Adomas Galdikas (1893–1969) – dailininkas (tapytojas, grafikas), pedagogas. Jis gimė 1893 m. Skuodo rajone netoli Mosėdžio esančiame Giršinų kaime. Mirė 1969 m. gruodžio 7 d. Niujorke (JAV). 1917 m. baigė bendrąjį Peterburgo barono A. Štiglico centrinę techninio piešimo mokyklos kursą ir specialią oforto klasę. Čia įgijęs teisę vadintis taikomosios dailės dailininku, Tombove vienerius metus mokytojavo „Žiburio“ draugijos mergaičių gimnazijoje. 1918 m. grįžo į Lietuvą, Kaune dirbo „Saulės“ gimnazijoje ir to paties pavadinimo mokytojų seminarijoje. 1919 m. Lietuvos finansų ministerija jį pasiuntė į Stokholmą. Ten jis rūpinosi lietuviškų pinigų reikalais.
Parodose pradėjo dalyvauti 1920 m.
1922 m. įsidarbino mokytoju Kauno piešimo kursuose.
1923–1940 m. dėstė Kauno meno mokykloje (pertrauka 1929-03-21–1930-11-01; kai po mokyklos auklėtinių streiko buvo laikinai atleistas iš mokytojo pareigų). Nuo 1926 m. vadovavo Kauno meno mokyklos Grafikos studijai. Mokyklą reorganizavus į Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą, 1940–1944 m. dirbo šio instituto vyresniuoju mokytoju.
1923 m. tobulinosi Berlyne (čia jis tapybos ir grafikos mokėsi J. Valterio-Kurau studijoje).
1928-aisiais Lietuvos bankas pakartotinai išleido naujos grafikos 50 ir 100 litų vertės banknotus. Anot specialistų, įdomiausias yra mėlynas penkiasdešimties nominalų litas su Jono Basanavičiaus (1851–1927) portretu (banknoto autorius A. Galdikas). Lietuvos kultūros patriarchas, mokslininkas, kalbininkas, gydytojas, politikos veikėjas, 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras yra pavaizduotas banknoto averso kairėje pusėje. Portretas įkomponuotas į ovalų medalioną.
1944 m. A. Galdikas, kaip ir daugelis kitų Lietuvos intelektualų, pasitraukė iš Lietuvos. 1944–1945 m jis kartu su šimtais kitų tokio pat likimo draugų gyveno pabėgėlių stovyklose Vokietijoje.
1946–1947 m. dirbo Freiburgo dekoratyvinės ir taikomosios dailės mokykloje Esole des Arts et Métiers Freiburg i Br.
1947–1952 m. gyveno Paryžiuje.
Žinias ir dailės įgūdžius gilino Prancūzijoje, Italijoje, Švedijoje.
1952 m. persikėlė gyvenanti į JAV. Apsistojo Niujorke.
A. Galdikas yra nutapęs nemažai peizažų, natiurmortų, pano, portretų, kompozicijų, sukūręs estampų, knygų iliustracijų, piešinių, apipavidalinęs 17 Valstybės teatro spektaklių.
Ankstyviesiems kūriniams (daugiausiai grafikos darbams ir tapytiems Lietuvos kaimo peizažams) būdingas realistiškumas. Vėlesnėje dailininko kūryboje sustiprėjo liaudies meno ir modernistinių krypčių (ekspresionizmo, fovizmo, kubizmo) įtaka, išryškėjo dekoratyvumas, ekspresyvumas, atsirado faktūriškumo, potėpio dinamiškumo. A. Galdikas eksperimentuodavo, keisdavo kūrinių stilistiką.
Tarp žymiausių A. Galdiko kūrinių yra „Trobelė pamiškėje“, „Piliakalnis“, „Kapinės“, „Pajūry“, „Natiurmortas su lietuvių liaudies skulptūra“, „Beržoro šventorius“, „Grybautoja“, „Malda“, „Vėjas, „Bulviakasis“.
Pirmąjį kartą išsamiau A. Galdiko kūryba aptarta 1931 m. Paryžiuje, Editions Arts et Lettres išleistoje A. Galdiko monografijoje (autorius – meno kritikas Waldemar George).
