TURINYS
- Bendrieji bruožai
- Šiaurės vakarų žemaičių instrumentinis liaudies muzikavimas
- Žemaičių kanklės ir kankliavimas
- Žymiausi senieji žemaičių kanklininkai
- Eržvilko muzikantai
Bendrieji bruožai
- Žemaičių folkloras pasižymi ne tik tvirta dainuojamosios tautosakos tradicija, bet ir savita instrumentine muzika bei muzikavimo maniera.
- Žemaičiai nuo seno skambino kanklėmis, pūtė švilpynes, birbynes.
- Muzikantai pamėgo smuikus, armonikas, basedles, būgnus, kuriais grodavo įvairios sudėties ansambliais.
- Žemaitijoje mėgiami ir nedideli dūdų orkestrai, kuriais grota vestuvėse, krikštynose, vakarėliuose bei laidotuvėse. Dūdų orkestro muzika yra padariusi įtakos ir armonikininkų bei smuikininkų repertuarui.
- Pastarąjį šimtmetį žemaičių muzikantai griežė bendraeuropinės kilmės muziką, tačiau nepamiršo ir žemaitiškų bei latviškų šokių.
- Itin gaji šiame Lietuvos regione buvo muzikos instrumentų – smuikų, basedlių, bandonijų – gamybos ir remonto tradicija. Muzikantai savamoksliai, mokėję griežti daugeliu instrumentų, buvo ir įvairių amatų meistrai.
- Žemaičių instrumentinio muzikavimo tradicija nunyko XX am. 6-ajame dešimtmetyje, pasikeitus šokių madoms kaime.
Šiaurės vakarų žemaičių instrumentinis liaudies muzikavimas
Pagal A.Auškalnio straipsnį „Šiaurės vakarų žemaičių instrumentinis liaudies muzikavimas”( Menotyra, 17, 1990, – P.3-8) parengė Loreta Mukaitė
1987 m. rugpjūčio 3 – 16 dienomis penkiuose šiaurės vakarų Žemaitijos rajonuose (Kretingos, Plungės, Mažeikių, Skuodo ir Akmenės) buvo surengta pirmoji instrumentologinė ekspedicija (vadovas habl.dr. R.Apanavičius). Ekspedicijos metu pateikėjai buvo apklausiami, duomenys surašomi į specialią anketą, į magnetofono juostą įrašomi liaudies muzikantų atliekami kūriniai, daromos bei atrenkamos senos jų nuotraukos, muzikos instrumentai, natos, kita medžiaga.
Ekspedicijos metu ištirtos 43 apylinkės, bendrauta su 181 pateikėju. Daugiausia kaimo muzikantų (57) aptikta Plungės rajone, mažiausiai (22) Akmenės rajone. Iš viso įrašyti 724 instrumentinės muzikos kūriniai. Daugiausia jų (169) įgroti smuikais, 153 , – armonikomis, 110 – bandonijomis, 30 – koncertinomis, 25 – kanklėmis. 42 kūriniai įgroti kitais instrumentais – mandolina, gitara, citra.
Muzikantai
Dauguma ekspedicijoje sutiktų muzikantų – vyrai. Plungės, Skuodo, Mažeikių rajonuose sutiktos 7 muzikuojančios moterys. Apklaustų muzikantų skaičius – nuo 60 iki 84 m. Dauguma pateikėjų – buvę žemės ūkio darbininkai, bet pasitaikė ir kitų profesijų atstovų: fotografas, kirpėjas, siuvėjas, laikrodininkas, bitininkas, vargonininkai, geležinkeliečiai.
Dauguma žemaičių muzikantų pradėdavo groti vaikystėje – 12-13 m. Intensyviausiai pateikėjai muzikuodavo jaunystėje, nes visur reikėjo muzikantų, be to, netrukdė šeimyninės aplinkybės. Brandos amžiuje muzikuojančių buvo mažiau, o platus šio regiono liaudies muzikavimas nutrūko apie 1965-1970-uosius metus. Pagrindinė priežastis – pasikeitė šokių muzikos mada, atsirado elektriniai muzikos instrumentai, paplito garso įrašymo technika.
