Pažvelgti į karnavalų, vykusių per vasaros sutiktuves, tradiciją paskatino Palangos viešosios bibliotekos fonde saugomos pirmųjų karnavalų fotografijos, negatyvai, senų laikraščių publikacijos. Reportažuose ne tik žaismingai aprašoma šventė, bet gausu ir paties karnavalo fotografijų. Jose užfiksuota valiūkiška kunigaikštienė Birutė, Eglė su vaikais, ilgiausias žaltys Žilvinas, keliaujantis Baltijos pakrante… Net neabejoju, kad palangiškių albumuose ir prisiminimuose yra išsaugota kur kas daugiau tokios buvusios tradicijos liudijimų.
***
Vasaros sutiktuvių šventes palangiškiai pradėjo rengti 1970 metais. Palangos viešosios bibliotekos fonde yra saugomas pirmųjų vasaros sutiktuvių programos bukletas, kelios Palangos kultūros fotometraštininkų Juozo Baltiejaus (1955–2022), Antano Tranyzo (1942–2023) nuotraukos. Iki 1970-ųjų kurortinei pradžiai Palangoje toną duodavo legendinio „Jūros“ restorano atidarymas, palangiškių meiliai tarpusavyje pravardžiuojamas „sausąja jūra“.
Kurorte pradėti rengti vasaros pradžios šventes inicijavo Palangos garbės pilietis, tuomet – miesto galva, Vykdomojo komiteto pirmininkas Danius Puodžius, sudalyvavęs tokiame renginyje viešnagės Jūrmaloje metu. Miesto Vykdomojo komiteto kultūros skyriaus inspektore dirbusi Nijolė Novogreckienė, subūrusi draugėn organizacinį visuomenininkų komitetą, kurio narys buvo ir Palangos garbės pilietis, tuometinis Vandentiekio ir kanalizacijos Valdybos viršininkas Vitalius Bernardas Litvaitis, vilnietis režisierius, žinomas Lietuvoje aktorius Alfonsas Zauka (1914–1979), Palangos viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Audra Lukauskytė (1943–2010) bei kiti palangiškiai, surengė pirmąją tokią šventę mūsų kurorte. Kaip vėliau, 2001-aisiais, spaudoje rašė A. Lukauskytė, „Būtent dėl Vykdomojo komiteto pirmininko įsakymo pasiruošimas sezonui vykdavo griežtai organizuotai.“
Realybe tapęs tylusis D. Puodžiaus renginio sumanymas pavyko – 1970 m. Palangos bendruomenė vieningai susitelkė ir sau bei kurorto svečiams padovanojo gražią šventę. Iš Jūrmalos parvežta jos idėja buvo praturtinta krašto papročiais. Šventę sudarė kelios dalys: iškilmingoji, chorų, šokių, pučiamųjų orkestro ir koncertas su karnavalu, masinėmis vaikštynėmis, šokiais vidurinės mokyklos stadione ir šokių aikštelėje. Vertinant iš šiandienos perspektyvos, prieš kiek daugiau negu pusę šimto metų įvykusi šventė buvo kukli, labiau skirta vietos bendruomenei. Palangoje nebuvo šiandien įprastų koncertinių erdvių (Vasaros estrada atidaryta tik 1970 m. rugpjūtį), tad erdvės reikalingos muzikinei programai atlikti, jo dalyviams ir žiūrovams turėjo užtekti miesto mokyklos stadione.
Chorais rūpinosi muzikas, chorvedys Balys Normantas (1911–2004), liaudies dainų programos dalimi – vyr. vadovas P. Stirblys, pramoginių šokių programa – vyr. vadovė R. Gedrimienė. Jūrinės tematikos karnavalas, vadintas miesto vaikštynėmis, įtraukė įvairias Palangos miesto organizacijas, saviveiklininkus, mokyklos bendruomenę. Karnavalo dalyviai patys rūpinosi ir kaukėmis, ir apranga, stengėsi triukšmingai su muzika ir pokštais pasitikti vasarą.
Antrąją šventę režisavo Klaipėdos dramos teatro aktorius, režisierius Bronius Gražys (1934–2013). Klaipėdiečio jūra nenustebinsi. Karnavale buvo panaudotas teatrališkas rakto perdavimo elementas, jūriniai personažai iš legendų, pasakų, susijusių su Palanga, fragmentai.
