Kur teka Varnelė, ten gyva ne tik gamtos ramybė, bet ir ilgametė dvasinė tradicija. Prie šios upelės krantų, Varniuose, prieš nepilnus trejus metus savo tarnystę pradėjo kanauninkas Andriejus Sabaliauskas. Per šį laiką jis tapo neatsiejama parapijos ir visos bendruomenės gyvenimo dalimi.
Nors Varnelė teka tyliai ir ramiai, pats kanauninkas toli gražu – ne ramybės simbolis. Jį dažnai galima pamatyti skubantį į susitikimus, organizuojantį renginius, bendraujantį su jaunimu ar sprendžiantį kasdienius parapijos klausimus. Šiame straipsnyje – pasakojimas apie kanauninko A. Sabaliausko mielaširdystę, kurią jaučia ne tik parapijiečiai, bet ir jo globojami naminiai gyvūnėliai.
Prie bažnyčios – dviratis ir šunelis
Šiokiadieniais kanauninkas A. Sabaliauskas iš klebonijos dviračiu skuba į medinę Varnių Šv. Aleksandro bažnyčią laikyti ryto pamaldų. Neatskiriama jo palydovė kalytė Džiulė savo trumpomis kojomis liuoksi kiek atsilikusi. Ji įpratusi prie vėjyje plazdančių sutanos skvernų, tradicinių šeimininko pasisveikinimų su sutiktais žmonėmis ir žino galutinį savo kelionės tikslą – kol vyks šv. Mišios, jai reikės saugoti į bažnyčios sieną atremtą dviratį.
Čia ryte ir sutikome šiuos du neišskiriamus bičiulius. Kalbėdamas apie pagražėjusią istorinę bažnyčią, kanauninkas pirmiausia dėkojo žmonėms. „Šviesaus atminimo Vladislovas Navardauskis sumeistravo bei restauravo bažnyčiai langus, kurie dabar savo baltumu šviečia iš tolo, bendromis jėgomis suremontavome jau griūvantį bažnyčios bokštelį“, – džiaugėsi žmonių kilniu pasiaukojimu dvasininkas.
Atgimę bendruomenės namai
Dabartinių bendruomenės namų vietoje anksčiau buvo vaikų darželio pagalbinės patalpos, vėliau čia veikė taupomoji kasa. Vėliau pastatas kurį laiką apleistas merdėjo, o jo viduje kaupėsi šiukšlės. Atvykus iniciatyviam klebonui, prasidėjo remonto darbai. Žinoma, be pagalbininkų nieko nebūtų įvykę, o dabar visi varniškiai džiaugiasi erdviomis patalpomis, kuriose nėra tos dienos, kad kas nors nevyktų.
Tik įžengus pro bendruomenės namų duris, žvilgsnį patraukia Varnių parapijos žemėlapis su po juo išvardintais kaimais. Ant priešingos sienos – buvusios Varnių kunigų seminarijos, Šv. Petro ir Pauliaus katedros, Šv. Aleksandro bažnyčios vaizdai su išsamiais prierašais. Pagarbioje vietoje pastatytas žinomo juvelyro, Telšių miesto Garbės piliečio Alfredo Jonušo kūrinys – gintarinės Šv. Aleksandro bažnyčios maketas ir tekstas, informuojantis, jog tai „viena iš 7 Vytauto Didžiojo statytų bažnyčių Žemaitijoje“.
Bendruomenės namuose mus svetingai pasitikusios Telšių Trečiojo amžiaus universiteto (TTAU) Varnių filialo finansininkė Danutė Balkauskienė ir šio filialo koordinatorės Janinos Šileikienės pavaduotoja Rita Galkontienė džiaugėsi erdviomis patalpomis ir kanauninko gebėjimu burti žmones. Dvasininkas, skaitydamas paskaitas, daug kuo prisideda, kad minėto universiteto užsiėmimai būtų įdomūs. Štai ir tądien į užsiėmimą rinkosi garbūs svečiai, nes popiet vyko apskritojo stalo diskusija „Amžėjimas – natūralus procesas su privalumais ir trūkumais“. Joje dalyvavo šeimos gydytoja Irena Miškinienė, Telšių rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro socialinio recepto koordinatorė Monika Jurgutytė, Telšių švietimo centro metodininkės Giedrė Raudonienė, Nijolė Vaičekauskė ir Telšių TAU direktorė Danutė Juškienė.