Šiaurės vakarų Žemaitijoje instrumentinis muzikavimas buvo sena tradicija. Senųjų liaudies muzikantų meną perimti skatino šeimos ir giminės tradicijos. Pavyzdžiui, Plungės raj. Kontaučių kaime gyvenančių Andrijauskų dinastijoje buvo net 37 muzikantai.
Instrumentai
Liaudies muzikantai daugiausia grojo fabrikų gamybos instrumentais, taip pat ir vietos meistrų darbo instrumentais, kurie buvo gaminami daugiausia nusižiūrėjus į fabrikų gamybos modelius. Populiariausi instrumentai buvo: armonika, bandonija, smuikas, basedlė, akordeonas, balalaika, mandolina, gitara, dūdų orkestro instrumentai. Iš retesnių reikia paminėti kankles, citrą, fisharmoniją, savo gamybos vargonus. Pastaruosius buvo pasigaminęs P.Dargio (g. 1908 m.), gyvenusio Skuodo raj., Barstyčiuose, tėvas Jonas Dargis.
Skuodo raj. Panotėnų kaime gyvenęs Jakštas gamino koncertinas, bandonijas ir armonikas. Mažeikių raj., Žemalės kaime gyveno garsus smuikų meistras J.Mažrimas, gerus smuikus gamino J.Butkus (Kretingos raj., Kartena). Dauguma vietinės gamybos instrumentų yra gana gerų konstrukcijų ir gražiai skamba. Pačių liaudies meistrų sukurta ir pagaminta vadinamoji basedlė (dažniausiai tristygė) – išvaizda primena violončelę, tačiau pagal garsą panašesnė į strykinį kontrabosą.
Žymieji liaudies muzikantai jaunystėje mokėsi groti keliais instrumentais. Groti pradėdavo instrumentu, kuris buvo namuose ar kaimyno gryčioje. Ūgtelėję vaikai pasidarydavo „muzikas” ir patys. „Pagrindiniu’ instrumentu muzikantas grodavo dažniausiai jau gerai išmokęs muzikuoti. Vyresnio amžiaus žmonės neretai vėl keisdavo instrumentą, nes muzikantų grupės – „kompanijos” dažnai iširdavo.
Ansambliai
Ansamblinis muzikavimas šiaurės vakarų Žemaitijos regione buvo populiariausia atlikimo forma. Ansambliai dažniausiai susidarydavo iš muzikuojančios šeimos narių ir kaimynų. „Kompanijose” galiojo griežtas atrankos dėsnis – į jas buvo priimami tik labai geri muzikantai, tokie , su kuriais lengva ir smagu groti, kurie sugeba greit pagauti kūrinio melodiją, prisiderinti prie jos ir ją puošti.
Regione būtų galima išskirti tris pagrindinius ansamblių tipus: styginių ansambliai, dūdų orkestrai ir mišrūs ansambliai. Bene seniausi čia buvo styginių ansambliai, kuriuos sudarydavo nuo penkių iki dvylikos žmonių, grojančių smuikais, gitaromis, mandolinomis, balalaikomis ir basedlėmis. Šiuos ansamblius pamažu išstūmė dūdų orkestrai. Šiaurės vakarų Žemaitijoje populiarūs buvo įvairiausios sudėties mišrūs ansambliai. Juos sudarydavo melodinis, harmoninis ir ritminis instrumentas (smuikas, armonika arba bandonija ir basedlė arba būgnas).
Repertuaras
Daugiausia šiaurės vakarų Žemaitijos dalyje grota šokių muzikos, maršų ir labai retai pritarta liaudies dainoms. Ekspedicijos duomenys rodo, kad populiariausi šokiai buvo polka, valsas, padispanas, krokoviakas, kadrilis, lelinderis, fokstrotas. Nemažai vietos liaudies muzikantų repertuare užėmė ir tautinių šokių muzika. Iš jų populiariausi: suktinis, klumpakojis, jonkelis, gyvataras, „Pjoviau šieną”, „ Noriu miego”, „Kubilas”. Skambėdavo ir latviški šokiai: gailingis, skruodėlis ir sūdmalinis. Iš maršų populiariausi buvo „Kęstutis” ir „Nedėlios rytelį”. Dūdų orkestrai be išvardinto repertuaro grojo gedulingus ir religinius kūrinius. Akmenės rajone, kur nuo seno gyvena nemažai latvių,– dūdų orkestrai groja ne tik katalikiškas, bet ir liuteroniškas giesmes. Repertuaras kito drauge su šokiais. Trečiajame – ketvirtajame dešimtmetyje įsivyrauja fokstrotas, tustepas, tango, cvingis.
