Būtų juokinga, jei nebūtų graudu… Žemaitijos viduryje apie Žemaitiją kalbėti gausiai susirinkę žemaitiška kilme besididžiuojantys rimti mokslo vyrai nė žodžio nepratarė žemaitiškai. Vienas net padūsavo, kad gimtąja kalba nesugeba papasakoti to, ką gali pasakyti lietuviškai.
Valstybinė lietuvių kalbos komisija grūmojo Telšių rajono savivaldybės tarybai dėl jos sprendimo vietovardžių pavadinimus rašyti žemaitiškai, nes „Šis savivaldybės tarybos sprendimas pažeidžia dar tarpukariu (1935–1936 m.) nustatytus vietovardžių norminimo principus, Kalbos komisijos nutarimą Nr. 49 „Dėl Garsinės ir rašytinės informacijos, kitų viešųjų užrašų laikinųjų taisyklių“ (Žin., 1995, Nr. 40-1224) ir prieštarauja Jungtinių Tautų Geografinių pavadinimų ekspertų grupės rekomendacijoms“.
Etninės kultūros globos taryba tikina, kad „Vietovardžiai yra mūsų dvasinio ir materialaus gyvenimo atspindys. Jais nusakomos ne tik geografinės, geologinės kraštovaizdžio savybės, jie kalba ir apie svarbius istorinius įvykius, reikšmingas istorines asmenybes, jie atskleidžia tautos būdą, santykį su aplinka, tikėjimus, pasaulio įsivaizdavimą“.
Vietovardžiai „kalba ir apie svarbius istorinius įvykius, reikšmingas istorines asmenybes“? Jūs rimtai!?
Lōpatē
Lopaičių piliakalnio ir šalia esanti vis dar tik spėjama žemaičių pagonių Šventvietė Lopaičiais vadinama sunorminus kaimo pavadinimą. Ką jis reiškia, nerašo net visažinė Vikipedija.
Tuo tarpu A. Einšteinas sakė, jog „fantazija svarbesnė už žinojimą“.
Pafantazuokime.
1251 metais Mindaugas buvo atjojęs į Lopaičius pas Žemaičių kunigaikštį Vykintą. Gal tartis, kad Žemaitija jungtųsi prie Lietuvos. Bet žemaičiams kažkas nepatiko, Mindaugą su palyda jie prilupo, sužeistas kunigaikštis grįžo namolio.
Na o žemaičiai vienas kitam pirštu rodė Lopaičių piliakalnį sakydami, kad Mindaugą „lōpa (mušė) tėn“.
Piliakalnio ir Šventvietės pavadinimą dabar verčiame iš lietuvių kalbos ir pagal kalbininko Juozo Pabrėžos sudarytas taisykles tariame „Lopātē“. Regis, vėl nerandame reikšmės.
 |
 |
| Iš kairės: veidas akmenyje spėjamoje Lōpatiu Šventvietėje; dar vienas veidas akmenyje vos už kelių kilometrų nuo Lōpatiu vėlgi spėjamoje žemaičių Šventvietėje Vembutuose. Nuotraukos autoriaus |
|
O jeigu sakytume Lōpatē ir prisimintume Mindaugo nesėkmingą komandiruotę, gautume pilną saują žinių apie kunigaikščius, Mindaugo bandymą vienytis bei jo sužeidimą, žemaičių pasipriešinimą ir netgi apie carinės Rusijos politiką rusinti Pabaltijį.
Mat vos už kelių šimtų metrų nuo Lōpatiu prasideda Pribitkos kaimas. Rusiškai прибить reiškia prilupti, primušti. O kad čia buvo iš caro malonės gavusių žemės atsikėlėlių iš Rusijos, sako pirmoje sodyboje rastas riboženklis su sklypo numeriu ir puikiai išsilaikiusiu rusišku užrašu, jog žemė priklauso Echimui Vasilevui (Ехим Василев).
Arčiausiai Lōpatiu esančioje Pribitkos kaimo sodyboje rastas riboženklis. Autoriaus nuotrauka
Galima įtarti, kad Echimas klausė vietinių, kaip ši vieta vadinasi, o šie vėlgi dūrė pirštu į piliakalnį ir paaiškino, jog Mindaugą „lōpa tėn“. Taip galėjo atsirasti ir Lōpatiu pavadinimo vertimas Pribitka.
Jeigu taip, pildosi Etninės kultūros globos tarybos svaja apie svarbius istorinius įvykius, reikšmingas istorines asmenybes įprasminančius vietovardžius. Bet žemaitiškus.
