Baudžiavos laikai Platelių dvare

Tai Žemaitijos krašto tyrinėtojo Juozo Mickevičiaus susisteminti Platelių krašto gyventojų atsakymai į klausimus, susijusius su Platelių dvaro ir jo šeimininkų  gyvenimu, santykiais su valstiečiais ir dvariškiais baudžiavos laikotarpiu (iki 1861 m.). Originalus teksto pavadinimas – „Baudžiavos gadynė“. 

PIRMA DALIS

Kas buvo dvaro savininkas?

Oktavijus Šuazelis (de Choiseull-Guffier). Liaudis jį vadino Švaželiu.

Kur Šuazeliai gyvendavo?

Žiemą – Prancūzijoje, o vasarą – Plateliuose. Plateliuose buvo dvaro centras, o jo polivarkai  – Išalino (Salantų vlsč.), Žvirblaičių (Plungės vlsč.). Skaudalių (Salantų vlsč.).

Kurias pareigų valstiečiai turėjo atlikti dvarui ir kaip jos vadinosi (lažas, pyliavos, pastotys)

Lažą ėjo. Į pastotis važiavo. Kokios buvo pyliavos pasakotojas negalėjo pasakyti.

Ar ką nors baudžiauninkai žinojo apie inventorius t. y, savo pareigų normas ar jautėsi priklausantys nuo pono malonės?

Dvaras turėjo ūkių inventorius, kuriuose buvo surašytos pareigos. Kiekvienas lažininkas žinojo savo pareigas dvarui, kas norėjo, galėjo pasidaryti pareigų nuorašą.

Ar pareigų našta būdavo vienoda ar keisdavosi?

Platelių dvare buvo pareigų našta, nes buvo nustatyta valstybės.

Ar nekildavo kada nors konfliktų (ginčių) tarp valstiečių ir dvaro dėl pareigų dydžio? Jei tai, kuo jie pasireikšdavo?

Tarp valstiečių ir dvaro konfliktų dėl pareigų dydžio nekildavo, nes lažininkai žinojo savo pareigas, o dvaras daugiau, negu buvo nustatyta, nereikalaudavo.  

Kiek dienų, po kiek žmonių ir kam iš šeimos narių reikėjo eiti lažą ir kuriems darbams (žemės ūkio, panaktiniai, namų ruoša ir kt.) vasarą, rudenį, žiemą, pavasarį?

Baudžiavos laikais pagrindinis lažo atlikimo vienetas buvo žemės valakinis ūkis. Jei lažininkas neturėjo savo vaikų ir samdinių, lažą į dvarą ėjo patys šeimininkai žemės ūkio darbams, panaktinio į dvarą, šiek tiek namų ruošai. Mažai dirbo pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą. Jei kam buvo toli eiti į darbą, galėjo į savo vietą kitą žmogų pasamdyti arba pinigais sumokėti. Toli gyvenantis žmogus galėjo dvarui už lažinį ūkį nuomą pinigais sumokėti. Platelių dvaras nedaug dirbamos žemės turėjo. Daug ūkių buvo činčinių.

Ar turėjo Platelių dvaras įmonių ir fabrikų, bravorų, oranžerijų?

Platelių dvaras turėjo tik dvi oranžerijas, savo kalvių, stalių.

Kiek trukdavo darbo diena?

Vasarą dvare dirbdavo nuo saulės patekėjimo (saulei patekėjus iš namų į dvarą išeidavo) iki saulės nusileidimo.

Ar buvo akordinių (užduotinių) darbų, kurios rūšies ir kaip būdavo nustatomos jų normos?

Akordinių darbų nebuvo. Nebuvo nustatyta, kiek darbo per dieną nudirbti. Žmonės nebuvo skubinami dirbti. Svarbu kad dirbo, kušėjo.

Kokių pasekmių galėjo valstiečiai tikėtis, jei savavališkai, dėl ligos ar šiaip dėl pateisinamų priežasčių praleisdavo lažo dienas?