Bendruomenės namuose savo kampelį turi Marijos legiono nariai, čia yra giedami Žemaičių Kalvarijos kalnai, žmonės turi galimybę susiburti pietums po artimųjų laidotuvių ar įvairiomis kitomis progomis.
Klebono vištos deda „velykinius kiaušinius“
Tarp mažųjų kanauninko draugų – ne vien kalytė Džiulė. Aptvare kudakuoja vištos, globojamos „solidaus gaspadoriaus“ gaidžio. Kadangi vištos įvairių rūšių, tai ir deda visokius kiaušinius, netgi spalvotus. Juos pamatę ypač džiaugiasi ir būna maloniai nustebinti vaikai.
klebonijoje lankėmės prieš Šv. Velykas. Tuoj po jų turėjo pabirti pulkelis pūkuotų viščiukų. Kanauninkas parodė ramią perekšlę, kuri, taikiai kudakuodama, leido pažvelgti į savo lobį – net 18 kiaušinių.
Netoli klebonijos ir bendruomenės namų vinguriuoja Varnelė. „Aptveriu teritoriją ir po ją paleidžiu ganytis poni arkliuką. Keksas (toks jo vardas) puikiausiai „nušienauja“ žolę, todėl nereikia nei žoliapjovės triukšmo kęsti, nei oro išmetamosiomis dujomis teršti, nei lieti prakaito. Už sutaupytus pinigus galėjau kleboniją nudažyti“, – praktišku sprendimu dalijosi kanauninkas.
Atšilus orams, laukia darbai šiltnamyje, kur auginami agurkai ir pomidorai. Visas šis ūkis kuriamas tam, kad juo galėtų naudotis miestelyje veikiančio Varnių parapijos Carito vaikų dienos centro „Valančiaus pastogėje“ (toliau – Dienos centras, Vaikų dienos centras, centras), kuriam vadovauja kanauninkas, lankytojai. Ne tik naudotųsi, bet pratintųsi prie darbo.
Dvasinės bendrystės, gamtos pažinimo, atsakomybės, kantrybės bei džiaugsmo darbo vaisiais pamokos
Klebono ir jo šauniųjų bendradarbių ir bendraminčių dėka Dienos centre vaikai randa saugią erdvę po pamokų. Čia jie ruošia namų darbus, žaidžia, dalyvauja edukacinėse veiklose, mokosi bendrauti, pažinti save ir pasaulį. Tai ne tik „vietelė pabūti“, bet ir aplinka, kurioje kiekvienas jaučiasi matomas ir reikalingas. Šiluma čia sklinda ne tik iš židinio, kuriame traškėdamos malkos sukuria jaukumo ir saugumo jausmą, bet ir iš žmonių – visos centro komandos, kuri kasdien su atsidavimu rūpinasi jaunaisiais Varnių seniūnijos gyventojais.
Tarp vaikų yra ir ukrainiečių atžalų, kurie čia atvyko bėgdami nuo karo baisumų. Jų mama, parodydama simbolinį širdies gestą, vieną dieną paskyrė tam, kad galėtų vietos gyventojams pristatyti ukrainiečių kultūrą ir tradicinę virtuvę. Ji kartu su Dienos centro vaikais virė tradicinius ukrainietiškus barščius, papasakojo apie savo šalies senąsias tradicijas ir papročius. Tai buvo diena, kai skirtingos kultūros susitiko ne per žodžius, bet per skonį, rūpestį ir bendrą stalą.
Dienos centrą lanko ir neįgalūs vaikai. Jiems ypač svarbus šis palaikymo tinklas – tiek socialinis, tiek emocinis. Čia jie yra maloniai priimami ir įtraukiami į bendrą veiklą.