Rakto perdavimo simbolika yra sena, įprasta ir naudojama daugelyje folklorinių švenčių. Raktas – aliuzija į galią atrakinti ir užrakinti. Nuo antrosios vasaros sutiktuvių šventės Palangoje rakto perdavimo simbolika tapo svarbiu, tradiciniu karnavalo elementu. Raktus, skirtus atrakinti vartus į vasarą, perduodavo Jūratė ir Kastytis, atgimę iš 1842 m. lietuvių tautosakininko, literatūrologo Adomo Jucevičiaus (1813–1846) užrašytos legendos. Nors tragiškoji undinės ir žmogaus meilės istorija yra atpažįstama ir pažįstama daugeliui, jos autentiškumu žymus lietuvių etnografas, folkloristas ir baltų mitologas Norbertas Vėlius (1938–1996) abejoja, pastebėdamas kad undinės lietuvių tautosakoje itin retos. Sunku nesutikti. Panašu, kad populiariausias Palangos, turbūt ir Lietuvos, undinės personažas mus pasiekė iš Europos XIX a. II p. literatūros kūrinių. Tuo laikotarpiu pasakojimai apie undinių vedybas su žmogumi, didele banga buvo užtvindę visą literatūrą. Vienas garsiausių tokių kūrinių – H. K. Andersono (1805–1987) „Undinėlė“. Tiesa, literatūros tyrinėtojai pastebi, kad L. Jucevičius „Jūratėje ir Kastytis“ išvengė moters supaprastinimo ir pakylėjo ją iki vandens dvasios gaivalo, lygintos su žmogaus sielos sudėtingumu, išpažinusią laisvę kaip didžiausią vertybę, o Kastytis svyravo tarp graikų mitologijos personažų Prometėjo ir Orfėjo motyvų. A. Jucevičiaus Jūratė sužavėjo kompozitorių K. M. Čiurlionį. Tragiškąją undinės ir žvejo meilės istoriją labiausiai lietuvių kultūroje baladėje išpopuliarino Maironis. Beje, jis galutinai Palangos istorijos svarbiausius taškus įprasmino grožinėje literatūroje ir įtvirtino lietuvių sąmonėje Palangą, kaip mitinę romantinę erdvę, legendų apipintą, kraštą, kuris svarbus visai Lietuvai, kaip Vytauto Didžiojo motinos gimtinė. Kunigaikštienė Birutė, undinėlė Jūratė – pakylėtosios Maironio meninės plunksnos, tapo lietuvių kultūros savastimi, naujai atrastos per lietuvių tautinį sąjūdį.
Karnavalinėje eisenoje būta ir daugiau su jūra susijusių personažų: Neptūnas su undinėmis, Eglė žalčių karalienė su vaikais, Žilvinas, tačiau čia galėjai pamatyti ir daktarą Aiskaudą su gyvūnais, grindiniu, kaukšint kanopoms, arklių traukiamame vežime lėkė tuzinas velnių. Iš mokyklos stadiono eisena Gintaro, Vytauto ir Kastyčio gatvėmis link tilto ėjo pajūrio pakrante, draugėn prisijungdama ir stebėtojus bei įtraukdama juos į linksmybių parado sūkurį. Eisenos dalyviai šėliojo, šoko, pokštavo, kvietė visus drąsiai įsitraukti į judesį. Šis karnavalas tais metais tapo svarbiausiu vasaros sutiktuvių reiškiniu, skirtu vieniems pažiūrėti, kitiems pasirodyti. Džiaugsmo šventė simbolizavo didžiųjų metų darbų pradžią – kurortinį sezoną, kuriame pluša visas miestas, atsikvepiantis tik rudeniop.
Tilto į jūrą prieigose, pakrantėje, buvo sukrautas didžiulis laužas, toks, koks dabar įprastai būna per Užgavėnių, retsykiais Stintų, Jurginių šventes Palangoje. Laužo simbolika, kaip ir rakto, taip pat svarbi visose folklorinėse šventėse, lietuvių tradicijoje. Nuo seno tikėta, kad ugnis simbolizuoja moralinį apsivalymą. Šalia laužo išsakomos svajonės, lūkesčiai, ateities viltys. Lūkesčių kurortinei vasarai palangiškiai turėjo visada, o kada gi juos išsakyti, jeigu ne jos pradžioje? Etnologai teigia, kad protėviai manė, jog kuo labiau laužas apšvies, tuo derlingesnis bus ruduo, dėl to kiekvienais metais stengdavosi juos kurti vis didesnius. Pagal iki šių dienų išlikusius papročius Joninių šventės metu ugnimi pagerbiama atitolstanti saulė, todėl laužai sutapdavo su saulės palydomis ir šviesdavo per visą naktį. Per vasaros sutiktuves pajūrio pakrantėje uždegti laužai būdavo įspūdingi. Šis reginys renginio programoje turėjo pavadinimą – „Saulės palydos“.
