Ignas Končius (1886–1975) – vienas iškiliausių XX a. žemaičių. Jis buvo etnografas, fizikas, pedagogas, profesorius, knygų autorius, muziejų kūrėjas, liaudies menininkas, tautosakininkas, visuomenės veikėjas.
Gimė 1886 m. liepos 31 d. Telšių apskrities Žarėnų valsčiaus Purvaičių kaimo ūkininkų šeimoje (dabar Plungės rajono teritorija). Iš pradžių mokėsi namuose, privačiai. 1899 m. įstojo į Palangos progimnazijos antrąją klasę. 1903 m. baigęs progimnaziją, toliau mokslus tęsė Liepojos gimnazijoje. Mokydamasis dalyvavo slapto moksleivių būrelio veikloje, palaikė ryšius su darbininkais. 1907 m. baigęs gimnaziją įstojo į Peterburgo dabar Sankt Peterburgas universiteto Fizikos-matematikos fakultetą. Studijuodamas buvo Lietuvos tyrimo ratelio pirmininkas, 1910 m. – Peterburgo lietuvių studentų draugijos pirmininkas.
1910 m. parašė pirmąjį savo straipsnį ir paskelbė jį lietuviškoje spaudoje. Jis buvo astronomine tema.
Nuo 1911 m. bendradarbiavo žurnale „Visuomenė“.
Jaunystėje susidomėjo Žemaičių krašto etnografija, kultūros praeitimi ir nuo to laiko ją tyrinėjo, rinko tautosakos lobius, būdamas studentas pradėjo surašinėti ir fotografuoti Žemaitijos kryžius ir koplytėles. Žinoma, kad tuo jis užsiėmė jau 1911-aisiais. Per 30 metų I. Končius iš viso surašė 3 234 kryžius ir koplytėles.
Studijų metais vasaromis sugrįžęs į tėviškę įsijungdavo į krašto kultūrinį gyvenimą, 1911 m. Plungėje surengė vaidinimą „Tadas Blinda“.
Apie 1912-uosius metus susidomėjo medžio drožyba. Daugelį metų laisvalaikiu kurdavo miniatiūrines medžio skulptūrėles. Gyvendamas Rusijoje, kai itin spaudė finansiniai sunkumai, dalį jų parduodavo ir taip galėdavo gintis nuo bado.
1913 m. baigęs Peterburgo universitetą sugrįžo į Lietuvą ir metus laiko dirbo mokytoju Palangoje.
1914 m., vykstant Pirmajam pasauliniam karui, kartu su evakuojama Palangos gimnazija pasitraukė į Rusiją.
1915–1917 m. dirbo evakuotoje Palangos gimnazijoje Viru ir Stavropolyje.
Vedė palangiškę mariją Kentraitę. Jie gyvendami santuokoje susilaukė keturių sūnų ir dukters, kuri susirgusi šiltine, anksti mirė. Sūnus Algirdas 1915 m. gimė Petrapilyje (dabar Sankt Peterburgas), Vytautas – 1920 m. Stavropolyje, Jurgis (dirbo Tytuvėnuose gydytoju) ir Liudas – Lietuvoje. Vytautas 1971 m. mirė būdamas vos 50, nes sirgo sunkia širdies liga.
1916–1919 m. rengė fizikos vadovėlį mokykloms.
1920–1921 m. buvo Stavropolio žemės ūkio instituto asistentas.
1921 grįžo į Lietuvą ir pradėjo dirbti dėstytoju Dotnuvos žemės ūkio ir miškų mokykloje.
1924–1926 m. pedagoginę veiklą tęsė Dotnuvos žemės ūkio akademijoje (čia jis tapo docentu, 1925 m. buvo išrinktas Akademijos profesorių tarybos sekretoriumi). 1926 m. rudenį persikėlė gyventi į Kauną ir pradėjo dirbti Lietuvos universitete ((Kauno universitetas, dabar Vytauto Didžijo universitetas), 1926–1927 m. – papildomai dar ir Aukštuosiuose karininkų kursuose Kaune.
Nuo 1927 m. bendradarbiavo žurnale „Kultūra“.
Tarpukario metais aktyviai dalyvavo visuomeninėje ir mokslinėje veikloje. 1930 m. jam buvo patkėtos Fizikos terminų komisijos pirmininko pareigos. Jis yra buvęs Valstybinės archeologijos komisijos narys, parengė Įstatymą dėl senovės paminklų apsaugos, dažnai dalyvaudavo įvairiose etnografinėse ekspedicijose.
1931–1939, 1940–1941 ir 1941–1943 m. buvo Lietuvos universiteto Matematikos-gamtos fakulteto eksperimentinės Fizikos katedros fizikos dėstytojas, čia jam suteiktas docento, o 1933 m. – profesoriaus vardas.
