Vitalija Brzaitienė (Liutikaitė) – ilgametė ir viena aktyviausių Vilniaus mokytojų namų žemaičių kultūros draugijos narių. Ji gimė 1936 metais. Savo biografijoje Vitalija rašo:
„Esu gryna gryniausia žemaitė iš Gargždų, nors mano tėvelis yra minėjęs, kad pavardė Liutika (Lutyka) yra prūsiškos kilmės. Mamos gi mergautinė pavardė – Dibisterytė. Proseneliai, atsikėlę iš Klaipėdos krašto į Gargždų parapiją, metrikų knygose užrašyti kaip „prūsų pavaldiniai“ – De Baster(iai). Proprosenelė buvo vokietė – Mariana Richter. Kita prosenelė kilusi iš klaipėdiečių Dausynų giminės. Mano mamos tėviškės žemė Gribžinių kaime tęsėsi iki pat „Prūsijos“ sienos. Taigi, mes – tikri „parubežio“ gyventojai.
Čia gyvenimas savitai buvo susijęs su Klaipėdos kraštu. Matėm ir girdėjom, kas mūsų pašonėje vyko Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais. To krašto dramatiškos praeities įvykiai yra gyvi mūsų pasąmonėje iki šiol. Gal dėl to mano vadovaujamo Vilniaus mokytojų namų žemaičių folkloro ansamblio „Tyklė“ programose vyrauja „paribio“ žemaičių ir Klaipėdos krašto lietuvninkų „donininkų“ dainos.
Už Mažosios Lietuvos etninės kultūros paveldo pristatymus savo programose 2018 m. Pagėgiuose buvau apdovanota Tilžės akto 100-mečio atminimo medaliu.
Esu užrašiusi prisiminimų iš Klaipėdos krašto lietuvninkų (būrų) gyvenimo.
Mūsų giminė buvo labai muzikali. Turėjom gerų dainininkų, giedotojų ir muzikantų. Aš iš jų išmokau daug dainų. Iš mažens buvau smalsus vaikas, turėjau gerą atmintį, taip pat ir muzikinę.
Mano tėvai ir giminės nepriklausomos Lietuvos metais buvo aktyvūs visuomenininkai ir patriotai. Mama net dalyvavo Kaune vykusiame Lietuvos katalikių moterų suvažiavime.
Jokie žemaitiškumo klausimai tada mums neiškildavo. Visi kalbėjome žemaitiškai gražia gargždiškių tarme. Gyvenome Lietuvoje ir niekam nekliuvo, kad mokykloje mus mokė bendrine lietuvių kalba, t. y. „poniškai“. Taip kalbėjo kunigai ir visokie atvykę valdininkai. Bet, jeigu žemaitis pradėdavo mėgdžioti „ponus“, kraipyti savo kalbą, tai tokius laikydavo pasipūtėliais arba apykvailiais (turiu užrašiusi du mamos humoristinius pasakojimus apie tai). Na o žemaitiškų dainų tada beveik negirdėdavom. Tetos mėgo dainuoti romansus, literatūrines dainas lietuviškai. Per radiją sklisdavo taip pat lietuviškos liaudies dainos. Niekam nerūpėjo, kur ar kokia tarme jos buvo užrašytos. Pamenu, kai buvau gal ketverių metų amžiaus, sekmadieniais iš ryto įsiropšdavau pas tėvelį į lovą. Mudu dainuodavom žemaitiškai: „Zoikis jiedė rogius ož dvara“, „Vo kas īr ont lauka?“ Mama mėgdavo dainuoti „Aš išdainiavau vėsas daineles“, „Gražus īra Palonguos miestelis“ ir kt.
Mūsų krašto žemaitiškas daineles, giesmes ir atsiminimus pradėjau rinkti ir užrašinėti gal nuo 1985 m., kai jau turėjau tam skirtą aparatūrą. Kasetę su mano užrašytomis Gargždų krašto giesmių melodijomis per prof. Alfonsą Motuzą (1955–2019) esu perdavusi „Marijos radijo“ archyvui.
