Šių metų birželio 1 dieną, eidamas devyniasdešimt antruosius gyvenimo metus, mirė žymus vertėjas, kalbininkas, germanistas Alfonsas Tekorius.
Alfonsas Tekorius gimė 1934 m. balandžio 3 d. Medingėnuose, Plungės rajone. Vidurinę mokyklą baigė Varniuose, Telšių rajone. 1954–1959 m. Vilniaus universitete studijavo vokiečių kalbą ir literatūrą. Iškart po studijų buvo paskirtas vokiečių kalbos dėstytoju Vilniaus universiteto Vokiečių kalbos katedroje. 1962–1965 m. studijavo aspirantūroje Kijevo T. Ševčenkos universitete, jo specializacija buvo fonetika ir fonologija. 1971 m. Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) universitete apgynė filologijos mokslų kandidato disertaciją. Vilniaus universiteto Vokiečių kalbos katedroje buvo paskirtas vedėju ir juo išdirbo iki 1981 metų. 1974 m. jam buvo suteiktas docento vardas. 1981–1984 m. universitete liko tik dėstyti, tuo metu pradėjo užsiimti vertimais. 1985–1997 m. buvo Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto mokslo reikalų prodekanas. 1997–2000 m. dėstė vokiečių kalbą, o 2000 m. išėjo į pensiją ir atsidėjo tik vertimams. 1992 m. stažavosi Zalcburgo, 1995 m. – Miunsterio universitetuose. 1999 m. dalyvavo tarptautinėje Goethe’s vertėjų konferencijoje Erfurte. 2000 m. buvo gavęs Šveicarijos kultūros fondo „Pro Helvetia“ vertėjo stipendiją Walterio Niggo veikalo „Friedrich Nietzsche“ vertimui parengti.
Iš vokiečių kalbos Alfonsas Tekorius išvertė daugiau kaip 40 knygų. Tarp jų – Ludwigo Feuerbacho veikalą „Krikščionybės esmė“ (1985), Friedricho Nietzsche’s knygas „Linksmasis mokslas“ (1995), „Apie moralės genealogiją: poleminis veikalas“ (1996), „Tragedijos gimimas, arba Helenizmas ir pesimizmas“ (1997), „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ (2002, 2007, 2008, 2011, 2013, 2014), „Ryto žara: mintys apie moralės prietarus“ (2005, 2006), „Žmogiška, pernelyg žmogiška“ (2008, 2013), Johanno Wolfgango Goethe’s knygas „Vilhelmo Meisterio klajonių metai, arba Atsižadantieji“ (1996, 2014), „Pasakos“, (2009), „Vilhelmo Meisterio mokymosi metai“ (2014), Arthuro Schopenhauerio „Gyvenimo išminties aforizmai“ (1994, 2007), „Parerga ir paralipomena: filosofiniai samprotavimai apie filosofiją, būtį, kančią, grožį, moteris ir savižudybę“ (2001), Frydricho Kuršaičio knygas „Lietuvių kalbos gramatika“ (2013), „Lietuvių kalbos garsų ir kirčio mokslas, 1849“ (2013) ir daugybę kitų svarbių vokiečių literatūros, filosofijos ir istorijos veikalų.
Į Lietuvos rašytojų sąjungą Alfonsas Tekorius įstojo 2002 metais.
2022 m. Alfonsui Tekoriui buvo skirta Metų vertėjo krėslo premija už Danielio Kehlmanno romano „Tilis Ulenšpygelis“ („Alma littera“, 2021) vertimą, 2024 m. – Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius už talentingus, profesionalius, aukšto meninio lygio vertimus į lietuvių kalbą, už suteiktą galimybę lietuviškai skaityti reikšmingiausius literatūros ir filosofijos klasikų tekstus.
Daugelį metų A. Tekorius buvo aktyvus Vilniaus žemaičių kultūros draugijos (VŽKD) narys, buvo renkamas šios draugijos tarybos nariu. VŽKD nariai, visada prisimins laiką, kurį galėjo praleisti su juo kartu, yra jam dėkingi už jo skleistą šilumą ir kritinį žodį, legendinį humoro jausmą, gebėjimą ir norą užfiksuoti žemaičių akimirkas fotografijoje, kad kiekviena diena virstu tuo, apie ką verta kalbėti.
Urna su Alfonso Tekoriaus palaikai palaidoti Mažeikių kapinėse.
Vlado Tekoriaus nuotraukoje – Alfonsas Tekorius
Lietuvos rašytojų sąjungos ir Vilniaus žemaičių kultūros draugijos informacija