„Mėgėjai” ir „profesionalai”
Kaimo muzikantai išmokdavo kūrinius daugiausia iš klausos. Tik dūdų orkestrai grodavo iš natų. Neretai savamoksliai kaimo muzikantai net nepažindavę gaidų, grodavo puikiai.
Galima skirti dvi muzikantų grupes: pirmoji – grojanti tik už atlyginimą, antroji – ir už atlyginimą, ir be jo. Pirmoji grupė buvo gausiausia, ir ją sudarė geriausi, talentingiausi ir ryškiausi muzikantai. Tai – tikri liaudies profesionalai, jie grodavo daugiausia šokiuose, gegužinėse, patalkiuose, pabaigtuvėse, laidotuvėse. Antrosios grupės atlikėjų – „mėgėjų” mažiau ir jie neprilygsta „profesionalams”. Tačiau į akis krenta įdomus dėsningumas. „Mėgėjai” namuose buvo sukaupę savotiškas instrumentų kolekcijas, patys dažniausiai grojo visais instrumentais ir nė vienu gerai. Tuo tarpu „profesionalai” dažniausiai turėjo vieną instrumentą ir buvo puikiai jį įvaldę.
Nemaža dalis muzikantų – ir „mėgėjų”, ir „profesionalų” – po karo buvo kviečiami į saviveiklą: kaimo kapelas, dūdų orkestrus. Su šiais kolektyvais kaimo muzikantai dalyvaudavo rajoninės, respublikinėse dainų šventėse, liaudies muzikantų konkursuose ir kt.
Liaudies instrumentinio muzikavimo tradicijos nutrūko prieš daugiau kaip ketvirtį amžiaus ir dabar vos vos rusena. Liaudies „profesionalų” meną bando perimti žemaičių folkloriniai ansambliai. Dažniausiai mokytis jiems tenka iš magnetofono juostose užfiksuotų įrašų. Ekspedicijos vis dar tęsiamos. Baigianti nykti gyvoji muzikavimo tradicija fiksuojama modernia garso ir vaizdo įrašymo technika.
Žemaičių kanklės ir kankliavimas
Pagal knygas „Senosios kanklės ir kankliavimas” (parengė R.Apanavičius. Vilnius, 1994) ir „Lietuvių liaudies muzikos instrumentai (M. Baltrėnienė, R.Apanavičius, Vilnius, 1991) parengė Loreta Mukaitė
Žemaičių kanklės instrumentologų priskiriamos II-ajam ir III-ajam kanklių tipams.
II-ajam tipui priklausančios žemaičių kanklės – vidutinio dydžio, keturbriaunės, plokščiadugnės. Korpuso išmatavimai – maždaug 705 x 270 x 350 x 150 mm. Aukštis visur vienodas – 40-50 mm. Šios kanklės daugiausia skobtinės, bet pasitaiko ir suklijuotų iš atskirų dalių ( kai kurie „klijuotiniai” itin dailių kanklių korpusai priskirtini XVIII – XIX am.). Instrumento drūtgalis labai įstrižas – maždaug 150 x24 , 160 x30 . Drūtgalyje paliekamas nedidelis išsikišimas, 30-40 mm ilgio, 20-30 mm storio. Čia padaromos skylutės ir iš apačios įsukami mediniai stygų veržikliai. Jie savo forma primena irklą, mentę, kastuvą. Plongalis užsibaigia bemaž stačiakampiu – būdinga daugumai žemaičių kanklių. Bet kai kurie eksponatai turi plongalio pusės apskritimo, ?uvies, paukščio uodegos ar kitokios formos labai gražiai ornamentuotas iškyšas. Jose dar išpjaunama apskrita arba širdies bei kitokio pavidalo išpjova.