1940-ųjų metų birželio 14 d. mačiau, kaip į Gargždus Klaipėdos gatve įvažiavo kolona raudonarmiečių. Sėdėjo sunkvežimiuose eilėmis, o jų kepurės buvo su „špikiais“ ir didelėm raudonom žvaigždėm. Gyvenimas tada stipriai pasikeitė. Kariškiai iš karto pradėjo stiprinti sieną palei Klaipėdos kraštą. Netrukus mums teko išsikraustyti iš namų, nes patekome į vadinamąjį „trečiąjį ruožą“, gal kilometro atstumu nuo sienos. Prasidėjo suėmimai ir tremtys. Liepos 11 d. buvo suimtas mamos brolis – mokytojas Antanas Dibisteris. Jis iš pradžių kalintas Kretingoje, vėliau Telšiuose, o nužudytas Rainiuose. Mačiau tremiamą į Sibirą mokytoją S.Trušienę. Ji sėdėjo sunkvežimyje su šešiais vaikeliais. Vyriausiajai jų Gražinai buvo tik šešeri. Ėjo kalbos, kad bus ištremti visi Gargždų gyventojai. Tada mes dar buvome maži vaikai, mažai ką supratome. Dabar, kai 2014 m. birželio 24d. Gargžduose buvo atidengtas paminklas aštuoniems iš Klaipėdos rajono kilusiems žemaičiams, Rainių kankiniams, ir kai man teko apie juos surinkti archyvinę medžiagą, nuotraukas, apklausti giminaičius ir peržiūrėti daugybę įvairių rašytinių šaltinių, skausmingai pajutau, kokį siaubą tada turėjo išgyventi žmonės ir į kokį tautos naikinimo pragarą buvo patekusi Lietuva. Surinktą medžiagą perdaviau Gargždų krašto muziejui. Manau, kad tai labai svarbi mano gyvenimo patirtis ir veikla, kuria tęsiu ir dabar. Už tą darbą buvau apdovanota Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Padėkos raštu.
Pasibaigus karui, mūsų pradžios mokykloje mokytojas „stribas“, pasidėjęs ant stalo savo „brauninką“, versdavo mus prieš pamokas ir po jų rusiškai giedoti SSRS himną „Sojūz nerušimyj“. Vėliau ir muzikos mokytoja mus vis mokė dainuoti rusiškas dainas. Mokė iki to laiko, kol mes patys nepradėjom tas dainas versti į lietuvių kalbą.
Namuose, kai susirinkdavo giminės, skambėdavo kitokios dainos: lietuviškos patriotinės, laisvės ir partizanų, literatūrinės iš nepriklausomos Lietuvos laikų. Mes turėjome pianiną. Vyriausiasis brolis Antanas buvo muzikantas. Jis išmokdavo dainų iš vyresnių draugų. Jaunimas pas mus rinkdavosi pasidainuoti. Turiu seną savo užrašytų dainų sąsiuvinį, jame yra daugiau kaip šimtas dainų.
Studijų metais įstojau į Vilniaus universiteto (VU) dainų ir šokių liaudies ansamblį. Penkerius metus ansamblio orkestre grojau kanklėmis. Bibliografijos specialybės praktiką atlikau Leningrado Saltykovo Ščedrino bibliotekos Muzikos skyriuje. Diplominio darbo tema buvo „Lietuvos TSR Mokslų akademijos centrinės bibliotekos muzikinių rankraščių rinkiniai“. Teko kurį laiką dirbti Kaune buvusios Respublikinės bibliotekos Muzikos skyriuje. Grįžusi į Vilnių dirbau VU bibliotekos Nacionalinės bibliografijos skyriuje. Mūsų VU ansambliečiai įkūrė „veteranų“ chorą, kuris vėliau sudarė Lietuvos mokslų akademijos choro pagrindą.
Nuo 1964 m., kai aš pradėjau dirbti Lietuvos energijos Technikos bibliotekos vedėja, muzikinė veikla nenutrūko. Įkūrėme folkloro ansamblį „Riduola“. Tuo laikotarpiu, kai neturėjome ansamblio vadovų, aš parengiau keturias ansamblio muzikines programas. Viena jų – žemaitiška.
Labai aktyviai dalyvavome Sąjūdžio veikloje, Baltijos kelyje. Net tris paras važinėjome po Ignalinos rajoną su prof. Česlovo Kudabos rinkimine programa. Energetikai mums net autobusą davė.
1981 m. tapau Mažvydo knygos bičiulių klubo, kuriam vadovavo prof. Č. Kudaba, nare. Buvau šio klubo sekretorė, eidama šias pareigas turėjau labai daug organizacinių darbų. Viską atpirko nepaprastai turininga klubo veikla, įdomios susirinkimų temos ir ekskursijos. Net keletą kartų lankėmės Karaliaučiaus krašte, Tolminkiemyje vykusiose talkose. Kartu su energetikais sodinome ąžuoliukus Lazdynėliuose ir Ožkabaliuose. Keliavome po Klaipėdos kraštą, po etnines istorines lietuvių žemes Baltarusijoje. Su prof. Č. Kudaba buvau artimai pažįstama nuo 1969 m., kai kartu su juo, mano vyro S. Brazaičio draugais turistais plaukėme baidarėmis Nemunu per Baltarusiją. Profesorius labai mylėjo Žemaitiją, tobulai buvo išmokęs žemaičių kalbą ir mėgo kalbėti žemaitiškai.