1931–1939, 1941–1943 m. ėjo Vytauto Didžiojo universiteto Fizikos katedros vedėjo pareigas, 1937–1939 m. redagavo Vytauto Didžiojo universiteto leidinį „Matematikos-gamtos darbai“.
1939-aisiais. buvo Žemės ūkio švietimo sutvarkymui komisijos pirmininkas.
1939 m. lapkričio mėn. paskirtas Stepono Batoro universiteto (dabar Vilniaus universitetas) laikinuoju valdytoju.
1940–1941 m. buvo Vilniaus universiteto Darbo fakulteto direktorius.
1940 m. grįžo į Kauną ir Vytauto Didžiojo universitete iki jo uždarymo 1943 m. vadovavo Fizikos katedrai.
1941 m. gegužės mėnesį sovietai I. Končių suėmė ir uždarė į Kauno kalėjimą, o prasidėjus karui, 1941 m. birželio 22 d. naktį išvežė į Vilnių, o tada – į Minsko kalėjimą. Buvo pasmerkatas mirti Červenėje, bet žudynių metu jam pavyko išsigelbėti. Po to grįžo į Kauną.
1942–1943 m. buvo Savitarpio pagalbos Vykdomojo komiteto pirmininkas.
Savo prisiminimuose jo sūnus A. Končius rašo, kad 1944-aisiais, artėjant frontui, „Tuo metu mus jau buvo pasiekusi žinia, kad rusai jau prie Zarasų. Tėvas turėjo vieną egzempliorių 1940 metais iš Lietuvos į Sibirą išvežtų žmonių sąrašų, nes Jis buvo Savitarpinės pagalbos tarybos pirmininkas. Kitas egzempliorius buvo pasiųstas į Ženevą, „Raudonąjį kryžių“. Tėvas, ilgai svarstęs ir pagaliau nusprendęs trauktis, dalį savo asmeninio archyvo ir tą sąrašą perdavė saugoti man (visa tai sovietiniais metais man pavyko išsaugoti. Prasidėjus Atgimimui, visus tuos sąrašus atidaviau Lietuvos Mokslų akademijos Istorijos institutui) […]
Kai aš su tėvu paskutinįjį kartą kalbėjausi jo darbovietėje, Jis pasakė, kad visi mes palikti Lietuvos negalime, ir patarė man neatsitraukti, nes aš neseniai buvau grįžęs po studijų iš užsienio, manęs Lietuvoje niekas nepažinojo, man represijos negrėsė.
Taip su tėvu aš ir atsisveikinau. Jis taip pat norėjo likti Lietuvoje, bet kaip Savitarpinės pagalbos tarybos vadovas Jis turėjo evakuotis į Vakarus paskutiniaisiais Antrojo pasaulinio karo mėnesiais. Taip Jis pasiekė Berlyną, ten atsiskaitė už savo veiklą (taip pat ir finansinę), ten oficialiai buvo nutraukta ir Savitarpinės pagalbos tarybos veikla.“.
Tą 1944-ųjų liepos mėnesį I. Končius į Vokietiją pasitraukė kartu su sūnumis Liudu ir Vytautu, o jo žmona Marija ir du sūnūs (Algrdas ir Jurgis) liko Lietuvoje. I. Končius tikėjosi, kad įvykiai greitai pakryps laukiama linkme ir šeima susijungs. Deja, to neįvyko.
Ignas, pasitraukdamas į Vokiertiją, anglų kalbos dar nemokėjo, todėl emigracijoje jam kurį laiką prisiėjo dirbti ir nekvalifikuotą darbą.
Gyvendamas Bairoite organizavo Savitarpio pagalbos komitetą.
1949 m. persikėlė gyventi į JAV, įsikūrė Bostone (JAV), dirbo Tafto universiteto Fizikinių tyrimų laboratorijoje, kurios dabais naudojosi ir NASA. Sulaukęs pensijinio amžiaus liko dirbti universitete, rūpinosi studentų diplominiais darbais ir kt. Iš universiteto pasitraukė tik sulaukęs gilios senatvės.
1947–1954 m. buvo Akademinio skautų sąjūdžio valdybos pirmininkas.
Laisvalaikiu drožinėdavo iš medžio, rašydavo atsiminimus, sistemindavo savo archyvą.