Stygos kanklių plongalyje dažniausiai tvirtinamos prie įkalto metalinio virbalo. Viršutinė plokštė ornamentuojama šešialape žvaigždute bei įvairaus skersmens nedidelių skylučių ir žvaigždučių kompozicijomis. Skylutės išdėstomos simetrine kvadratine tvarka. Kartais nedidelės skylutės dar būna ir korpuso šonuose, netgi apatinėje jo dalyje. Kanklės kabinamos už plongalio išpjovos arba drūtgalyje išgręžtos skylutės.
Kanklės daugiausia juodos arba tamsiai pilkos, viršutinė plokštė kiek švaresnė. Tradicinis stygų skaičius 9-12, nors pasitaiko kanklių ir su 8-14 stygų.
IAntrojo tipo kanklės nuo Antrojo skiriasi tuo, jog drūtgalis baigiasi nedideliu riestu užsukimu arba suapvalėjimu. Tokio tipo kanklės randamos priešistorinėse kuršių genties žemėse šiaurės vakarų Žemaitijoje, dabartiniuose Kretingos, Telšių ir Mažeikių rajonuose. Negausūs šitokių instrumentų eksponatai identiški Kuršžemės kanklėms.
Tiek vieno, tiek kito tipo žemaičių kanklės derinamos sualiojant medinius varžiklius pirštais, o metalinius specialiu raktu. Žemaičių, kaip ir šiaurės vakarų aukštaičių bei suvalkiečių, kanklės derinamos diatoninių, dažniausiai mažorinių gamų garsynu. Trumpiausios stygos aukštis nustatomas iš klausos arba pritaikomas prie armonikos, smuiko ar kito instrumento, su aštunta styga ji suderinama oktavos intervalu, o likusios sustyguojamos diatoniškai. Dažniausiai žemaičių kanklininkai derindavo instrumentų F-dur ir A-dur tonacija.
Kanklių garsas susidaro kaip ir visų skambinamųjų chordofonų. Liaudies kanklininkai kankliavo užgaudami stygos trečdalį ar ketvirtadalį nuo galo (to, kur prie metalinio virbo pritvirtintos stygos). Tembrui turi įtakos ir kankliavimo būdai. Mediniu, kauliniu, plunksniniu ar odiniu brauktuku užgavus stygą, garsas sodresnis ir aštresnis. Virpinant stygą piršto galu, gaunamas švelnesnis, dusloko atspalvio tembras.
Žemaičių kanklininkai grodavo sėdėdami, pasidėję kankles ant kelių horizontaliai. Veržikliai muzikanto kairėje pusėje, trumpiausioji styga prie atlikėjo. Norėdami išgauti stipresnį garsą, kankles dėdavo ant stalo. Kanklėmis grodavo braukiamuoju būdu. Kairės rankos pirštais iš viršaus dengiama kas antra styga, braukiama nuo savęs dešinės rankos smiliaus nagu. Braukiama buvo mediniu, plastmasiniu arba paukščio plunksnos brauktuku. Kairės rankos pirštais neretai užkabinamos ir smulkesnės natos, pagražinimai.
Žemaičių kanklių repertuarą sudaro homofoninių liaudies dainų ir šokių melodijos. Kanklių derinimas ir kankliavimo technika gerai atitinka šio regiono folkloro ypatumus – vyraujančias mažorines dermes, daugiabalsiškumą, aiškią šokių ritmiką. Kankliuojant pirštais, išlaikomas liaudie dainų improvizacinis pobūdis. Brauktuku atliekamos šokio pobūdžio dainos įgauna instrumentinio stiliaus bruožų. Žemaitijoje, kaip ir Aukštaitijoje bei Suvalkijoje, kanklėmis daugiausia skambindavo vyrai. Nors kanklės – gana kamerinis instrumentas, tačiau žemaičiuose kanklininkai skambindavo ne tik sau, bet ir kaimynams. Jie dažnai buvo kviečiami į įvairius pasilinksminimus. XIX am. pr. kankliuojama per vestuves, krikštynas. Net XX am. pr., jau paplitus armonikai, pirmenybė vis tiek dar ilgai buvo teikiama kanklėms.
