmones ir gyvenimą mylėjusią merginą, kuri visiems buvo tiesiog Marelė, o Elenai ji – babūnė.
Apie knygnešį Juozapą Raudį Z. Beržanskytė, t. y. jo vaikaitė, yra daug ką papasakojusi. Ji sutiko, kad būtų suskaitmenintas jos šeimos albumas, kurio nuotraukomis bus iliustruojamas ketvirtasis Palangos miesto viešosios bibliotekos leidžiamas etnokultūros metraštis „Palangos langai“.
Z. Beržanskytė apie knygnešystę Lietuvos pajūrio krašte sužinojo dar vaikystėje. Ji atsimena, kaip kaimynystėje gyvenę bočiaus bičiuliai, lankydami jau nebevaikštantį bočių kartu šnekučiuodavosi, dalydavosi jaunystės prisiminimais. Vieną, kitą tokį pokalbį jai teko nugirsti ir įsiminti, nors tada, jai mažai būnant, labiau rūpėjo bočiaus sektos pasakos, istorijos apie pajūrio krašto žmonių gyvenimą.
Knygnešys Juozapas Raudys apie 1950-uosius metus. Fotografas nežinomas. Nuotrauka iš Z. Beržanskytės šeimos albumo
Juozapas Raudys gimė 1881 m. Palangos valsčiaus Kunigiškių kaime – Petronėlės ir Juozapato Raudžių šeimoje. 1882–1883 m. Raudžiai nuomojosi dalį gyvenamojo namo pas knygnešį Antaną Neimantą, o 1885 m. visam laikui įsikūrė Užkanavės kaime, kur pamiškėje, netoli jūros, pasistatė savo namus, įkūrė sodybą. Gyveno paprastai, vertėsi žvejyba, augino tris vaikus – du sūnus ir dukrą.
Apie 1894-uosius, Petronėlės ir Juozapato sūnus Juozapas ėmėsi knygnešystės. Spaudą, knygas dažniausiai gabendavo sausuma, bet tekdavo ir jūra. Čia labai pravertė jo kaip žvejo nuo jaunystės kaupta patirtis. Juozapui buvo gerai pažįstamos Baltijos jūros pakrantės, seklumos, daubos, tad „Aušra“, „Tėvynės sargas“ ir kiti leidiniai jo žvejų valtimi būdavo gabenami saugiai.
Daktaro L. Vaineikio pavedimu jam kartą teko pačiam vykti į Tilžę pas dvi moteris užsakyti lietuviškų leidinių. Su L. Vaineikiu Juozapas gerai sutarė, jie pasitikėjo vienas kitu, tad J. Raudys, jo paprašytas, kartais rizikuodavo net ir gyvybe, retkarčiais pervesdavo nurodytus žmones per Rusijos-Vokietijos sieną. Aišku, skųstas ir įskųstas Juozapas buvo nesyk, o žandarų prigautas – du kartus. Jam pavyko išsipirkti: dėdamas valdžios atstovui ant stalo knygelę, tarp viršelio ir pirmojo puslapyje kitiems nematant įsprausdavo didelės vertės banknotą ir garsiai ištardavo: „Tu tik pažiūrėk, kokias knygeles aš skaitau“. Taip jis abu kartus liko be skatiko, užtat laisvas.
Vykstant Pirmajam pasauliniam karui J. Raudys atsidūrė toli nuo Lietuvos. 1915 m. po Sumos, jį, išeinantį iš Palangos bažnyčios šventoriaus, kartu su būriu kitų Palangos vyrų suėmė ir išvežė į Vokietiją. J. Raudys pateko į stambų kavos fabriką. Darbo sąlygos čia buvo ypatingai sunkios. Alinantis fizinis darbas, gyvenimas pusbadžiu neretai belaisviams pasibaigdavo mirtimi. J. Raudys gudraudamas buvo įsigijęs brezentinį maišelį su užtrauktuku, kuriame tilpo sauja grūdų. Dirbdamas jis slapčia įsiberdavo grūdų į maišelį, kurį paslėpdavo rūbuose. Sugrįžęs į baraką kavamale sumaltus grūdus užplikydavo vandeniu. Maitinantis tokia koše jam pavyko išlikti gyvam. Kai nebūdavo darbe, maišiuką, iškišęs ranką pro langą, pakabindavo ant barako lauko sienoje įkaltos vinutės. Jis, kad ir kaip stengėsi būti nesusektas, vis dėlto buvo įskųstas už grūdų vagystę ir jam grėsė mirtis. Išgelbėjo tai, kad per kratą pas jį nebuvo rasta anei vieno grūdo.
Vokiečiai belaisvius, kad ir alino sunkiais darbais bei alkiu, bet skaityti jiems leisdavo, paprašyti ir vokiškos spaudos atnešdavo, tad Juozapas Vokietijoje perskaitė daug literatūros, susidomėjo medicina, žolininkyste. Jis, kad ir savamokslis, bet buvo imlus kalboms, laisvai kalbėjo ir skaitė latviškai, rusiškai, vokiškai, truputį – lenkiškai.
Nelaisvėje jis išbuvo 42 mėnesius. Šviesus jam liko to ryto atsiminimas, kai sužinojo apie Vokietijos pralaimėjimą. Nuo tos dienos daugiau nė vienas vokietis, net jų vaikai, belaisvių nebeįžeidinėdavo, pradėjo juos geriau maitinti.
Knygnešys Juozapas Raudys apie 1950-uosius metus Palangos Maironio gatvėje. Fotografas nežinomas. Nuotrauka iš Z. Beržanskytės šeimos albumo
J. Raudys į tėviškę grįžo po Pirmojo pasaulinio karo pabaigos praėjus pusmečiui. Tėvų gyvų jau nebebuvo. Į kariuomenę mobilizuotas brolis namo nebesugrįžo – šeimą sukūrė vakarų Ukrainoje ir liko ten gyventi. Juozapą Užkanavėje pasitiko tik sesuo, kuri, mirus tėvams, gyveno dviejų galų name. Taip ir įsikūrė: vienas viename pastato gale, kitas kitame. 1927 m. Juozapas vedė našlę su dviem vaikais, gyvendamas su ja santuokoje, susilaukė dukters ir sūnaus. Nors buvo šnekus, apie knygnešystę kalbėti nemėgo, daugiau pasakodavo apie dalyvavimą Birutės kalno tvarkymo darbuose, apie tai, kaip nešė mūrininkams plytas, kai buvo statoma Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Apibūdindamas gyvenimą jis sakydavo: „Dulkė esi ir į dulkę pavirsi“. 1966-ųjų vasario mėnesį, Pelenų dienos išvakarėse, Juozapas mirė, į užmarštį nusinešdamas daug ką iš to, ką patyrė, kuo gyveno knygnešystės gadynėje.
Palangos krašto istorija įdomi ir turtinga ne tik įvykiais. Čia nuo seno gyveno daug drąsių žmonių, kurie kantriai audė savo būtį smėlynų žemėje, žinojo knygos svorio kainą. Senųjų palangiškių gyvenimo būdą, siekį šviestis bei šviesti, puoselėti gimtąją kalbą, perėmė jų vaikai ir anūkai, kurie puošia ir garsina šį kraštą šiandien.
Dainora Kaniavienė, Palangos viešoji biblioteka
2025 m. gegužės mėn.