Pirmieji karnavalai Palangoje atitiko istorinę karnavalo ištakų esmę – tapo džiaugsmo švente su persirengėlių šokiais, eitynėmis, vaidinimais, magišku laiku, kai atšaukiami draudimai, statusai, ištrinamos ribos. Kur daugiau okupaciniu laikotarpiu galėjai išvysti kunigaikštį Kęstutį, jei ne Palangoje? Palangiškiai į karnavalą sudėdavo visa, kas jiems svarbu, yra susiję su jų tapatybe ir savo svečius supažindindavo su unikaliomis krašto tradicijomis, atpažįstamomis iš folklorinio, literatūrinio palikimo Lietuvoje. Tą vieną vienintelę dieną vienoje eisenoje galėjai sutikti ir kunigaikštienę Birutę, Vytauto Didžiojo motiną, ir Eglę, ir Neptūną. Karnavalas tapo ne tik gyvąją istorija, bet ir bendruomeniškumo švente. O kiek rūpesčio būta ieškant Kęstučiui būtent balto arklio ir tinkamų batų, kiek juoko liko ilgiems dešimtmečiams iš jo sportbačių, kiek išmonės sudėta į Eglės kostiumo kūrybą! Palanga trumpam, palydint saulę, virsdavo savotiška istorijos, legendų personažų aikštele. Miesto gatvės atgydavo nuo spalvų, muzikos ir šėlsmo, nes vietiniai gyventojai ir svečiai noriai įsijungdavo į šventę, kurortą užliedavo grynos energijos, pokštų ir įspūdžių ekstravagancijos banga.
Trečiojoje jūros, saulės ir šypsenų šventėje, kaip poetiškai ją reportaže „Tarybinei Klaipėdai“ įvardijo muziejininkas Antanas Tranyzas (1942–2023), pirmąsyk pasirodė literatūrinis personažas iš Motiejaus Valančiaus apysakos – aštrialiežuvis, linksmuolis Palangos Juzė su savo žmonele Domice. Iš pradžių jis, kaip ir pridera kriaučiui, sukiojosi turgaus kermošiuje tarp audėjų, puodžių ir kitų amatininkų, vėliau, žinoma, įsijungė ir į karnavalinę eiseną, kurios svarbiausiu akcentu ir vėl buvo undinėlė Jūratė su žveju Kastyčiu, šįkart iš jūros pusės, tiltu, atnešę vasarą atrakinančius raktus. Rakto elemento kurorte vykusiuose karnavaluose ilgai nebuvo atsisakyta. Na o pat ilgam į Palangos tapatybės audinį įaustas literatūrinis personažas Palangos Juzė tapo vasaros atidarymo šventėse savu, atpažįstamu bei puikia aliuzija į lietuvių tautosakinį lobyną, folkloro tradiciją. Viskantų Jūzapo iš Palangos patarimai sutiktiems žmonėms buvo paprasti, persmelkti krikščioniškos moralės, tinkami ir šiandienai: gerbti tėvus ir Dievą, negirtauti, dorai gyventi, netinginiauti, nevogti.
Vyskupo M. Valančiaus sukurtame literatūriniame kūrinyje labai svarbus laimingo žmogaus motyvas. Raktu keliui į laimę siūlomas darbštumas ir blaivi galva. Charakteris kuria likimą. Kūrinys, parašytas prieš 155 metus, savo vertybėmis aktualus ir šiandien.
Einant metams tautosakos, etnografinių elementų, įvairių pasakymų karnavale vis daugėjo. Buvo įvestas ir tautosakinis užkalbėjimas.