Jei lažininkas retai pavėluodavo į darbą, jam tai dovanodavo. Na, o jei dažnai pavėluodavo, turėdavo pavėluotų ar savavališkai praleistų dienų laiką atidirbti dvare kitomis dienomis. Jei dėl ligos ar kitų pateisinamų priežasčių praleisdavo lažo dieną, tada jam atidirbti nereikėdavo. Susirgusius valstiečius lažininkus gydydavo dvaro gydytojas. Valstiečiai gydydavosi ir savarankiškai namuose naminiais vaistais.

Kiek kartų per metus ir kokiems reikalams iškilus reikėdavo važiuoti padvadomis?

Pasakotojas nežinojo, kiek kartų per metus reikėdavo važiuoti padvadomis. Veždavo dvaro javus, mėsą, paukščius, smulkesnius gyvulius, medų, linus. Ratai buvo mediniai. Kad jie stipriau laikytų, į tekinių stebulę sukaldavo ratpėdžius su užrantomis.

Kaip toli vykdavo su padvadomis?

Į Liepoją, Rygą, Klaipėdą. Grįžtant parveždavo dvarui druskos, geležies, stambesnių fabrikinių dirbinių. Į Nigrandą (Latviją) važiuodavo kalkių parvežti.

Ar galima buvo vežant į miestą dvaro produktus kartu pardavimui vežti ir savo?

Sviestą, medų, avių vilną ir kt. smulkmenas buvo galima vežti. Atidavus dvarui duoklę, valstiečiai laisvai, kam norėjo galėjo savo ūkio gaminius parduoti. Žydelis Apkis pirkdavo linus, grūdus ir kt. Jis pats išsiveždavo. Apkis gyveno Šateikių miestelyje.

Ar reikėdavo patarnauti ponams pramogaujant –medžioklėse, pokyliuose, o jei taip, tai kaip?

Platelių grafas Šuazelis su dvariškiais po laukus medžiodavo su skalikais (gunčais). Jis paprašė kaimiečių, kad leistų medžioti jų žemėje, o miškuose medžiojo su varovais, kad stirnas neišbaidytų. Dvariškiai stovėdavo su šautuvais linijoje, o jauni lažininkai su lazdomis šaukdami, ūždami eidavo – žvėris iš miško, krūmų baidydavo.

Kurių pyliavų bei duoklių ir po kiek nuo ūkio, dešimtinės, galvos reikėdavo dvarui duoti grūdų, uogų, grybų, apynių, salyklo? Kiek reikėdavo dvarui mokėti pinigais?  Ar viską valstiečiai tesėdavo?

Kiek nuo valakinio ūkio reikėjo dvarui duoti, grūdų, paukščių, pasakotojas nežino. Tarnaujantis bernas kasmet mokėjo dvarui 12 caro rublių pagalvino mokesčio (padotko), o bernas per metus iš gaspadoriaus algos pinigais gaudavo 15 caro rublių. Gaspadoriai mergės pagalvės mokesčio nemokėdavo. Vėliau bernų algos didėjo, o pagalvės mokestis buvo mažinamas. Ūkininkai dvarui duoti uogų, grybų, apynių, salyklos neturėdavo.

Kurių nuolatinių samdinių būdavo dvare (liokajų, arklininkų, auklių, kambarinių)?

Dvaras samdydavo kamisorių, girininką, eigulius, liokajus, aukles, vaikų mokytojas, kambarines, virėjus, kasininką, advokatą, medžioklės vadovą, kalvius, stalius, gydytoją ir kt. Eiguliui už tarnybą skirdavo ūkį, kuriame jis gyvendavo. .

Kas kas būdavo atsakingas už baudžiauninkų darbą ir kas juos prižiūrėdavo, kaip vadindavosi tie dvaro tarnautojai?

