Šiemet rugsėjo mėnesį sukako 85 metai, kai Telšiuose buvo atidaryta pirmoji Žemaičių dailininkų meno paroda, kurioje dalyvavo 17 menininkų, eksponavusių 115 tapybos, grafikos, skulptūros ir keramikos kūrinių. Vienas jų, parodoje pristatęs tris savo darbus, buvo tapytojas Adomas Galdikas (1893–1969). Šiemet spalio 18-ąją minėsime 130-ąsias jo gimimo metines.
 |
 |
 |
| Nuotraukose: Žemaičių dailininkų 1938 m. meno parodos katalogo viršelis. Dail. Paulius Augustinavičius; Žemaičių muziejaus „Alka“ vedėjui Pranui Geniui 1938 m. rugpjūčio 22 d. dailininko Adomo Galdiko parašytas laiškas | ||
1938 m. rugsėjo 1–5 dienomis Žemaičių muziejus „Alka“ skelbė, kad jis, „rūpindamasis savo krašto gyvybiniais kultūros reikalais“ surengė pirmąją žemaičių dailininkų parodą. Išsipildė pagrindinių organizatorių Prano Genio ir Pauliaus Augustinavičiaus svajonė visuomenei pristatyti žemaičių menininkų kūrybą.
Parodos atidarymas sutapo su naujojo muziejaus pastato, iškiusio ant miesto Žaliosios kalvos, atvėrimu visuomenei bei Telšiuose rengiama Žemės ūkio ir pramonės paroda. Dėl jau įrengtų muziejinių ekspozicijų (senosios dailės, liaudies meno, istorijos, archeologijos, etnografijos bei meno skyrių ir Žemės ūkio parodos namų ruošos skyriaus) bei vietos stygiaus „Alkoje“, Žemaičių dailininkų meno paroda buvo atidaryta naujai pastatytos ir tą pačią dieną bendruomenei duris atvėrusios Telšių miesto pradžios mokyklos (dabartinė „Atžalyno“ progimnazija) patalpose.
Žemaičių krašto kultūros dienų iškilmių proga surengtoje parodoje dalyvavo, savo kūrinius eksponavo žemaičiai menininkai Juozas Bagdonas, Gerardas Bagdonavičius, Bronė Bakutytė, Antanas Gudaitis, Česlovas Kontrimas, Telesforas Kulakauskas, Vaclovas Rataiskis, Simas Sidabras, Kipras Šaulys, Liuda Vaineikytė, Telesforas Valius ir būrys kitų.
Išleisto katalogo įžanginiame žodyje muziejaus vedįjas Pranas Genys pažymėjo naujo žemaičių sambūrio reikšmę ir prasmę: „Jaunoji žemaičių karta, išaugusi naujo gyvenimo sąlygose, kuria naujas mokslo, literatūros ir meno vertybes ir, būdama kilusi iš brangios Žemaičių žemės, grįžta į savo gimtą kraštą su savo vertingais kūrybos vaisiais ir skiria juos gimtajam kaimui. […] Juos visus jungia gimtojo krašto meilė, didinga jo praeitis ir naujo kultūros gyvenimo šviesus kelias.“ Katalogo paskutiniuose puslapiuose pateiktas dar kelių parodoje nedalyvavusių žemaičių menininkų sąrašas. Kdėl jie nedalyvavo, nėra žinomos. Tikėtina, kad jiems sutrukdyti galėjo vėlyvas pakvietimas ar netinkamas laikas pasirengti parodai – buvo vasaros atostogų metas. Tokias kliūtis sufleruoja tapytojo Adomo Galdiko laiškas, rašytas parodos organizatoriui – muziejaus vedėjui P. Geniui. Tai vienintelis paties dailininko ranka rašytas laiškas, saugomas Žemaičių muziejuje „Alka“.
A. Galdikas gimė 1893 m. spalio 18 d. Giršinuose (Mosėdžio vls., Telšių apskr.). 1917 m. baigė Aleksandro Štiglico techninio piešimo mokyklą Sankt Peterburge, 1918 m. grįžo į Lietuvą. Menininkas dvejus metus (1918–1920) dėstė „Saulės“ mokytojų seminarijoje ir gimnazijoje Kaune, aštuoniolika metų (1922–1940) – Kauno meno mokykloje, tobulinosi Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje. Jis – vienas žymiausių moderniosios lietuvių dailės tapytojų, grafikų, scenografų.