Užkalbėjimo sąvoka mokslinėje literatūroje apima du pagrindinius komponentus – žodinę formulę ir maginę intenciją, kuri gali būti sustiprinama maginiu veiksmu. Maginė intencija atsispindi užkalbėjimo tekste, kadangi ji reiškiama kaip pageidavimas, nurodymas, įsakymas, prašymas, linkėjimas ir pan., tuo pačiu metu dažnai atliekant maginį veiksmą. Užkalbėjimai – tai žodį ir veiksmą jungiantis sinkretinis žanras. „Ant danties nepadėjęs, netikėk!“, nuskandindami slibiną pasakė Jūratė ir Kastytis 1975 m. birželį. Palinkėjimas Palangai tapo svarbiu karnavalo elementu, kurio laukdavo vietiniai ir Palangos svečiai.
1976 m. karnavalo eitynėse su įvairiomis kaukėmis dalyvavo daugiau kaip 300 palangiškių. Nebeužtenkant legendų personažų, karnavalo dalyviai jų skolinosi jų iš filmų, kitų šalių grožinės literatūros knygų. Taip eitynėse atsirado Don Kichotas, Sanča Panča, zuikis ir vilkas iš „Na palauk“ bei daug kitų. Karnavalo dalyvius nuotraukose stengdavosi įamžinti fotografai, dažniausiai – fotožurnalistas, kraštotyrininkas Bernardas Aleknavičius (1930–2020) bei fotožurnalistas, pedagogas Albinas Endrius Stubra (1929–2007), palangiškis muziejininkas Antanas Tranyzas, fotometraštininkas Juozas Baltiejus, fotokorespondentas Vladas Čilinskas ir kiti. Įdomu, kiek fotografijų yra nugulę palangiškių šeimos albumuose?
Nuo 1976 m. iki 1990 m. šventės programa ir visuomenininkų, kultūrininkų subūrimu rūpinosi Kultūros skyriaus inspektorė Birutė Aleknaitė (1938–2021). Prisimindama vasaros sutiktuvių organizavimą, rašytojui, žurnalistui Gediminui Griškevičiui (1948–1920) ji yra pasakojusi, kad per jas ypatingai rūpintasi lietuvybės sklaida, stengtasi įkūnyti didžiosios ir Mažosios Lietuvos vienybės idėją. Profesionaliai, anot jos, į šventę žiūrėjo Kultūros namų vadovai Liudas Tonkūnas ir Vilis Piparas (1941–2007). Rašant scenarijus B. Aleknaitei talkindavo Palangos viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Audra Lukauskytė, įvairūs kviestiniai profesionalai iš Klaipėdos, Vilniaus. Išskirtinai vertingais patarimais yra pagelbėjęs profesorius Juozas Gudavičius (1926–2008), buvęs 1960–1990 m. Respublikinių dainų švenčių baletmeisteris ir režisierius, 1985 m. – ir meno vadovas.
Vienoje iš „Vakarinės Palangos“ 2013 m. publikacijų B. Aleknaitė yra paminėjusi, kad vasaros sutiktuvės kurorte jos darbo metais išaugo iš reikalavimo kiekvienam miestui kasmet surengti dainų šventę, skirtą pasirodyti vietos kolektyvams. Palangiškiai ūkiškai šias dvi šventes suliejo į vieną. Privalomąją dainų šventę pavertė daininga vasaros sutiktuvių fiesta. Vizualiniu vasaros šventės apipavidalinimu tuo laikotarpiu rūpinosi garsi Lietuvoje scenografė, dailininkė Sofija Kanaverskytė (1935–2024). Būtent ji yra karnavaluose Palangoje didelį susidomėjimą sukėlusių aštuonių vėjų portretų autorė.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, dėl sunkių ekonominių ir politinių sąlygų ši šventė du metus nebuvo organizuojama. 1993-aisiais ją atgaivino Palangos miesto savivaldybės Kultūros ir švietimo skyrius, į organizacinę veiklą įsijungė ir pajūrio verslininkai. 1994 m. šventės iniciatorė buvo Palangos merija, 1995 m – Palangos kultūros centras. 1995-ųjų šventę režisavo Saulius Vaičiulis, apipavidalinimu rūpinosi Klaipėdos vizualinio dizaino katedra. 1996 m. šventės organizavimu rūpinosi Palangos savivaldybė. Tada režisūriniai sprendimai antrą kartą buvo patikėti S. Vaičiuliui. 1997 m. buvo sudarytas šventės organizacinis komitetas, kuriam vadovavo Dainius Želvys, jo pavaduotojas buvo Paulius Sangavičius, šventės dailininkė – grafikė, dabar Palangos garbės pilietė, Gražina Oškinytė, režisierius – S. Vaičiulis. Palangos vasaros atidarymą filmavo Lietuvos televizija.
