Iš kairės: G. Černeckis ir prof. Adomas Butrimas
2025 m. gegužės 2-osios popietę Plungės rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje (Parko g. 7) krašto kultūros žmonės rinkosi į Žemaičių akademijos rektoriaus, Vilniaus dailės akademijos prof. dr. ADOMO BUTRIMO jubiliejinės knygų parodos „Žemaitijos ir Lietuvos priešistorė, istorija bei meno paminklai“ atidarymą. Parodoje eksponuojama apie 150 A. Butromo autorinių, sudarytų leidinių bei knygų, kurių bendraautoris yra jubiliatas.
Renginyje dalyvavo ir kalbėjo:
Knygų autorius, parodos sudarytojas prof. dr. ADOMAS BUTRIMAS;
Plungės rajono savivaldybės meras AUDRIUS KLIŠONIS;
Plungės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos vyr. ibliotekininkė kraštotyrai OTILIJA JUOZAPAITIENĖ;
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto doc., Simono Daukanto bibliofilų klubo narys dr. TOMAS PETREIKIS.
Kairėje – kalba Plungės rajono savivaldybės meras Audrius Klišonis, sėdi G. Černeckkis ir doc. dr. Tomas Petreikis; dešinėje – grupė knygų parodos pristatymo dalyvių
Parodos atidarymo metu taip pat kalbėjo:
Vilniaus dailės akademijos bibliotekos direktorė RŪTA KUODIENĖ;
Vilniaus dailės Telšių fakulteto darbuotojas, Žemaičių akademijos narys POVILAS ŠVEREBAS;
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tekstologijos skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja, Klaipėdos universiteto dėstytoja prof. dr. ROMA BONČKUTĖ;
Žurnalo „Žemaičių žemė“ redaktorė DANUTĖ MUKIENĖ;
Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotoja dr. JOLANTA SKURDAUSKIENĖ.
Renginį vedė Simono Daukanto bibliofilų klubo pirmininkas GINTAUTAS ČERNECKIS.
Kairėje – knygų serijos „Žemaičių praeitis“ leidinius pristato P. Šverebas; dešinėje – dr. Jolanta Skurdauskienė
Renginio organizatoriai:
Plungės rajono savivaldybės viešoji biblioteka;
Plungės Simono Daukanto bibliofilų klubas;
Vilniaus dailės akademijos leidykla ir biblioteka.
***
Danutės Mukienės ir prof. dr. Adomo Butrimo interviu, išspausdinto 2025 m. Vilniaus dailės akademijos leidyklos spaudai parengtoje knygoje „ADOMO BUTRIMO BIBLIOGRAFIJOS RODYKLĖ (1955–2025)“, fragmentas apie jubiliato vaikystę, mokslą Telšių Žemaitės gimnazijoje, susidomėjimą archeologija, kolegas
***
– Yra pradžia: tėvai, kurie duoda gyvybę, diena, kai ateiname į pasaulį, gimtinė, į kurią, kad ir pasiekę brandų amžių, vis norime sugrįžti. Kas tai buvo ir yra Jūsų gyvenime?
– Esu gimęs Telšiuose, buvusioje Kozeriškės gatvėje (jos pavadinimas nuo kelio, vedusio į Kozeriškės dvarelį), kur iš „Amerikos“ grįžusi babytės sesuo pasistatė gana erdvų dviejų galų namą su mansarda. Suprantama, kodėl man dainuotos lopšinės, kurias iki šiol atsimenu, pavadinimas angliškas – „Sweet apple sweet“. Tėvams teko dirbti ir pamainomis, todėl dažnai buvau paliekamas mane mylinčios tetos globai, kol tėvai visai šalia gana greitai, padedant kaime likusiems „bočiams“, susirentė savo namus. Šiandien manau, kad tėvai visą savo meilę atidavė mums, trims savo vaikams, gyveno rūpesčiu, kaip juos išmokslinti, užauginti gerais katalikais, o man kaip vyriausiajam tos meilės, teko daugiausiai. Išvažiavęs studijuoti į Vilnių, iš pradžių vakariniu „Vilnius– Skuodas“ autobusu, buvusiu daugelio žemaičių studentų neatskiriama gyvenimo dalimi, kas savaitgalį vis atsidurdavau tėvų namuose. Išvydus tarp kaimynų namų mūsų „vaikų kambarėlio“ šviesą, apimdavo gyvenimo pilnatvės džiugesys.