Kanauninkas A. Sabaliauskas su dėkingumu mini tuos, kurie kartu kuria šį vaikams skirtą šviesos ir rūpesčio pasaulį. Štai Kazimieras Plechavičius – išskirtinis darbinio užimtumo organizatorius ir individualios socialinės priežiūros specialistas, puikiai gebantis įtraukti vaikus į įvairias veiklas, taip pat ir rūpinantis centro aplinka bei darbuojantis šiltnamyje. Jis padeda pažinti darbą kaip vertę, o ne kaip prievolę, yra puikus virėjas. Jo gražus pavyzdys rodo, kaip gali atsiskleisti žmogaus gebėjimai kasdienybės veiklose. Aktualu ir tai, kad Varnių dienos centre esantis vyriškis „kokas“ – bene vienintelis tarp Telšių rajone veikiančių dienos centrų darbuotojų. Jis stebina įvairių patiekalų ruošimo subtilybėmis. Socialinė pedagogė Rūta Martinkutė ir užimtumo specialistė Gertrūda Judeikienė – tikros širdies pedagogės, kurios kasdien su centro lankytojais kalbasi, esant reikalui, juos paguodžia, padeda ir pamoko. Jų dėka vaikai ne tik lavina įgūdžius, bet ir auga kaip asmenybės. Jie kartu su suaugusiais žmonėmis dirba šiltnamyje ir šalia jo esančiame darže – čia jie augalus sodina, laisto, ravi, stebi, kaip iš mažos sėklos išauga vaisius. Tai – ne tik gamtos pažinimas, bet ir atsakomybės, kantrybės bei džiaugsmo darbo vaisiais pamokos. Tokios veiklos ugdo vaikų darbštumą, plečia akiratį.
Kanauninkas – ne tik žmonių dvasinis vadovas, bet ir ūkvedys, vizionierius ir šeimininkas. Jis ir pats prisideda prie Dienos centro patalpų priežiūros, švaros ir jaukumo. „Visas gerumas turi turėti tvirtą pagrindą“, – sako jis. Na o tas pagrindas dažnai reiškia ir labai žemiškus dalykus, pvz., patalpų rekonstrukciją. Vykdant Dienos centro atnaujinimo darbus, daug kuo prisidėjo Telšių rajono savivaldybės vadovai. Klebonas jiems nuoširdžiai dėkoja. Gavus paramą iš savivaldybės, Dienos centras buvo atnaujintas, pritaikytas įvairiems poreikiams ir tapo patrauklesnis bei patogesnis jo lankytojams.
Kanauninkas – buvusios Varnių katedros gaivintojas ir dvasinis vedlys
Varniuose stūkso išskirtinis sakralinis paminklas – Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia, kadaise buvusi Žemaičių vyskupijos katedra. Tai ne tik architektūrinė ir istorinė vertybė, bet ir gyvas dvasinio gyvenimo centras, kurį su meile ir rūpesčiu puoselėja kanauninkas A. Sabaliauskas.
Ši bažnyčia pastatyta 1691 m. Žemaičių vyskupijos vyskupo Kazimiero Paco rūpesčiu. Tuomet jos bokštus puošė net keturi kryžiai, simbolizuojantys bažnytinės architektūros pilnatvę. Negandų metais ir per gaisrus vienas kryžius buvo prarastas. Šį vertingą simbolį kanauninkui pavyko atgauti iš Žemaičių muziejaus „Alka“ fondų ir restauruotą sugrąžinti į senąją jo buvimo vietą – virš centrinių buvusios katedros durų, tarp abiejų jos bokštų. Dabar visi keturi kryžiai, su Pacų giminės herbais – lelijomis – vėl puošia šventovės bokštus.