2004 m. šventei organizuoti buvo paskelbtas konkursas, kurį laimėjo VŠĮ „Šou lyga“ iš Kauno. Tai pirmas kartas, kai pirkta šventės organizavimo paslauga ir… pirmas kartas, kai oficialiai ant šventės programos buvo užrašyta tai, ką ilgai perrašinėjo visa spauda: „Palanga – Lietuvos vasaros sostinė“. Programos vizualika taip pat buvo neįprasta – jūra, gintaras ir meniškai nuoga moteris, ant programos bukleto atvaizduota Rimanto Dichavičiaus meninė idėja iš parodos „Gintarinės vizijos“.
Bendruomeninę karnavalo tradiciją pakeitė komerciniai Vilniaus senamiesčio teatro pasirodymai – profesionalios meninės akcijos. Paradai ir toliau vyko, juose dalyvaudavo profesionalūs artistai, įvairios teatro trupės iš Europos šalių: žygiavo Palangos gatvėmis prancūziškos lėlės ir klounai, ispaniški vabalai monstrai, plaukė ir žuvis, skrido ugnimi besispjaudantis drakonas, ėjo voras milžinas, švytėjo medūzos, šnekėjo gigantiškas Frankenšteinas…
Palanga drąsiai atsivėrė Europos kultūros tradicijoms, kvietėsi ekstravagantiškus menininkus, trupes iš senojo žemyno, kol, gerokai visko pasisotinus, 2008 m. nuspręsta atsigręžti į vietos tradiciją ir nuo tada vasaros atidarymo karnavaluose Palangoje vėl galėjai sutikti iškilias istorines asmenybes, pavyzdžiui, Palangos grafus, Antaną Smetoną ar pirmojo lietuviško spektaklio „Amerika pirtyje“ aktorių trupę. 2010 m., švenčiant vasaros švenčių atidarymo keturiasdešimtmečio jubiliejų, palangiškiai parade žaismingai atkartojo 1970 m. įvykusias pirmąsias vasaros sutiktuves. Laiko ratas apsisuko.
Karnavalo tradicija per vasaros sutiktuves Palangoje, matyti, kito: iš miestiečių bendruomeninės šventės tapo komercine pramoga kitiems. Vis dėlto buvo išlaikyta pati pirmoji karnavalo asociacija, iškylanti sąmonėje, – triukšminga žmonių minia ir daugybė spalvingų kaukių. Tačiau karnavalas yra šis tas daugiau nei tik masinis persirengimas.
Iš pradžių vasaros sutiktuvių karnavalas pagal šventės struktūrą buvo artimesnis senovės pasaulio ir antikos miestų šventiniams laiko pasikeitimo (Naujųjų metų) ritualams: atveriami vartai vasarai, ugnyje sudeginamos negandos, liepsnoms išsakytos svajonės. Vienu iš svarbiausių šventinio karnavalo požymių tapo mitinės pasaulėžiūros sąlygota vadinamoji karnavalinė inversija, kai įprastinė pasaulio tvarka apverčiama aukštyn kojomis. Miesto karnavalas išlaikė svarbius archajiškų švenčių požymius – masiškumą ir visuotinį pasilinksminimą, tradicinę karnavalo struktūrą papildant iš skirtingų istorinių šaltinių paimtais elementais ir šiems suteikiant miesto gyventojų lūkesčius atliepiančią formą bei simboliką.
Vėliau vykę komerciniai karnavalai buvo orientuoti į pramogų kultūros ištroškusį miesto civilizacijos žmogų, tapo svarbiu turistinės industrijos veiksniu. Dominavo ekstravagantiški profesionalūs artistų pasirodymai, šventės veiksmas buvo ganėtinai pasyvus – personažai oriai vaikštinėdavo, rodydavo triukus arba pozuodavo fotografuojantiems turistams. Kelis kartus Palangoje išmėginta ir keltiškoji karnavalo tradicija – tada šventėje dalyvavusios šiuolaikinės alegorinės skulptūros buvo 6 metrų aukščio, 12 metrų ilgio. 2006 m. palangiškiai ir miesto svečiai stebėjo Ispanijos trupės „Sarruga“ pasirodymą. Karnavalas riedėjo Vytauto ir J. Basanavičiaus gatve iki tilto į jūrą, kur įvyko didžiųjų personažų mūšis: kovėsi žiogas, tarantula, drakonas, švytinčios medūzos ir voras milžinas. 2007 m. per šventę Palangoje viešėjo ispanų trupė „Pakonstein“, į kurortą atvežusi įspūdingo dydžio figūrą.