1937 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje A. Galdikas už tapybos triptiką „Lietuva“ buvo apdovanotas Didžiuoju prizu, už Vinco Krėvės-Mickevičiaus dramos „Šarūnas“ spektaklio dekoracijas – aukso medaliu.
Kaip aiškėja iš 1938 m. rugpjūčio 22 d. išsiųsto laiško, tuo metu tarptautinėje erdvėje pripažinimą jau pelnęs A. Galdikas kvietimą dalyvauti organizuojamoje Žemaičių dailininkų meno parodoje gavo per vėlai. P. Geniui skirtą laišką jis pradeda apgailestavimu (kalba taisyta, – red.): „Tenka gailėtis, kad taip vėlai gavau pakvietimą dalyvauti parodoje, ypač dar Žemaičių, nes grįžau iš atostogų 20-VIII. O paveikslus ne taip greit galima sutvarkyti: įrėminti, užlakuoti ir t. t. Ir tenka siųsti ne visai tuos, kuriuos norėčiau.“ Iš laiško turinio akivaizdu, jog Žemaičių meno paroda jam labai svarbi.
Vos tik grįžęs iš atostogų, perskaitęs laišką ir turėdamas tik keletą dienų pasiruošti, A. Galdikas užsiima paveikslų parengimu bei pažada juos pristatyti: „23-VIII iš ryto iš Kauno gelžkelio stoties bus išsiųsti 3 paveikslai, maždaug 1 met[ro] x 75 [cm] didumo, prašyčiau pakabinti geroje vietoje, nes turbūt būsiu seniausias ir jau šiek tiek ir užsieniuose pasižymėjęs, jei skaityti (laikyti, – red.) šio to vertu „Grand Prix“, kurį gavau Paryžiaus parodoje už tapybą, ir jei dar skaitytis su tuo faktu, kad mano paveikslas nupirktas kabo Paryžiaus moderniniame (moderniojo meno, – red.) muziejuje Liuksemburgo skyriuje.“ Lyg pajutęs, kad šie jo teiginiai, nors ir pagrįsti, skamba kaip pagyros, žemaičiuodamas bando teisintis: „Tenka per nenorą „girtėis“! Tik dėl to, kad parodos rengėjai ligi 17-VIII-38 m. (data, kurioje aš gavau pakvietimą parodoje dalyvauti) nežinojo, kad aš esu žemaitis, ir gal iš viso, kad egzistuoju ant šio svieto. Nepykite už išmetinėjimus (priekaištus, – red.), bet visgi taip parodos ruošti negalima, tuo labiau per atostogas, juk man tai ne eilinė paroda, būčiau galėjęs daug eksponatų prisiųsti.“ Nors laiško pabaigoje A. Galdikas piktinasi dėl netinkamo organizavimo, regis, jam dėl esamos situacijos labai apmaudu, nes jis – tikras žemaitis – negalėjo tinkamai pasiruošti parodai. Baigdamas laišką, žymus menininkas labiau teigia, nei klausia: „Nežinau, ar parodos atidaryme būsiu pageidaujamas.“
Nors nėra žinoma, ar A. Galdikas dalyvavo parodos atidaryme, tačiau trys jo paveikslai – „Žvejo bakūžė“, „Žemaitijos kapinės“ ir „Dvarvietė“ – tikrai buvo atvežti traukiniu iš Kauno į Telšius ir eksponuojami pirmojoje Žemaičių dailininkų meno parodoje. Menininko kūryba Žemaičių muziejuje „Alka“ eksponuota ir vėlesnėse – 1940-ųjų bei 1943-ųjų metų – parodose.
Karo audros, gyvenimo verpetai, A. Galdiką nubloškė toli nuo gimtosios Žemaitijos: 1944 m. jis pasitraukė į Vokietiją, vėliau persikėlė į Prancūziją, galiausiai – į Jungtines Amerikos Valstijas. Simboliška, kad dalis dailininko kūrybinio palikimo, asmeninio archyvo iš JAV sugrįžo į gimtąjį kraštą, o jo gmimo 130-ųjų metinių proga pristatoma Žemaičių muziejuje „Alka“, kur A. Galdiko žodžiai „Aš esu žemaitis“ nėra užmiršti…
Raimondas Petrikas, Žemaičių muziejaus „Alka“ Rinkinių apskaitos ir apsaugos skyriaus muziejininkas-rinkinio saugotojas
Adomo Galdiko portreto fragmentas. Iliustracija iš: https://galdikomuziejus.lt/a-galdiko-kuryba/