Mišku rūpinosi, kirtimą organizuodavo girininkai. Žemės ūkio darbamas vadovavo kamisorius „Vagore“, sodininkas, daržininkas, bravarininkas, vyriausias virėjas (kukorius), medžioklės vadovas dvariškiams vadovaudavo, kai būdavo medžiojama su varovais.

Kurios kilmės, tautybės buvo dvaro tarnai ir perdėtiniai, kokia kalba jie kalbėjo su baudžiauninkais?

Aukštesnieji (vyresnieji dvaro tarnautojai) buvo bajorų kilmės, bežemiai bajorai, bajorės, kurie mokėjo prancūziškai, lenkiškai. Paprastieji tarnautojai buvo valstiečių kilmės. Jie su lažininkais kalbėjo žemaitiškai.

Ar turėjo dvaruose juokdarių? Koks buvo jų vaidmuo?

Nei orkestro, nei juokdarių dvare nebuvo.

Ar grafas Šuazelis ir dvaro vyriausias užvaizda mokėjo lietuviškai?

Abu mokėjo ir su lažininkais, kai buvo reikalas, kalbėjo žemaitiškai, o tarp savęs – prancūziškai. Dvariškiai oficialiai ir tarp savęs kalbėjo lenkiškai, prancūziškai, o su liaudimi kalbėjo žemaitiškai, kaip sugebėjo.

Kas tirdavo baudžiauninkų prasižengimus dvarui, kas skirdavo bausmes ir jas vykdydavo?

Didesnius nusižengimus tyrė pats grafas, o mažesnius – dvaro perdėtiniai. Bausmes vykdydavo, rykštes kirsdavo vaitas. Jis kirsdavo nuo 5 iki 25 rykščių. Nusikaltėlio pasturgalį apnuogindavo, žmogų paguldydavo ant trinkos, prisegdavo odiniu diržu ir kirsdavo rykštes. Girdėjosi balsas „Džiumt“ ajaja „džiumt“. Jei daugiau kam rykščių kirsdavo, gydytojas žiūrėdavo, kad sveikatai nepakenktų. Dvare nei kalėjimo, nei daboklės nebuvo.

Už ką bausmės būdavo skiriamos?

Bausdavo už įvairias vagystes. Platelių dvare ne vieno kirčio lažininkai su nagaika (bizūnu) nėra gavę. Nagaika buvo vartojama jojant su žirgu.

Kas teisė ir baudė už savo ir svetimo pono įžeidimą žodžiu ar veiksmu?

Platelių dvaro grafas buvo geras žmonėms, niekas jo neįžeidinėjo plateliškiai lažininkai buvo kultūringi.

Kokie buvo baudos įrankiai, kaip juos naudodavo?

Su viena rykšte kirsdavo tik vieną kartą. Pavyzdžiui,  jei nusikaltėliui reikėdavo  įkirsti 10 rykščių, atnešdavo 10 rykščių. Paimdavo vieną rykštę, su ja kirsdavo į pasturgalį ir ją numesdavo atskirai. Ta paimdavo antrą, po jos – trečią ir t. t. Dažniausiai vaitas prasižengėliui smarkiai rykšte nekirsdavo. Tik tam, ant kurio  turėjo blogą širdį ar akį, tam smarkiai kirsdavo, todėl lažininkai stengėsi vaito neapkalbėti, jo klausyti ir jo nurodymus vykdyti.

Ar nėra tų baudos įrankių užsilikusių?

Nėra.

Aprašykite ypatingo žiaurumo atsitikimus.

Tokių neteko žinoti.

Ar dažnai būdavo lažininkų pabėgimų ir kur jie bėgdavo? Ar atgaudavo juos ponas ir kaip?