Ties čia ir stabtelsiu. Ties karnavalo tradicijos pokyčiu.
Literatūra ir šaltiniai:
- ALEKNAITĖ, Birutė. Palanga kviečia į tradicinę šventę. Tarybinė Klaipėda, 1977, birž. 03.
- AUKŠTAITIS, Pranas. Penkioliktąjį kartą. Tarybinė Klaipėda, 1984, birž. 06, p. 4.
- BAČILIŪNAITĖ, Janina; KADŽYTĖ, Gražina; ŠIKŠNIUS, Juozas. Palanga sutinka vasarą. Tarybinė Klaipėda, 1976, birž. 9 d., p. 2.
- BALČIŪTĖ, Giedrė. Į kurortą vilios pramogos: Palanga poilsiautojus pasitiks monstrų karnavalu ir didesnėmis kainomis. Klaipėda, 2006, gegužės 02, p. 7.
- BAUŠYS, Juozas. Potvynis į jūros pusę. Tarybinė Klaipėda, 1975, birž. 21.
- BRUŽILAITĖ, B., GUDJURGIENĖ G. Palanga: susitikimas su vasara. Tarybinė Klaipėda, 1979, birž. 05.
- BRUŽILAITĖ, B., Vasaros šventė „Palanga – 85“: KURORTO MARATONAS ĮSIBĖGĖJA. Tarybinė Klaipėda, 1985, birž. 05, p. 4.
- ČILINSKAS, Vladas. Kurortas pradėjo sezoną. Švyturys, 1973, birž. 14.
- DRIZGAITĖ, Ramunė. Durys į vasarą – kokybės ženklu pažymėti renginiai: sezono metu Palanga kvies susipažinti su egzotiškų šalių kultūra ir aristokratiška miesto istorija. Vakarinė Palanga, 2007, gegužės 12–18, p. 13.
- GEDVILAITĖ, R. Pasitinkame 40-ąją kurorto šventę. Palangos tiltas, 2010, gegužės 13, p. 3.
- GRIEŽIENĖ, Audronė. Kurortinio sezono atidarymo Palangoje spindesys ir skurdas. Švyturys, 2005, birž. 05, p. 8.
- GRIEŽIENĖ, Audronė. Vasaros šventės aidai. Švyturys, 1987, birž. 11, p. 3.
- GRIŠKEVIČIUS, GEDIMINAS. Lietuviškasis „karnavalas“ – visą vasarą! Klaipėda, 1997, birž. 9, p. 3.
- GRIŠKEVIČIUS, Gediminas. Vasaros sutiktuvių šventė – laiko paženklinta tradicija. Pajūrio naujienos, 2003, birž., 07, p. 2.
- JOKŪBAITIS, Stasys. Viltinga sezono pradžia perpildė vasarą. Kauno diena, 1999, birž. 07, p. 10.
- KANIAVIENĖ, Dainora. Įžymiajam keliautojui Palangos Juzei – 150 metų. Pajūrio naujienos, 2019, spal. 18, priedas „Mūsų žmonės“, Nr. 10 (175), p. 9, 11
- KANIAVIENĖ, Dainora. Palangos istorija po romantiškąja rašytojų plunksna: Lietuvos miestų istorija. Voruta, 2018, rugpj. 25, p. 10.
- LEBEDEVA, Valerija. Smetoniška Palanga sveikina vasarą. Vakarų ekspresas, 2008, geg. 17, p. 7.
- LIACHOVIČIŪTĖ, J. Vasaros šventė Palangoje. Vakarų ekspresas. 1993, birž. 22. p. 8.
- LUKOŠIŪTĖ, Sandra. Palangoje naujų šventės formų paieška. Vakarų ekspresas, 2007, gegužės, 11, p. 1, 4.
- MARTINKUS, Pranas Vasaros sezonas prasidėjo. Tarybinė Klaipėda, 1983, birž. 09, p. 5.