Nuo 1984 m. rinkau medžiagą Č. Kudabos darbų bibliografijai. Jis pats man atnešdavo retesnių publikacijų. Mano duotas pažadas surinkti tą bibliografiją buvo įvykdytas po jo mirties (1998m. VU biblioteka išleido mano sudarytą išsamią Česlovo Kudabos bibliografinę rodyklę.
Labai nudžiugau 1998m. sužinojusi apie Telšiuose įsikūrusią Žemaičių kultūros draugiją ir jos pirmuosius darbus. Įsisteigus Žemaičių kultūros draugijos Vilniaus skyriui (VŽKD), įsijungiau į šį sambūrį ir aš (kaipgi bus žemaičiai be manęs ir aš be jų?). Nuėjau pas juos ir patekau lyg į didžiai malonų giminės susitikimą „pasėbūtė ėr pasėrokoutė žemaitėškā“. Aktyviai ir nuoširdžiai įsijungiau į draugijos veiklą. O tie žemaitiški pasidainavimai! Kai VŽKD renginyje minėjom Silvestro Valiūno baladės „Birutė“ sukūrimo sukaktį ir kai pagal jos žemaitišką tekstą uždainavo visa salė, prisiminiau senus laikus. Gražiai dainuodavo visa salė, kai kartu su mano bendražyge, balsinga ir gera pritarėja Birute Dubiniene užvesdavome žemaitišką dainą. Įsijungdavo ir dainmuodavo visi esantys salėje.
1992 m. Ipolitas Petrošius, pritarus Jonui Srėbaliui, bandė organizuoti VŽKD, tada vadintos Vilniaus žemaičių pavietu, folkloro ansamblį. Užsirašė 16 asmenų. Repeticijos vyko Aukštosios technologijos mokyklos patalpose. Gal po pusmečio viskas užgeso, nes kažkas nepavyko. Iš pradžių, kad ir prašoma, aš nesiryžau imtis vadovauti ansambliui. Žinojau, kaip tai sunku ir sudėtinga. na o mūsų „dainos klubas“ veikė ir toliau – iki pat 1997 metų.
1995 m. kovo 3 d. į Lietuvos kultūros fondo renginį buvo atvykęs Plungės Simono Daukanto bibliofilų draugijos nariai. Jie pristatė Motiejaus Valančiaus knygą „Žemaičių vyskupystė“. Į tą renginį mane pakvietė padainuoti žemaitiškų dainų. Skubiai sukviečiau šešetą savo bičiulių – gerų dainininkų žemaičių. Per dvi repeticijas parengėme dainų iš M. Valančiaus gimtųjų vietų programėlę. Tikra palaima buvo su šia grupe dainuoti žemaičių dainas. Po to renginių neišsiskirstėm. Taip gimė „Tyklė“, kuriai jau 30 metų. Kol aš dar buvau VŽKD valdybos narė, o ir vėliau, daugybę kartų teko su savo dainomis dalyvauti draugijos renginiuose. Neatsisakome juose pakoncertuoti ir dabar.
1995-ųjų metų rudenį teko organizuoti Vilniaus arkikatedroje liaudiškų giesmių giedotojų grupę. To labai pageidavo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas ir to manęs paparašė Parapijos choro vadovas Petras Bagdonavičius. Pasikvietus į pagalbą Janiną Bukantaitę ir jai vadovaujant, gausus Arkikatedros senovinių giesmių ansamblis sėkmingai dirba taip pat jau 30 metų. Šio ansamblio nariai beveik visi yra Vilniuje veikiančių folkloro ansamblių „Ūla“, „Kankleliai“, „Tyklė“, „Sadauja“, „Dzūkuliai“, „Vilniaus Gijos“ ir kt. nariai.
Visa mano žemaitiška visuomeninė veikla daug davė ir man pačiai: padėjo išlaikyti savo gimtąją Gargždų krašto kalbą ir geriau pažinti kitas žemaičių šnektas, įsisavinti žemaitišką rašybą, paskatino rinkti savo tarmės žodyną, išmokti rašyti natas kompiuteriu, pagilinti kitas savo žinias. Svarbiausia – bendrystė su mielais žemaičiais.
Rēk tik pamėslītė! – Vėlniaus žemaitiu koltūras draugėje soteikė Vitalėjē Brazaitienē „2018 metu žemaitės“ varda“.
Bonifaco Vengalio nuotraukose – Vitalija Brazaitienė (Liutikaitė) ir ji su grupe folkloro ansamblio „Tyklė“ narių