Jau XIII a. pradžioje, formuojantis Lietuvos valstybei, išryškėjo du stiprūs teritoriniai-gentiniai branduoliai – Žemaitija ir Lietuva. Panašus karinės jėgos balansas, karybos patirtis, lėmė, kad santykiai tarp jų buvo gana rezervuoti.
Stulbinama Žemaitijos kariuomenės pergalė 1236 m. Saulės mūšyje, kuriame žemaičiai, vadovaujami žemaičių kunigaikščio Vykinto, sutriuškino galingą jungtinę Livonijos ordino (pirmojo kryžiaus žygio prieš Lietuvą (nukreipto į Žemaitiją)) kariuomenę, tapo ne tik plačiai žinomas krikščioniškame pasaulyje, bet ir pademonstravo neįtikėtiną žemaičių gebėjimą ir ryžtą ginti savo žemę.
Žemaitijos santykiai su Lietuva ypač komplikavosi 1253 m., kai Laterano kurijos bei Livonijos ordino iniciatyva ir pastangomis Lietuvos karaliumi vainikuotas Mindaugas dovanojo Ordinui jo nevaldomą Žemaitiją. Mindaugas, sudaręs taiką su Ordinu Žemaitiją palikęs vieną kovoje su susijungti siekiančiais Livonijos ir Prūsijos vokiečių ordinais, visas Lietuvos pastangas nukreipė į susiskaldžiusią ir nusilpusią Rusią – „lengvo grobio“ kryptimi…
Žemaičiai, suvokdami egzistencinę grėsmę savo kraštui, gerai žinodami Prūsijos ir Livonijos baltų genčių likimą, suvienijo Žemaitijos genčių jėgas bendrai kovai ir 1255 m. sukūrė Žemaičių žemių konfederaciją. Prasidėjo 10-ties kartų, du šimtus metų (iki 1422 m. Melno taikos sutarties) trukusi „vienišoji Žemaitijos kova” (prof. Edvardas Gudavičius) – ŽEMAITIJOS KARAS SU KRYŽIUOČIAIS.
Suvienyta, efektyvi žemaičių gynyba privertė Teutonų Ordiną keisti karo taktiką, neapsiribojant kasmetiniais karo žygiais į Žemaitiją.
1260 m. Klaipėdos pilyje, Sembijos užkariavimo pavyzdžiu, Ordinas sutelkė kariuomenę lemiamam ir triuškinamam smūgiui, siekiant nepaklūstančią Žemaitiją nugalėti ir, ją prisijungus prie Ordino, sausuma sujungti Livonijos ir Prūsijos žemes. Tam Ordinas sutelkė didžiulę, galingą jėgą – visas Prūsijos ir Livonijos karines pajėgas, daugybę riterių iš Europos, Švedijos karalaičio Karolio vadovaujamą švedų kariuomenę ir danų karinius dalinius iš Revelio (Tallinas).
Žemaitija taip pat ruošėsi. Žemaičių genčių sueigoje buvo išrinktas Žemaičių kariuomenės vadas Algminas (neabejotinai talentingiausias XIII–XVI a., kariuomenės vadas Lietuvos istorijoje). Žūtbūtinei kovai iš visos Žemaitijos buvo sutelkta didelė žemaičių kariuomenė. Algmino vadovaujama Žemaitijos kariuomenė, įviliojusi Žemaitijos gilumon 1260 m. liepos pradžioje į Žemaitiją įsiveržusią jungtinę Ordinų kariuomenę, apėjo ją ir visa jėga užpuolė Kuršą.
Šis strateginis Žemaitijos kariuomenės manevras vokiečių ordinų kariuomenę privertė skubiai nutraukti Žemaitijos puolimą ir žygiuoti gelbėti Livonijos. Algminas jo pasirinktoje mūšio vietoje pasitiko skubaus žygio išvargintą Ordino kariuomenę Žemaitijos kariuomenei palankioje pelkėtoje vietoje prie Durbės ežero (Latvija) ir 1260 m. liepos 13 d. įvykusiame žymiausiame XIII–XIV a. Lietuvos istorijoje mūšyje sutriuškino galingiausią to meto priešo kariuomenę.
Šio mūšio mastą geriausiai demonstruoja skaičiai: kartu su Jungtinės Ordino kariuomenės vadais kovoje krito 150 riterių (Saulės mūšyje 1236 m. – 48 riterių, Žalgirio mūšyje 1410 m. – 200 riterių) ir beveik visa Ordino kariuomenė. Durbės mūšyje pirmą kartą Lietuvos istorijoje žemaičiai besitraukiančio priešo naikinimui panaudojo kavaleriją.
Dėl laimėto Durbės mūšio Žemaitija visų baltų akyse tapo išsivadavimo iš Ordino simboliu.
Reikšmingai nusilpus karinei Ordino galiai, Žemaitija užėmė pietinę Livonijos teritoriją iki Baltijos jūros (kartu su Palanga ir Šventąja), taip galutinai nukirsdama strategiškai ypač svarbų sausumos ryšį tarp Livonijos ir Prūsijos.
Neabejotina, kad būtent tai išgelbėjo latvius ir estus nuo sparčios vokiečių kolonizacijos, kaip tai atsitiko Prūsijos baltų gentims. Po Žemaitijos laimėto Durbės mūšio sukilo Prūsija (Herkaus Manto vadovaujamas Didysis prūsų sukilimas), Kuršas, Žiemgala… Sujudo visos Baltų gentys. Tačiau… Žemaitija, buvusi šio Baltų išsivadavimo priekyje, Durbės mūšyje patyrusi didelių nuostolių, karine jėga sukilusiems Baltams padėti negalėjo. Lietuvos karalius Mindaugas, svarbiausius ir lemiamus XIII a. įvykius stebėjo iš šalies, niekaip nepadėdamas nei žūtbūtinei žemaičių kovai, nei išsivaduoti sukilusiems Baltams…
Puiki, stulbinama žemaičių pergalė Durbės mūšyje ne tik nulėmė viso Rytinio Baltijos kranto valstybių likimą, bet visam pasauliui parodė stebėtiną gimstančios žemaičių tautos gebėjimą ir ryžtą ginti savo žemę ir savastį.
Neabejojame, kad jei Žemaitija Durbės mūšyje būtų pralaimėjusi, šios Europos dalies istorija būtų kitokia, tikriausiai be Žemaitijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos ar Lenkijos…
Didžiuokimės savo protėvių ryžtu ir gebėjimu ginti savastį – savo šaknis. Branginkime unikalios, gyvos istorinės Europos žemės istorinę atmintį, liepos 13-ąją, DURBĖS MŪŠIO DIENĄ, rinkimės Žemaitijos miestuose ir miesteliuose, gyvenvietėse ir vienkiemiuose ir iškilmingai minėkime PASAULIO ŽEMAIČIŲ VIENYBĖS DIENĄ. Parodykime, kad Žemaitija gyva, kad žemaičiai tebegyvena savo istorinėje žemėje, kad tebekalba unikalia, gražia, savita, viena iš gyvų indoeuropiečių Baltų grupės kalbų – žemaičių kalba.
Janinos Zvonkuvienės nuotraukoje – paminklo, skirto Durbės mūšio atminimui įamžinti, Telšiuose, fragmentas. Paminklo idėjos autorius ir organizatorius, architektas – Algirdas Žebrauskas, skulptorius – Algirdas Bosas, kolonos dekoras – kalvio Virginijaus Mikuckio, žemėlapio autorius – Romualdas Inčirauskas, meistro darbai – Rimanto Mickevičiaus