Gamindavo kankles iš klevo, obels, liepos, uosio, juodalksnio, eglės, net ąžuolo.Viršutinė plokštė dažniausiai eglinė. Prie korpuso ji prikalta medinėmis vinutėmis arba priklijuojama. Kankles daugiausia gamindavosi patys muzikantai ir gamybos meną perduodavo iš kartos į kartą.
Žymiausi senieji žemaičių kanklininkai
Stanislovas Abromavičius (1874 – 1955)
Gimė Raseinių aps., Šiluvos vlsč., Guodlaukio km. Buvo baigęs pradžios mokyklą, mokėjo skaityti ir rašyti. Visą amžių ūkininkavo. Skambinti išmoko iš savo tėvo, kuris jam paliko dvylikastyges kankles. Kankliavo penkios Abromavičių kartos: Stanislovo prosenelis, senelis, tėvas, jis pats ir dukra Stanislava.
Be kanklių ir vamzdelio, S.Abromavičius mokėjo groti smuiku, trimitais, kontrabosu. Pats buvo instrumentų meistras. Su dukterimi jiedu skambindavo vakarėliuose pabaigtuvėse, gegužinėse ir per atlaidus. Grojo pasikeisdami: vienas smuiku, kitas kanklėmis ir atvirkščiai. Žmonės sakydavę, kad kanklių muzikos maloniau klausytis negu armonikos.
1937 m., būdamas 62 m., S.Abromavičius į fonografo plokšteles Lietuvos tautosakos rankraštyne (LTR) įkankliavo 14 šokių, pritarė 5 dainoms, 10 šokių pagrojo kartu su dukterimi (smuikas ir kanklės).
Pranas Dargis (1908 – 1990)
Gimė ir gyveno Skuodo raj., Barstyčiuose). Baigė pradžios mokyklą ir prie jos ūkio klasę. Buvo liaudies menininkas – tapytojas, drožinėtojas, poetas. Iš tėvo išmoko groti fisharmonija, iš brolio – smuiku. Smuiką išmainė į kanklininko Drunos kankles. Pagal jas P. Dargis pasigamino naują instrumentą ir juo skambino. Kanklėmis grojo savo malonumui, šeimos aplinkoje. P. Dargio repertuare – daugiausia kankliuojamos dainos bei paties sukurtos improvizacijos. Jo įkankliavimai saugomi Lietuvos muzikos akademijos Etnomuzikologijos skyriaus archyve.
Juozas Jaunzemis (1856 – apie 1938)
Gyveno Mažeikių aps., Akmenės vlsč., Alkiškių km. Ūkininkas. Kankliuoti pradėjo nuo 18 metų. Pats buvo pasidaręs kankles su 13, vėliau su 25 stygomis ir 6 boseliais. Mokėjo skambinti iš natų. Į fonografo juostelę 1937 m. įrašyti 4 J. Jaunzemio įgroti šokiai: „Kadrylius”, „Valsas” ir dvi polkos. Kanklininko instrumentas saugomas Kretingos kraštotyros muziejuje.
Petras Zorys (1839 – 1939)
Gimė ir ūkininkavo Telšių aps., Eigirdžių vlsč., Badaukių km.). Buvo vargonininkas, geras kanklininkas, puikus dainininkas, juokdarys. Skambino 200 metų senumo kanklėmis. Jo kanklės skobtinės, juodos, 9 stygų, antrojo tipo, tik atvirkštinės. Nuo 1932 m. jos saugomos Telšių „Alkos” kraštotyros muziejuje. Anot B. Buračo, P. Zorys buvo žymiausias Žemaitijos kanklininkas. Deja, jo skambinimas liko neįrašytas į fonografo plokšteles.
Kiti žemaičių kanklininkai:
Petras Levickas (Raseinių aps., Kelmės vlsč.),
Liudvikas Šiukšteris (Šiaulių raj., Kriklių km.),
Juška (Raseinių aps., Šiluva),
Vitkus – Antanaitis (Šilalės vlsč., Laukuva),
V. Joskautas (Skuodo raj., Veitų km.) ir kt.
Eržvilko muzikantai
Eržvilko apylinkė (Jurbarko raj.) nuo seno žinoma gražiomis dainavimo ir ypač muzikavimo tradicijomis. Eržvilkas garsėjo ir tebegarsėja savo chorais, dūdų orkestrais, dramos rateliais, muzikiniais ansambliais. Labiausiai šį Žemaitijos miestelį išgarsino muzikantai, o ypač bandonininkai.