Kontautē
Iki 1976 metų kaimas vadinosi Kontautē. Taip žemaičiai jį vadina iki šiol ir kildina iš Kontauta pavardės. Sunorminus lietuviškai, miestelis ir kaimas tapo Kantaučiais,
Lietuviai mano, jog Kantauto asmenvardis kilo prie žožio „kantrus“ pridėjus „tauta“.
Žemaičiai sako, jog pavadinimas sudarytas prie žemaitiško „kontėns“ (patenkintas) pridėjus vėlgi tą pačią „tauta“. Gal iš tikrųjų pavadinimas mena laikus, kai Kontautiūs gyveno patenkinta tauta.
Gondinga
Baltų vienybės dieną ant Gondingas dega laužas. Autoriaus nuotrauka
Gondinga buvo viena svarbiausių Ceklio gyvenviečių, vėliau jos piliakalnis tapo žemaičių gynybiniu centru kovose su kryžiuočiais,
Sunorminus pavadinimą, Gondinga tapo Gandinga. Gąsdinti žemaitiškai yra gondintė, tad sunormintas pavadinimas nieko nebesako nei apie legendas, nei apie čia vykusiose kovose su kryžiuočiais žmones gąsdinusias žuvusiųjų vėles.
Plotelē
Bene populiariausia Žemaitijoje legenda yra apie Platelių pavadinimo kilmę. Atseit, juoda kiaulė kniso vagą daubos pakraščiais, paskui, palaukęs, kol žmonės po stogu pakišo paskutinį vežimą šieno, prakiuro dangus, moteriškė žemaitiškai ištarė „Platē lej“ („Plačiai lieja“), savo vardą išgirdęs debesis nusileido žemėn ir tapo ežeru.
Romantiškam pasakojimui dovanotina prasilenkti su logika. Juk jeigu aplink gyveno žmonės, vieta negalėjo būti bevardė. Ko gero, pavadinimui pritaikyta legenda gimė vėliau.
Platelių ežeras yra ant kalno. Jo vanduo dabar teliūskuoja apie 150 metrų virš jūros lygio, o aplinkui kalvos vietomis kyla dar apie 30 metrų. Bet čia pat visose pusėse reljefas žemėja, tad ir lietaus, ir sniego tirpsmo, ir upeliukų vanduo bėga nuo ežero tolyn, o jį maitina tik jame ir šalia esantys šaltiniai.
Platelių (Plotieliu) ežeras – ant kalno. Autoriaus grafika
Tad po ledynmečio į dabartinio ežero daubą subėgęs tirpsmo vanduo jos nepripildė, vandens lygis iki šiandieninio kilo šimtmečius. Apie tai byloja ir archeologų ant vienos iš ežere esančių povandeninių kalvų rasta spėjama Šventvietė, o ant vieno iš joje gulinčių akmenų – pagonių garbinto vandens paukščio, galinčio vaikščioti žeme, skraidyti ore ir plaukioti vandenyje siluetas.
Ant vienos iš Platelių ežero kalvų spėjamoje pagonių Šventvietėje rasto akmenyje išraižytas paukščio siluetas. Archeologo Klaido Permino piešinys
Be to, senuose žemėlapiuose ežero pavadinimas labai retai užrašytas su šaknimi „Pla...“. Dažniausiai – „Plo…“. „Plotel“ iki šiol sako XVIII amžiuje Plateliuose apsigyvenusių po visą pasaulį išsibarstę žydų palikuoniai,
 |
 |
 |
| Senuose žemėlapiuose minimi ne Plateliai, o „Plotelle“ . Nuotraukų fragmentai iš senų žemėlapių kolekcijos | ||
Plotėliais ežerą vadina ir mokslų daktaras, visuomenės ir politinis veikėjas Jonas Šliūpas, Plotėlių pavadinimas užrašytas ir 1585 metų vietos dvaro inventorizacijoje.
Iliustracija iš vokiečių etnologo Edmundo Fekenštedto (Edmund Veckenstedt (1840–1903)) veikalo „Mitai, pasakos ir legendos žemaičių“ (Die Mythen, Sagen und Legenden der Žamaiten (Litauer), 2 Bde., Heidelberg 1883). Vertė J. Šliūpas M.D.. Plymouth, PA 1897
Įrašas 1888 m. Vilniaus archeografinės komisijos „Plotieliu deržavos“ 1585 m. inventorizavimo akto kopijoje
 |
 |
| Iš kairės: JAV lietuvių laikraštyje „Draugas“ dar 1921 metais minimi Ploteliai; Plotelē. Nuotrauka iš Podziały adminitracyjno terytorialne Żmudzi w końcu XVII w.: https://www.genmetrika.eu/img/Powiaty_Zmudskie_color.jpg | |
Tad peršasi mintis, kad gimtasis ežero pavadinimas galėjo kilti iš „plotieliu“ (liet. plotelių) – pagal dabartinio ežero vietoje gilesnėse daubelėse telkšojusių, tarp savęs susijungusių vandens plotelių vaizdą.