Nebuvo girdėti, kad lažininkas pabėgtų į kitą valsčių, nes iš Gintališkės valsčiaus bėgo į Platelių valsčių, jei tik čia kur nors buvo laisvas ūkis. Jų Ginteliškės dvaras nebeatgaudavo. Ginteliškės dvarininkas su Platelilų grafu Šuazeliu nesipyko, nes Šuazelis turėjo įtakos caro rūmuose.

Kaip atsakydavo Platelių lažininkai į patirtas įvairias skriaudas? Ar būdavo pasipriešinimų ir kuriuo būdu (skundai, streikai, susirėmimai)?

Nebuvo girdėti, kad ant Platelių dvaro šeimininko – grafo Šuazelio kas nors būtų rašęs skundus.  Nebuvo ir streikų, susirėmimų.

Ar buvo Platelių dvare šiek tiek kiek pagerėjęsi lažininkų gyvenimas prieš 1861 metus ir kiek?

Buvo sumažinti vaikių pagalviniai mokesčiai.

Kas ir kaip Plateliuose ir jų apylinkėse paskelbė 1861 m. manifestą apie baudžiavos panaikinimą? Kaip žmonės suprato ir kaip juos veikė jo paskelbimas? 

Platelių, Ginteliškės bažnyčiose klebonai, sekmadienį pasakę pamokslą, iš sakyklų perskaitė caro valdžios įsakymą, kad panaikinta baudžiava (lažas). Žmonės džiaugėsi.

ANTRA DALIS

Po kiek žemės turėjo baudžiauninkai ir kuri dalis maždaug jos buvo dirbama?

Pagrindinis lažinis ūkis buvo vienas valakas (22 dešimtinės). Buvo ir pusvalakinių ūkių. Buvo dvivalakinių ir trivalakinių ūkių. Valakinio ūkio 20 dešimtinių dirbama žemė: dirva, pieva, sodyba, ganykla.

Ar turėjo lažininkai samdinių?

Valakiniai ūkininkai, kurie tebebuvo stiprūs arba turėjo darbingų sūnų, dukterų nesamdė samdinių, o tie, kurie turėjo pusantro ar dviejų valakų ūkį, patys buvo senoki, sūnų, dukterų neturėjo, samdydavo vaikį, mergę, piemenį. Algą mokėjo vaikiui 15 caro rublių. Jei pasėdavo pasėlio, dvarui duodavo bulvių.

Koks tais laikais būdavo grūdų derlingumas?

Derlius priklausė nuo žemės derlingumo, jos tręšimo, žemės įdirbimo, oro sąlygų. Dažnai gaudavo penkis kartus daugiau, negu pasėdavo (gaudavo penktą grūdą), o . derlingose žemės ploteliuose gaudavo kartais ir dešimt kartų daugiau (dešimtą grūdą).

Ar lažininkai galėdavoo savo derlių laisvai parduoti ar tik per dvarą?

Tie, kurie atlikdavo lažą, užsimokėdavo reikalingus mokesčius, galėdavo parduoti linus, gyvulius, grūdus ir kitką be dvaro leidimo.

Be dvaro kam dar (valdžiai, klebonui, kt.) ir po kiek nuo ūkio ar galvos valstiečiai  mokėjo mokesčių pinigais? Ar jie pylė pyliavas, ar buvo rinkliavų, ar reikėjo eiti kokias nors pareigas (sargybą, pastotės)?

Platelių klebonas valdė s didelįparapijo ūkį. Jis iš lažinių ūkių nereikalavo jokių pyliavų. Kokios prievolės buvo nuo bažnytinių žemių, turėtų būti nurodyta  bažnytinių žemių inventoriuje. Sargybą po 2 vyrus į dvarą naktį reikėjo eiti.

Kaip ir kieno nurodymais buvo formuojamos sodybos?

Buvo formuojamos dvaro nurodymu. Kūrė tie, kas norėjo.

Po kiek ir kurių trobesių turėdavo valstiečiai?