Bandonijos ir „kastantinkos” – tai kvadratinės formos dumpliniai muzikos instrumentai. Pirmosios balsų ir bosų turėjo po penkias eiles, pastarosios – ir grojo garsiau už bandonijas. Visos bandonijos ir „kastantinkos” buvo skirstomos į „cėlines” (pilnos apimties, „tričvertes” (trijų ketvirčių), „pusines” ir „čvertines” (vieno ketvirčio). Ankstesnės bandonijos ir „kastantinkos” buvo bemolinio, vėlesnės – diezinio derinimo. Prieš Antrąjį pasaulinį karą atsirado akordeono tembro bandonijų, kurios skambesiu iš esmės skyrėsi nuo ankstesnių.
Bandonijomis muzikantai pirmiausia grodavo per patalkius ir po „mojavų” per šokius, o gabesni ir labiau patyrę sudarydavo kaimo „kapelijas” iš trijų instrumentų – bandonijos ar „kastantinkos”, smuiko ir kontraboso. „Kapelijos” jau grodavo per vestuves, vakarėlius, Naujuosius metus (šiame krašte buvo senas paprotys Naujuosius metus sutikti su muzika), per Užgavėnes ir kitomis šventinėmis progomis.
Gabiausi Eržvilko krašto muzikantai dar XX a. pradžioje kūrėsi į kaimų ir šeimų kapelas. Tokios plačiai pagarsėjusios kapelos buvo: Bružų – Openiškės kaime, Puteikių – Klevinių k., Sabonaičių – Rudžių k. Eržvilko apylinkių muzikantai dažniausiai išmokdavo groti iš savo senelių, tėvų, brolių, kiek rečiau – iš kitų giminaičių ar kaimynų. Užtat šiame krašte buvo daug šeimos kapelų. Dažnas muzikantas grojo keletu instrumentų
.Kaimų ir šeimų kapelos Eržvilko apylinkėje gyvavo maždaug iki 1939-1945 m, kol bandonijas ir „kastantinkas” pradėjo išstumti akordeonas.
Po Antrojo pasaulio karo iš Vokietijos pargabenta daug įvairių muzikos instrumentų. Eržvilko muzikantai ėmė groti naujais instrumentais kitokias, sudėtingesnes melodijas. Pradėjo įsigalėti smuikai, akordeonai, klarnetai. Daugelis muzikantų bandonijas ir „kastantinkas” ėmė primiršti arba tiesiog laikyti jas „pasenusiais” instrumentais. Tačiau Eržvilko kultūros namų direktorius Algimantas Striaukas, meno vadovas Algis Mačėnas ir Kartupių kultūros namų meno vadovas Albinas Žukauskas nusprendė sukurti bandonijų ansamblį. Iš didelio dvidešimties muzikantų būrio pavyko prikalbinti groti ansamblyje tik šešis: K. Ruibį, P. Eičą, D.Danielių, Z. ir S. Sabonaičius ir A.Tamošaitį. 1977 m. lapkričio 6 d. įvyko pirmasis viešas šio orkestro koncertas. Jo programą jau tada sudarė 10-12 senovinių šokių ir kitų kūrinių. Koncertas susilaukė pasisekimo.
Vėliau į bandonijų ansamblį buvo priimti muzikantai, grojantys smuikais, kontrabosu, dar vėliau nutarta ansamblį papildyti pučiamaisiais instrumentais – birbynėmis ir klarnetais. Ansamblis dalyvavo konkursuose „Grok, Jurgeli”, respublikinėse dainų šventėse, tarptautiniuose folkloro festivaliuose „Skamba, skamba kankliai”, „Baltica-87”.
1986 m. Rygos plokštelių fabrikas „Melodija” išleido Eržvilko bandonijų ansamblio plokštelę.
Tekstas parengtas pagal cituojamų autorių viešai prieinamą informaciją