Vėlgi jei taip yra, Plotieliu pavadinimas mums pasakoja ir apie ledynmetį, ir apie kalvotąją Žemaitiją. Anot daug metų Platelių ežerą ir apylinkes tyrinėjusio archeologo Vlado Žulkaus, kur prie ežero kasi, ten rasi senovės liudijimų. Tam gali pagelbėti ir žemaitiškas ežero pavadinimas.
Gal pirmapradis Platelių (Plotieliu) ežeras buvo toks? Autoriaus grafika pagal Žemaitijos nacionalinio parko lankytojų centre eksponuojamą Platelių ežero dugno reljefą
Medvežgalis
Medvėgalis – kalva buvusios Rietavo miškų urėdijos teritorijoje. Susidomėjimas piliakalniu padidėjo po to, kai urėdijos užsakymu jis atgavo savo pirmapradę – tų laikų, kai ant jo stovėjo pilis – išvaizdą: neliko nė vieno medžio.
Taip piliakalnis atrodė prieš 1329 vasario pirmąją, kai pilį kryžiuočiai sudegino.
Anksčiau jie irgi ją puolė. Anot legendos, apsuptyje atsidūrusius žemaičius išgelbėjo dvi mergelės, tarusios „Mudvi galim“ ir per kūlgrindą išėjusios kviesti pagalbos. Atseit nuo tada kalva vadinama Medvėgaliu, nors dar pilies statybos metu vieta jau turėjo turėti vardą.
Kitą pavadinimo kilmę kalbininkas A. Vanagas sieja su vandenvardžiais medė, medis, medžias.
Dar vienas spėjimas** irgi sietinas su medžiais.
Pilies statybai reikėjo daug medienos, gabentos iš aplinkinių miškų, o pilies kalva buvo medžių vežimo galas. Mediu vežėma gals. Medvežgalis. Medvegalis. Medvėgalis.
Tai tik spėjimas, bet jis labiau už kitus pasakoja apie realius įvykius, netgi šiek tiek apie pilies statybos technologiją.
.
.
Medvėgalis po buvusios Rietavo miškų urėdijos užsakyto sutvarkymo. Autoriaus nuotrauka
Žemātėnė
Kalbininkas Vladas Grinaveckis cituoja P. Višinskį, K. Būga, sakančius, jog Žemaitijos pavadinimas kilo nuo žodžio „žemai“ bei Vytauto 1420 metų dokumento įrašą „Kadangi Žemaitija yra žemiau, negu Lietuva (Aukštaitija), tai ji ir vadinama Žemaitija, kas lietuviškai aiškinama kaip „žemesnė žemė„“. Cituoja ir J. Ostrembskį, pavadinimą siejantį su kitais vietovardžiais, kilusiais iš „žemė“.
Vis dėlto, regis, priimtinesnis yra kilęs iš lietuviško „žemai“, nes šalia yra „aukštai“ – Aukštaitija.
Žemaitija yra žemai. Autoriaus nuotrauka
O žemaičiai sako „žemā“. Tad gimtinė vietine kalba turėtų būti vadinama „Žemātėjė“, o gal net „Žemātėnė“ – „žemā tėn“.
Jeigu taip, tai nereiškia, kad ir visi kiti taip turėtų ją vadinti bei skubėti keisti pakitusius vietovardžius, nors kalbininkai ir sako, kad juos, vardus, pavardes reikia tarti taip, kaip sako vietiniai gyventojai.
Žemaitijos vardas taip prigijęs, jog nėra prasmės jį taisyti. Tačiau vien dėl žemaičių kalbos sklaidos, joje dėl norminimo, natūralių kalbos pasikeitimų atsiradusių paslėptų, kaip skelbia Etninės kultūros globos taryba, geografinių, geologinių kraštovaizdžio savybių, svarbių istorinių įvykių, reikšmingų istorinių asmenybių, tautos būdo, santykio su aplinka, tikėjimo, pasaulio įsivaizdavimo reikėtų bent žinoti, kad, kaip sakė Antuanas de Sent-Egziuperi, „Iš tikrųjų viskas yra ne taip, kaip iš tikrųjų“.
____________________
* Žemaitiškas kavuojėms lietuviškai reiškia slėpimą.
** Spėjimuose vartojami dabar naudojami žemaičių kalbos žodžiai