- MARTINKUS, Pranas. … Atėjo vasara. Klaipėda, 1991, birž. 06.
- MARTINKUS, Pranas. Kurortinė vasara prasidėjo. Tarybinė Klaipėda, 1977, birž. 08, p. 3.
- MARTINKUS, Pranas. Kurorto šventė. Švyturys, 1973, birž. 16.
- MARTINKUS, Pranas. Nors ir be vasariškos saulės. Tarybinė Klaipėda, 1987, birž. 12.
- MARTINKUS, Pranas. Tradicinė ir nauja Vasaros šventė Palangoje. Tarybinė Klaipėda, 1988 birž. 08.
- MARTINKUS, Pranas. Vasara atėjo su lietumi ir perkūnija. Tarybinė Klaipėda, 1989, birž. 10.
- NOVOGRECKIENĖ, Nijolė. Kurortinis sezonas prasidėjo: fotoreportažas iš tradicinės sezono atidarymo šventės Palangoje. Tarybinė Klaipėda, 1975, birž. 11, p. 7.
- OGULEVIČIŪTĖ, Jurgita. Yra jūra, bus ir saulės! Kauno diena, 2001, birž. 09.
- SINUŠIENĖ, Ligita. Birutė Aleknaitė: „Kalėdų minėjimą paslėpdavome žiemos puokščių parodoje“. Vakarinė Palanga, 2013, 18–21, p. 7.
- SKIRIUTĖ, Milda. Kurorto šventę sumanė kelininkas. Klaipėda, 2010, gegužės 10, p. 5.
- SKIRPSTAS, Leonardas. Būk sveika, poilsio vasara! Tarybinė Klaipėda, 1976, birž. 10.
- STANIŠAUSKAS, Gediminas. Kurortas atgijos karnavalo ritmu. Kauno diena, 2006, gegužės 15, p. 1,4.
- STARODUBCEVAS,I. Sveika, kurortinė Vasara! Tarybinė Klaipėda, 1971, birž. 09.
- STUBRA, A. Prasidėjo kurortinė vasara. Tarybinė Klaipėda, 1978, birž. 14.
- SUNGAILAITĖ, Ieva. Į sezono atidarymo šventę kviečia prancūziškos lėlės ir klounai. Vakarų ekspresas, 2004, birž. 11, p. 8.
- SUNGAILAITĖ, Ieva. Sezono atidarymo šventės vairą į rankas ima kauniečiai. Vakarų ekspresas, 2004, birž. 04, p. 6.
- TRANYZAS, Antanas. Jūros, saulės ir šypsenų šventė: Palangos kurortas atkėlė vartus. Tarybinė Klaipėda, 1972, birž. 07.
- VAITKEVIČIENĖ, Daiva. Lietuvių užkabėjimai: gydymo formulės. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008, p. 9.
- VAITKEVIČIENĖ, Daiva. Ugnies metaforos: Lietuvių ir latvių mitologijos studija. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, p. 8.
- VANAGĖ, Jurgita. Kurortas spalvingai paskelbė ilgai lauktą sezoną: gausybė renginių bei istorijos dvelksmas – taip palangiškiai pasitinka vasarą. Vakarinė Palanga. 2009, gegužės 16-20, p. 2, 10.
- ZIABKUS, Alvydas, Palanga atsigręš į praeitį. Lietuvos rytas, 2010 gegužės 14, p. 2.
- ZIABKUS, Alvydas. Pajūrio kurortas laukia poilsiautojų antplūdžio. Lietuvos rytas, 2006 gegužės 12 p. 1, 3.
- ZIABKUS, Alvydas. Poilsio sezono pradžią Palangoje skelbs praeities herojai. Lietuvos rytas, 2005, birž. 03, p. 2.
- ZIABKUS, Alvydas. Vasaros sezono pradžios pramogos – po skėčiais. Lietuvos rytas, 2005, birž. 05, p. 5.
- ZUBRAUSKAITĖ, Vaida. Didžioji kurorto metų šventė – vėl Palangoje! Palangos tiltas, 2001, birž. 02, p. 8.
Antano Tranyzo nuotraukoje – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio palinkėjimas Palangai Vasaros sutiktuvių šventės metu. Nuotrauka iš Palangos viešosios bibliotekos kraštotyros archyvo