Valstietis turėdavo atskirą gyvenamąjį namą (trobas), tvartus (kūtes), jaują – reję, klėtelę. Daugelis turėjo ir rūsius (sklepus) daržovėms supilti, pirtis.

Iš kur ir kokiomis sąlygomis valstiečiai gaudavo statybinių medžiagų?

Statybai medžiagų gaudavo iš dvaro miško medžiagų nemokamai.

Ar nekilnodavo dvarai savo baudžiauninkų ar nesukeisdavo jų žemes?

Kai tik valstietis nebeatlikdavo lažo, nebesumokėjo nustatyto mokesčio, pradėdavo neprižiūrėti ūkio pastatų, grafas tokį valstietį išmesdavo iš ūkio, atiduodavo tą ūkį naujai susituokusiam bernui ir mergai.

Ar statydavo trobas su kaminais ir iš tašytų sienojų?

Gyvenamųjų namų kaminai būdavo plūkto molio, išvesti tik virš lubų, rečiau – virš stogo. Šaunieji valstiečiai iš vidaus gyvenamo namo sienas skliutu nutašydavo. Iš lauko tai būdavo apvalių rąstų siena.

Kuriuos gyvulius valstiečiai laikydavo troboje?

Gyvulių troboje nelaikydavo. Tik apsileidę valstiečiai, kurių tvartai buvo šalti, vedusią avį su ėriukais, kol speigas praeis, parvesdavo į trobą.

Ar sodybos būdavo aptvertos? Ar buvo sodų?

Sodybos būdavo aptvertos tvora. Daugelis valstiečių turėjo didesnius ir mažesnius sodus. Buvo valstiečių, kurie soduose laikydavo po kelis avilius – kelias bičių šeimas.

Ką valstiečiai dažniausiai pirkdavosi krautuvėse?

Pirkdavo druską, silkes.

Kiek valstiečiai suvartodavo žibalo, muilo?

Baudžiavos laikais Plateliuose žibalo visai nebuvo. Apsišviesdavo balanomis, o turtingieji – taukinėmis, vaškinėmis žvakėmis. Vietoje muilo naudodavo peleninį šarmą.

Kokius audinius, skirtus drabužiams siūti, naudodavo?

Fabrikinių dažų nenaudodavo. Vilnonius, lininius drabužius dažydavo naminiais dažais. Vandenyje pavirinus alksnio žievės, tamsiai raudonai siūlus dažydavo. Skirpstos žievė būdavo naudojama geltonai dažant audeklus, ąžuolo žievė – tamsiai pilkai, kerpių – pilkia. Iš pilkų nedažytų vilnų išausdavo pilką milą, iš juodų vilnų – juodą milą.

Kokius valgius gamindavo šiokiai dienai (paprastomis savaitės dienomis), pasninko laikotarpiu, švenčių dienomis ir kaip juos vadindavo?

Būdingiausi valgiai šiokiai dienai: kopūstų sriuba su virta mėsa, burokėlių sriuba su virta mėsa, lapynė su virta mėsa arba pienu, grietine prabalinta, pupų, žirnių sriuba, košė miltinė, pusmarškonė. Vakarienės valgiai: konkolynė, kleckynė, kruopynė pradaryta nerūgusių (saldžių) pienu, duona.

Pasninko valgiai: avižinių miltų kisielius, spirginė kanapių arba sėmenų, silkė, duona, svogūnynė (cibulynė). Sriubos kasdieninės be mėsos, pieno. Sriubas prabalindavo kanapių arba aguonų pienu. Silkės, duona, grybai, uogynė, žuvis.

Ar reikėjo gauti pono leidimas vedant žmoną?

Nepilnamečių vesti, ištekėti neleisdavo. Dažniausiai vyrai vesdavo turėdami 30 metų amžiau, mergaitės ištekėdavo jaunesnės. Jungtuvių buvo klebono žinioje.

Ar jaunoji nebuvo verčiama pirmąją vestuvių naktį eiti pas poną?