Bažnyčios viduje stovi istorinis vyskupų krėslas – sostas, kuriame kadaise sėdėjo Žemaičių vyskupijos vyskupai-ganytojai. Paskutinysis jų – švietėjas, rašytojas, tautos žadintojas ir blaivybės sąjūdžio įkūrėjas vyskupas Motiejus Valančius. Jo dvasia jaučiama kiekviename Varnių šventovės kampelyje. Kai jos sakydavo pamokslus, dažnai savo žvilgsnį nukreipdavo į prieš sakyklą kabėjusį senovinį laikrodį. Jį, kaip ir apie 200 metų senumo sieninį prancūzišką laikrodį, kanauninko iniciatyva pavyko suremontuoti. Į tą istorinį, o dabar vėl tiksintį laikrodį, anuomet žvelgdamas Valančius, parapijiečiams ištardavo šią garsiąją frazę: „Čėsas bėg, smertis vej, amžinybė lauk.“ Lankantis šventovėje, klebonas taip pat senovę menančiais, daugiau kaip 200 metų skaičiuojančiais vargonais atsargiai sugrojo kelis akordus. Jie nuskambėjo kaip pagarbos ženklas sakralinei muzikai ir jos galiai. Tamsiais laiptais jis nuvedė į bažnyčios bokšto kambarėlį, kuriame Motiejus Valančius slapta mokydavo vaikus skaityti ir rašyti – caro priespaudos laikais užsiimdavo daraktoryste.
Kanauninkas su pagarba parodė vyskupo Pranciškaus Ramanausko lazdą, kurioje meniškai išraižytas visas dvasininko gyvenimo kelias – nuo pašaukimo iki vyskupystės tarnystės. Tai ne tik lazda – tai dvasinės kelionės metraštis, kuriame susilieja menas ir tikėjimas.
Šventovėje taip pat saugomi dviejų garsiųjų vyskupų, kunigaikščių Giedraičių karstai, kuriuose yra išlikę jų palaikai. Vienas jų – Juozapas Arnulfas Giedraitis, kurio svarbiausias išleistas darbas –pirmą kartą į lietuvių kalbą išverstas katalikams skirtas visas Naujojo Testamento (Šventojo Rašto) tekstas (išleistas 1816 m., 2 leid. 1906 m.).
Bažnyčios sienos nebylios, bet daug ką pasakančios. Jos yra ir 1831 ir 1863 metų sukilimų, kurių dalyviai, prieš eidami į kovą, buvo čia palaiminami. Liudytojos. Prisimindamas tai, kanauninkas galingu balsu užtraukė sukilėlių giesmę „Dievas – mūsų prieglauda ir stiprybė.“
Bažnyčia nėra tik istorinis paminklas. Ji gyva, kviečianti ir priimanti. Kanauninko rūpesčiu čia atvyksta ekskursijos iš visos Lietuvos, žmonės šioje šventovėje ieško dvasinio peno ir istorinių atradimų. Kanauninkas su pagarba mini Sofiją Juškienę, kuri socialinio tinklo Facebook paskyroje „Varniai – mano miestas“ (adresas: https://byt.lt/zwpDo) nuolat ir operatyviai dalijasi informacija apie šventovę ir bendruomenės gyvenimą ir visada yra pozityviosios minties skleidėja, pastebinti tai, kas gera, ir nuolat tuo besidalijanti su kitais.
Klebono iniciatyva iš pagrindų yra sutvarkytas ir prieš 111 metų įrengtas Varnių lurdas – maldos vieta, skirta Švč. Mergelei Marijai. Aplinka čia nepriekaištinga: priėjimuose paklotos naujos plytelės, kur reikia, nudažyta, pasirūpinta ramybe ir grožiu. Tai dar vienas ženklas, kaip dvasia ir praktinis darbas eina kartu. Kanauninkas už Lurdo grotos vidaus ir joje esančios Dievo Motinos statulos restauravimą dėkingas Vilniaus dailės akademijos profesorei Laimutei Kerienei ir nuolat šios šventos vietos aplinka besirūpinantiems parapijiečiams, ypač Vytautui ir Benei Ežerskiams.
Kanauninko A. Sabaliausko dėka buvusi Varnių katedra pamažu tampa ne tik šio miestelio, viso krašto istoriniu simboliu, bet ir gyvu tikėjimo, švietimo, kultūros ir tautinės atminties centru. Tokia bažnyčia – ne tik maldos, bet ir visos tautos sielos namai.