I.Končius yra daug nusipelnęs Lietuvos muziejininkystei. Jis inicijavo Kauno „Tėviškės“ muziejaus įkūrimą, buvo vienas iš iš Kauno zoologijos sodo steigimo, Kretingos muziejaus įkūrimo iniciatorių. Yra rinkęs etnografinę medžiagą kartu su Šiaulių „Aušros“, Telšių „Alkos“ (dabar Žemaičių muziejus „Alka) darbuotojais. Jis daugelį metų jaunimą skatindavo tyrinėti savo kraštą, fotografuoti jos istoriją, meną liudijančius objektus, ypač kryžius ir koplytėles.
I. Končius nuotraukų negatyvų ir pozityvų saugoma Sankt Peterburgo valstybiniame etnografijos, Lietuvos nacionaliniame, Kauno M. K. Čiurlionio dailės, Šiaulių „Aušros” muziejuose.
I. Končius mirė 1975 m. vasario 19 d. JAV Konektikuto valstijos Puntamo mieste. Iš pradžių buvo palaidotas Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse Čikagoje, o 1996 m. rugsėjo mėnesį jo palaikai urnoje parvežti į Lietuvą ir palaidoti Vilniaus Rasų kapinėse.
Įamžinant I. Končiaus atminimą, jo vardu buvo pavadinta Žlibinų Igno Končiaus pagrindinė mokykla (dabar Plungės Senamiesčio mokyklos Žlibinų Igno Končiaus skyrius). Jo gimtoji sodyba Purvaičių kaime yra išlikusi, sutvarkyta ir pritaikyta kultūros reikmėms.
Išspausdinti I. Končiaus darbai
I.Končius, derindamas profesinę, švietėjišką ir visuomeninę veiklą išleido 20 mokslinių knygų, parašė daugiau kaip 300 mokslo populiarinimo straipsnių.
1933–1942 m. jis buvo „Lietuviškosios enciklopedijos“, 1953–1956 m. – „Lietuvių enciklopedijos“ vienas redaktorių.
Yra išspausdinti šie I. Končiaus spaudai parengti vadovėliai: „Meteorologija“ (1924; tai buvo pirmasis lietuviškas meteorologijos vadovėlis), „50 fizikos praktikos darbų“ (1928), „Fizikos paskaitos“ (1–3 sąsiuviniai, 1927–1928), „Eksperimentinės fizikos paskaitos“ (1939). Jis buvo vienas „Fizikos praktikos darbų“ (1938) leidinio autorių.
Bendradarbiaudamas su kalbininku Jonu Jablonskiu paruošė fizikos terminų lietuvišką žodyną, sudarė pirmąjį dvikalbį (lietuvių–rusų) fizikos terminų žodyną (paskelbtas dienraštyje „Lietuva“ (1923–1924) ir žurnale „Švietimo darbas“ (1924). 1931, 1933, 1934, 1936–1938 m. žurnale „Soter“ ir 1943 m. žurnale „Gimtasai kraštas“ buvo skelbiama jo parengta „Žemaičių kryžių ir koplytėlių statistika“.
I.Končiui gyvenant Lietuvoje ir JAV buvo išleisti šie jo darbai: „Palangos kraštas“ (parašė kartu su V. Ruokiu, 1925), „Instrukcija etnografinei medžiagai rinkti“ (1931), „20 kelionių po Kauno apskritį“ (parašė kartu su K. Avižoniu ir S. Kolupaila, 1937), „Medžio drožiniai gimtajam kraštui atminti“ (1954), „Žemaičio šnekos“ (2 t., 1961 21996), „Žemaičių kryžiai ir koplytėlės“ (1965).
Po I. Končiaus mirties buvo išspausdintos jo knygos „Kelionė į Červenę ir atgal“ (1993), „Mano eitasis kelias“ (su 1905–1999 bibliografijos rodykle; išleista t. 1 – 2001, t. 2 –2006).
Paliko nemažai rankraščių, kurie vėliau buvo atsiųsti į Lietuvą čia gyvenusiam jo sūnui Algirdui Končiui, o vėliau perduoti saugoti Lietuvos nacionaliniam muziejui, Palangos miesto viešajai bibliotekai, Žemaičių dailės muziejui Plungėje. Didelė dalis šių rankraščių buvo parengta spaudai ir įtraukti į 2001, 2006 m. Vilniuje Lietuvos nacionalinio muziejaus išleistą I. Končiaus atsiminimų dvitomį „Mano eitasis kelias“.
Naudota literatūra:
- Eglė Dalia Makariūnienė, „Ignas Končius“, Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/ignas-koncius/.
- „Ignas Končius“, Laisvoji enciklopedija: https://lt.wikipedia.org/wiki/Ignas_Kon%C4%8Dius.
- RKIC archyvinė medžiaga.
Parengė Jurgis Želvys
Publikacija paskelbta įgyvendinant 2023 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „El. žurnalas „Žemaičių žemė“ 2022: Žemaičiai Vilniuje“