1973 m. Niujorke, October House Inc. (160 Sixth Avenue), išleido monografiją „Adomas Galdikas“ (autorė – Charlotte Willard).
A. Galdiko kūrinių yra įsigijęs Štiglizo muziejus (Sankt Peterburgas), Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus (Kaunas), Lietuvos nacionalinis dailės muziejus (Vilnius), Latvijos nacionalinis dailės muziejus, Jau de Paume muziejus Paryžiuje, Prancūzijos Vyriausybė, Prancūzų kultūros institutas, Čiurlionio galerija Čikagoje, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Nekaltai pradėtosios Švč. Mergelės Marijos seserų vienuolynas Putname, Žemaičių dailės muziejus, Žemaičių muziejus „Alka“, nemažai kitų galerijų ir muziejų, kolekcininkų ir meno gerbėjų įvairiose pasaulio šalyse.
Mintys apie Adomo Galdiko kūrybą
„Savito, banguoto, kartais labai keisto būdo asmenybė buvo A. Galdikas. Tai jis pilnas energijos, drąsus, pasitikįs savimi, tai labai nervingas, prislėgtas, tikįs likimu, prietarais.“
(Paulius Galaunė. Adomą Galdiką prisiminus / Pergalė, 1975, nr. 4, p. 152).
„Matyt, sunku rasti kitą panašų lietuvių dailininką – šitaip likimo vėtytą ir mėtytą, patį besiblaškiusį, su tokiu įniršiu, netgi fanatizmu kibusį į darbą, nežinojusį kūrybinės pusiausvyros ir atvangos. (…)
Nėra abejonės – A. Galdiko meninio palikimo reikšmė didelė, nors gal ir ne tokia milžiniška, kokią bandė parodyti išeivijos spauda. Vertingiausia vis dėlto būsiąs tarpukario dvidešimtmetis, kuomet dailininko pažiūros brendo ir plėtojosi autentiškoje lietuvių kultūros aplinkoje, veikiamos įvairiausių Europos dailės sąjūdžių. Tokią nepastovią, prieštaringą, įtakoms imlią kūrybą buvo sunku apibūdinti tiek autoriaus amžininkams, tiek vėlesnių laikų tyrinėtojams. Vieni A. Galdiką vadino impresionistu, kiti ekspresionistu, treti, nesurasdami konkretesnio įvardijimo, naujesnių pažiūrų tapytoju, J. Umbrasas, bene labiausiai gilinęsis į stilistikos problemas, jo tapybą priskyrė romantinio ekpresionizmo atmainai. Ir visi tie sprendimai turėjo dalelę tiesos, nes atskleidė kurį nors A. Galdiko dailės aspektą. Tačiau nė vienas, regis, neaprėpė šio menininko darbų visumos, nedavė termino, nusakančio jų esmę. (…)
A. Galdiko temos, motyvai bei įvaizdžiai susisiejo su XIX a. pab. – XX a. pr. šiaurietiškuoju neoromantizmu, su simbolizmo ir modernizmo ikonografiniais interesais, o per šį ryšį netiesiogiai pratęsė XIX a. romantines tradicijas. Dar daugiau: šis kūrėjas buvo romantikas ne tik savo kultūriniais pomėgiais bei meniniais įsitikinimais, bet ir pačia prigimtimi – spontanišku, prieštaringu, sistemos nepripažįstančiu charakteriu, greitai užvaldomo įnorio, jausmo, aistros. Bodėjosi preciziška dailės technika, kantriu, nuosekliu vaizdinių dėsnių bei normų studijavimu. Ieškojo gilios kūrybos prasmės, puoselėjo didingą, dramatišką meninį pasaulėvaizdį. Kita vertus, kaip ir dauguma tokios pakraipos atstovų, jis atidavė duoklę mistikai, egzotikai, teatrališkumui. (…)
(Jolita Mulevičiūtė. Adomas Galdikas / Lietuvos dailės muziejaus surengtos parodos katalogas, 1993)
Parengė Danutė Mukienė
Nuotraukoje – Adomas Galdikas
Tekstas paskelbtas įgyvendinant 2022 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „Elektroninis žurnalas „Žemaičių žemė“