Kairėje ir dešinėje – parodos fragmentai
Menu vakarojimų metu girdėtus skaudžius tėvo pasakojimus apie kaimo jaunimo slapstymąsi nuo sovietų armijos, žmonių vedimą sušaudyti ir kitoje upelio pusėje kulkų suvarpytą draugą, jo paskutinį riksmą, apie tėvo stebuklingą išsigelbėjimą, o po to buvusius bado metus prie Voronežo, Kursko ir grįžimą į Lietuvą jau palaužtos sveikatos.
Mūsų namai buvo tapę priebėga mieste panorusioms įsikurti jaunoms giminaičių šeimoms; su tuose namuose gimusiais pusbroliais ir pusseserėmis ir šiandien tebepalaikome labai artimus giminiškus ryšius, mus visus jungia mano tėvų ir jų namų atmintis, šiluma, bendri šviesūs vaikystės prisiminimai.
Tėvų namai paskutinįjį sovietmečio dešimtmetį tapdavo ir mano kolegų – „Biržulio“ ekspedicijų archeologų vasaros savaitgalių namais. Čia jų laukdavo šilta vonia, kuklūs pietūs ir visiems dėmesingi šeimininkai. Čia mes visi būdavome sutinkami ir išlydimi su meile.
 |
 |
 |
| Parodos atidarymo dalyviai (iš kairės): Eugenijus Bunka, Otilija Juozapaitienė, Rūta Kuodienė, Gintautas Končius | ||
– Dar yra ir mokykla. Jūsų atveju – Telšių Žemaitės gimnazija (tarpukariu – Vyskupo Valančiaus, nuo 1945 m. – Žemaitės). Iš jos į gyvenimą buvo palydėta didelė dalis iškilių Lietuvos mokslo, kultūros, visuomenės žmonių, pradedant istorikais Zenonu Ivinskiu, Broniumi Dunduliu, Žemaičių muziejaus „Alka“ įkūrėju, poetu Pranu Geniu, kalbininku Antanu Saliu, poetu Vytautu Mačerniu, rašytoju ir bibliotekininku Jurgiu Tornau. O kur dar lituanistai Donatas ir Leonardas Saukos, istorikai Alfredas Bumblauskas, Vacys Vaivada, rašytojai Raimondas ir Stasys Kašauskai, Danielius Mušinskas, mokslų daktaras Konstantinas Romualdas Dobrovolskis, aktorė Eugenija Pleškytė ir daugelis kitų – tikras Žemaitijos elito žiedas. Kas buvo tie pedagogai, kurie čia juos ir Jus formavo kaip asmenybę, buvo Jums didžiausi autoritetai?
– Su pasididžiavimu visada tariu: „esu Žemaitės absolventas“. Su daugeliu Jūsų išvardytų Žemaitijos elito žiedo atstovų teko bendrauti, kartais net įvairioje profesinėje veikloje.
Vilniaus universitete sutikau mūsų gimnazijos absolventą, žymų istoriką Bronių Dundulį, nepaprastai originalų profesorių, eruditą, Vytauto Didžiojo universiteto (Kaune) ir Sorbonos (Paryžiuje) absolventą. Atmintyje išliko ne tik jo puikios paskaitos, bet ir manieros – prieš auditoriją visada tvarkingas, susišukavęs, pasitempęs, energingas. Su profesoriumi Adolfu Tautavičium glaudžiai bendrauti teko ilgą laiką: iš pradžių kaip su archeologijos specialybės dėstytoju, vėliau, tyrinėjant turtingą žiemgalių Jauneikių kapinyną, – kaip su archeologinės praktikos vadovu. Du jo skaityti specialybių kursai (tarp kitko, kalbėdavo jis su gražiu žemaičių tarmės „prieskoniu“) liudijo apie šio mokslininko enciklopedines žinias, puikų humoro jausmą, didelį pedagogo talentą. A. Tautavičius buvo ir puikus vadybininkas – ne vieną dešimtmetį atsakingai vadovavo Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyriui. Mokydamasis aspirantūroje patyriau jo rūpestingumą. Visada žavėjausi ne tik šio profesoriaus archeologijos mokslo darbais, bet ir kitais atliktais tyrimais, publikacijomis, tarp jų – ir apie tarpukario Telšius, „Alkos“ muziejaus steigėją, poetą Praną Genį. Žinoma, ir jo nesavanaudiška pagalba tuo metu archeologijos srityje pradėjusiems tobulėti telšiškiams Vitui ir Laimutei Valatkoms.