Nebuvo.

Kiek ir ko duodavo pasogai?

Valstiečiai ūkininkai pagal savo išgales duodavo dukterims, sūnums dalis. Kiekviena ūkininko duktė padedant tėvams pasidarydavo kraitį. Tėvas duodavo baldų, gyvulių, išeiginį vežimą.

Kaip ilgai trukdavo vestuvės ir kas jose dalyvaudavo?

Pasiturinčių ūkininkų dukterų vestuvės trukdavo savaitę. Alų namuose padarydavo. Pyragą grikinį ar kvietinį iškepdavo. Mėsa sava. Degtinę dvaro bravare išvarydavo. Grafas vestuvėse nedalyvaudavo.

Kam priklausydavo karčemos ir kas jose šinkuodavo, kuriomis sąlygomis?

Karčemos priklausė dvarui. Jas  išnuomodavo šinkoriui žydeliui. Degtinę jis gaudavo iš dvaro bravoro.  Žydelis duodavo užkandą, degtinę už pinigus. Artimiesiems žmonėms, kurie nebeturėdavo pinigų, duodavo ant bargos (skolon). Keleiviams suteikdavo nakvynę, duodavo valgyti ir degtinės už piningus.

Ar nebūdavo draudžiama gerti kito pono karčemoje?

Nebuvo. Kas galėjo sukontroliuoti šimkarių žydelį. Jam svarbu buvo apyvarta.

Kokia būdavo degtinės kaina?

Gorčius – 15 kapeikų.

Kaip ją gerdavo, ar daug išgerdavo?

Degtinę gerdavo iš ragelių. Buvo įvairių žmonių. Vieni visai negėrė, kiti gėrė svečiuose, pobūvyje, kiti gėrė ne darbo metu tiek, kad nepersigertų, o kiti daug gėrė, nuskurusiai gyveno.

Ką ir kaip imdavo į rekrutus?

Tėvų, kurie turėdavo tik po vieną sūnų, į rekrutus neimdavo – palikdavo, juos, kad tėvus išlaikytų. Lažų laikais dvaras, darbščiųjų, gerųjų savo vyrukų, ypač pasitūrinčiųjų ūkininkų sūnų, į rekrutų sąrašus neįrašydavo, nes dvarui reikėjo gerų, darbščių vyrų.

Kur ir kaip laikydavo žmones iki išvežimo į rekrutu (sargyboje, kaladėse)? Kas juos maitindavo?

Kol surinkdavo (sugaudydavo) rekrutininkus,  jie būdavo vaito žinioje. Vaitas rūpinosi jų maitinimu. Kol perduodavo žmones į karo tarnybą, juos dvaro maistu maitindavo. Išvežant varpais skambino „po dūšių“, nes retas kuris iš rekrutų begrįždavo.

Atsakymai parengti pagal 68 m. amžiaus Antano Urbono (gyveno Patyrelės vienkiemyje, Užpelkių k., Platelių vlsč., Kretingos apskr.), jo motina buvo plateliškė, kuri A. Urbonui pasakodavo apie Platelių dvarą ir lažininkų gyvenimą.
Urbonas buvo dūdų orkestro muzikantas, apylinkėje garsus šaltkalvis. Jis gerai gyveno. Jo motina buvo liaudies gydytoja, naujagimių pribuvėja. Žinojo daug praeities įvyių, dainų, pasakojimų. Mažažemė, bet gerai pragyveno. A. Urbonas turėjo gerą atmintį, domėjosi praeities įvykiais.

1936 m. rugpjūčio 26 d. užrašė Juozas Mickevičius, Petro Povilo sūnus, būdamas studentas (gyveno Mačiūkų k., Platelių valsč., Kretingos apskr.).

Šaltinis: Žemaičių muziejus „Alka“, ŽMA, b. 6, S. v. 1.

error: Content is protected !!
Smush Image Compression and Optimization