Na o kaip čia, Varniuose, jaučiasi pats kanauninkas, kokių pomėgių jis turi? Apie tai – interviu su juo.
– Kaip jaučiatės dvasininkijos lopšyje Varniuose?
– Jaučiuosi visaip. Dažniausiai darbingai. Nemažas krūvis kliūva, norėtųsi daugiau nuveikti, tačiau esu, deja, ribotas žmogus. Šio krašto istorija – turtinga, praeitis – įspūdinga, dabartis… turinti savą ritmiką.
– Labai svarbu, kad Jūs deramai vertinate praeitį, garsias ne tik dvasininkų asmenybes, pokario kovotojus ir kt. Ar tai atėjo žingsnis po žingsnio pačiam save turtinant?
– Praeitis, kaip ir bet kokio pastato pamatai, mano giliu įsitikinimu, yra svarbi žmogui. Stengiuosi atpažinti praeities asmenybes, ypač išminties žmones, kurie dažnai, sermėgomis apsivilkę, vaikščiojo tarp savų kaip gyvas įrodymas, jog gyvenimas vertas tiek, kiek pajėgi kurti bendrą gėrį. Varnių praeityje ne vien tik dvasininkai, rašytojai, menininkai, muzikai, joje yra ir gilaus tikėjimo, ir skaidraus požiūrio į gyvenimą žmonių. Mano supratimu, juos būtina matyti, atkreipti dabarties žmonių žvilgsnį į juos. Pamažu Varniuose tai vyksta. Kai augau, mano aplinkoje buvo diegiamas pagarbus požiūris į autoritetingus žmones, buvo raginama mokytis iš tų, kurie turi patirtį, juos vertinti. Dažnai prisimenu šviesios atminties babytės (taip ją visi jos anūkai švelniai vadinome) posakį: „jei visos varlės griovius (grabes) kastų, tai nė „zimagorų“ nereiktų“.Tuo buvo formuojamas požiūris, jog kiekvienas žmogus, turintis žinių, išsilavinimą, užimantis tam tikrą poziciją visuomenėje, yra gerbtinas, jo žodis svarus, jo pavyzdys svarbus. Įsižiūrėti į tuos, kurie gali tave kažko gero pamokyti, įkvėpti savo gyvenimo pavyzdžiu. Atrodo, kad tai lieka svarbu ir šiais, autoritetų nevertinimo, laikais.
– Jūs kolekcionuojate senus religinius spaudinius. Kokia buvo tokios veiklos pradžia, kokią reikšmę ji turi Jūsų gyvenime?
– Specialiai nekaupiu, nerenku, neieškau, neperku. Tie spaudiniai mane savotiškai patys susiranda, o jeigu pakliūva į mano rankas, tai ir priglaudžiu. Šiek tiek jų jau susikaupė. Senieji tekstai iškalbingi, informatyvūs, padedantys suvokti senųjų autorių įžvalgas, kalbos ypatybes, raštijos raidą. Mano supratimu – tai didelis turtas, turintis vertybinį pobūdį.
– Ką Jūs laikote vertingiausiu savo kolekcijoje ir kodėl? Ar yra kokių nors ypatingų istorinių ar religinės reikšmės spaudinių, kuriuos galite paminėti?
– Tarp tų senųjų knygelių yra ir 18 amžiaus, ir 19, ir 20 amžiaus pirmosios pusės leidinių. Nemažai turiu vadinamųjų „kantičkų“ – vyskupo M. Valančiaus 19 amžiuje liaudžiai leistų giesmynų, yra ir jo „Žemaičių vyskupystės“ pirmasis leidimas, ir vyskupo Juozapo Arnulfo Giedraičio, kurio žemiškieji palaikai, kaip jau minėta, ilsisi iki šių dienų Varnių katedroje, 1816 m. išverstas ir išleistas lietuvių kalba Naujasis Testamentas, yra ir „Žyvatai šventųjų“, maldaknygių „Aukso altorius“, senesnių giesmynų. Turiu pastebėti, kad dabartiniam žmogui, netgi inteligentui, dažnai tai nedaro jokio įspūdžio. Sena knyga, ir tiek. O man atrodo, kad tai didžiulis turtas, nes tos knygos alsuoja žmonių išgyvenimais, mena jų rankas, balsus, išmelstas, išdūsautas širdgėlas. Tai ir gyvi liudininkai apie žmogaus ir Dievo santykį. Sakralūs tekstai, visomis prasmėmis…
– Kaip manote, kokią reikšmę senieji religiniai tekstai ir spaudiniai turi šiuolaikinei tikėjimo praktikai ir tikinčiųjų gyvenimui?