Kiti du Jūsų minėti kolegos – jau tos pačios kartos atstovai, abu iš mūsų „istorikų“ (Palangos) gatvės – visi kartu užaugome. Šiandien kiek džiaugiuosi, kad palaikiau Alfredo Bumblausko apsisprendimą nepaklusti tėvų valiai, o juk nedaug trūko, kad būtume netekę originaliai mąstančio istoriko, talentingo teatriniuose Telšiuose išugdyto jauno ir įtaigaus žodžio meistro, konkrečiai mane raginusio parašyti pirmuosius vėl atgimstančios Lietuvos istorijos vadovėlius.
Su Vaciu Vaivada kartu pradėjome leisti „Žemaičių praeities“ knygų seriją. Mums pavyko Telšiuose veikiančiam Žemaičių muziejui „Alka“, kur jis ilgai darbavosi, iš Juozapo Perkovskio ir Juozapo Mickevičiaus artimųjų gauti reikšmingas šių iškilių krašto tyrinėtojų archyvinio ir kūrybinio palikimo dalis.
Vilniuje ir įvairiomis Žemaitijos pažinimo vietomis keliaujant teko bendrauti su žurnalistu Stasiu Kašausku ir jo broliu rašytoju Raimondu Kašausku.
Man 1962–1973 m. mokantis Telšių Žemaitės gimnazijoje čia dar mokytojavo tarpukario Lietuvos gimnazijas baigę ir dažniausiai jau karo ir pokario metais išsilavinimą Vilniaus universitete ar Vilniaus pedagoginiame institute įgiję šviesūs pedagogai. Su didžiausia pagarba prisimenu savo pirmąją mokytoją – nuo Nevarėnų kilusią Eleną Bružaitę-Endriuškienę, taip pat auklėtoją lituanistę Rūtą Beniušytę – ne tik puikią pedagogę, bet ir nepailstančią keliautoją. Atminty išliko mūsų klasės vasaros darbai, o vėliau už juos laukęs poilsis Palangos kempinge, pasivaikščiojimai Palangos parke. Klausydavomės auklėtojos prisiminimų apie jos klasės draugų vakarėlius Palangos grafų Tiškevičių rūmuose kartu su jų savininkų sūnumi Alfredu. Buvo ir išvyka į Šiaulių kino teatrą „Saulė“, kur žiūrėjome filmą „Muzikos garsai“, daugybė kitų išvykų; kiek daug mums, moksleiviams, atiteko jos laisvalaikio, žinių ir nuoširdžios meilės! Ilgai saugojau šios mokytojos laiškus, gautus iš Kanados, kur gyveno jos brolis ir į kurią gydytis ji buvo išvykusi Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Pasigydžiusi mokytoja vėl grįžo į Lietuvą ir toliau bendravo su savo auklėtiniais.
Visų mūsų mylima buvo ir poeto Vytauto Mačernio bendraklasė, lotynų kalbos mokytoja Joana Stanislava Kochanauskaitė, žymaus Lietuvos nepriklausomybės laikų Telšių notaro Felikso Mitkevičiaus duktė, sudėtingo likimo asmenybė (ji savo šimtmetį pasitiko su išleista šviesia ir ypatinga atsiminimų knyga). […].
Nuotraukų autorė Danutė Mukienė