– Padeda suvokti, jog ano meto kartos žmogui turėti namuose maldaknygę, giesmyną, šventųjų gyvenimų aprašymus buvo gyvybiškai svarbu. Dabartinis žmogus, anot poeto, prelato Maironio, tikėti mokosi iš tų praeities žmogelių bei jų skaitytų knygelių…
– Kokias temas Jums labiausiai patinka dėstyti TAU studentams ir kodėl? Kaip šios paskaitos susijusios su Jūsų asmenine dvasine praktika?
– Dvasinio tobulėjimo fakultete gilinamės į tikėjimo, savęs pažinimo, religijos dalykus. Pasirengimas paskaitoms turtina ir mane patį. Nė vienas žmogus, kad ir kaip gerai išmanytų savo sritį, negalėtų teigti, jog viską jau žino. Tobulėti turime kiekvienas, o dalinantis su kitais, tobulėjimas tampa gera paskata.
– Kaip Jūs asmeniškai subalansuojate tiek dvasininko, tiek Dienos centro vadovo, tiek mokytojo ir kolekcionieriaus vaidmenis savo gyvenime? Ar tai reikalauja daug atsakomybės ir kaip su ja susitvarkote?
– Tobulumui ribų nėra. Siekiamybė. Kartais sekasi, o kartais – nelabai. Visko būna. Ant savo primicijinio paveikslėlio buvau užrašęs Kristaus žodžius apie tai, jog esame nenaudingi tarnai, ir turime padaryti tai, ką privalome atlikti. Šie žodžiai mano galvoje sukasi kasdien. Tik tarnystė, laikina tarnystė.
– Kokių vertybių laikotės savo kasdieniame gyvenime?
– Mano ausyse nuolat skamba vienos giesmės žodžiai: „Mes kaip bitelės, po žalią pievą, dirbdami darbą, garbinkim Dievą“. Geras priminimas, kaip turiu stengtis gyventi kasdienybės ritme…
– Žinau, kad rašote, todėl laukiu Jums mieliausio eilėraščio.
– Parašinėju. Paeiliuoju. Nieko ypatingo… Dabarties pamąstymų atsiduksėjimas…
***
VARNIUOSE
Andriejus Sabaliauskas
Didinga praeitis, šlovingų įvykių aidai,
Ir asmenybės kilnios, brendusios šioj žemėj,
Ir tu, žmogau, kažkaip čia pakliuvai,
Tau lemta štai varyt toliau – praartą vagą…
Abi šventovės, bokštai ir varpai,
Čia liudija – gyvybės būta,
Šlovinga praeitis praėjo jau seniai,
O dabartis augina savo grūdą…
Šitam mieste užaugo Lietuva,
Tos gatvės mena žingsnių aidą,
Kurie atėjo ir įmynė pėdas čia,
O jų gyvenimai į greitkelius išaugo.
Čia Varniai – Žemė, dosnų derlių išauginus,
Ir šiandien duoda syvų ateitį brandinti,
Šio krašto dabartis, kaip ta širdis krūtinėj,
Vis plaka – su viltim dar nenumirti…
Dėkoju Jums už malonų pokalbį, linkiu sveikatos ir Dievo palaimos!
Ernestos Dačkevičienės nuotraukoje – kanauninkas A. Sabaliauskas Varnių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje prie krėslo-sosto, kuriame yra sėdėjęs ir Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius