Žemaitijos nacionalinis parkas užima 21 754 ha plotą, esantį Plungės, Skuodo rajonų teritorijoje. Čia esančiose 55 gyvenvietėse, tarp kurių yra 2 miesteliai ir 53 kaimai, gyvena apie 3 150 žmonių.
Parkas išsidėstęs 3 upių (Minijos, Bartuvos, Ventos) baseinų takoskyroje. Miškai sudaro didžiąją parko ploto dalį – 54,3 % (11 820 ha). Aukščiausia vieta parke – 191,8 m, žemiausia – 100 m virš jūros lygio. Čia yra 2 rezervatai, 11 gamtinių draustinių, 12 kompleksinių draustinių, 4 kultūriniai draustiniai. Parko teritorija vingiuoja 40 kadastrinių upių ir upelių (jų bendras ilgis – 98,8 km). Kadastrinis ežerų yra 21, jų bendras plotas – 1 497,1 ha. Iš viso parke užregistruota 1031 augalų rūšis, daugiau kaip 500 grybų, 270 kerpių rūšių. Čia užregistruota 50 žinduolių, 208 paukščių, 33 žuvų, 2130 bestuburių rūšių. Į Lietuvos raudonąją knygą yra įrašyta 51 augalų, 30 grybų ir kerpių, 24 bestuburių, 2 žuvų, 3 varliagyvių ir roplių, 56 paukščių ir 8 žinduolių rūšys, randamos ŽNP teritorijoje. Čia yra nustatyti 28 iš 53 Lietuvoje identifikuotų Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių tipų. Siekiant išsaugoti parke gyvenančius retus paukščius, jų apsaugai svarbios teritorijos statusas suteiktas europiniu mastu nykstančioms šioms paukščių rūšims – jerubei, griežlei ir gulbei giesmininkei. Parke yra 26 valstybės saugomi gamtos paveldo objektai, 10 iš jų turi gamtos paminklo statusą. Storiausio Lietuvos uosio (Raganos uosis) kamieno apimtis – 7,2 m, aukštis – 32 m.
ŽNP yra daugiau kaip 200 kultūros paveldo vertybių, tarp kurių 13 piliakalnių, 16 kapinynų, 6 alkakalniai, 3 senovės gyvenvietės.
Kraštovaizdis
Žemaitijos nacionalinio parko (ŽNP) teritorijoje esantį kalvotą reljefą maždaug prieš 10–12 tūkst. metų suformavo atsitraukdamas ledynas. Reljefui būdingos apvalios keiminės kalvos, moreniniai kalvagūbriai, juosiantys Platelių ežero duburį, galybė gilesnių ir seklesnių ežerų, pelkių, vingiuotų upelių. Geomorfologiniu požiūriu ypač vertingi yra Gardų ozas, Medsėdžių ir Liepijos limnokeimai, Pūčkorių bei Mikytų moreniniai kalvynai. Aukščiausia vieta – 191,8 m virš jūros lygio, o žemiausia – 103 m virš jūros lygio.
Ežerai
Parke yra 26 natūralios kilmės didesni ir mažesni ežerai. Visų jų bendras plotas – 1484,2 ha. Apie 90 procentų bendro ežerų ploto tenka trims didžiausiems ežerams – Platelių, Ilgio, Beržoro. Šių ežerų dugno reljefas sudėtingas, visuose yra salų (Platelių ežere – 7, Ilgyje – 2, Beržore –1). Vaizdingiausias, švariausias, giliausias Žemaitijoje ir Parke – Platelių ežeras. Jo plotas –1205 ha, vidutinis gylis –10,5 m., giliausia vieta – 47 m., vidutinis vandens lygis – 146,5 m virš jūros lygio. Kranto linijos ilgis – apie 31 kilometrą. Platelių ežero vardas pirmą kartą paminėtas Lietuvos metrikoje 1440 –1447 metais, antrą kartą – 1447–1451 metais (Mickevičius, 1940).
Parko teritorijoje vyrauja maži ežerėliai, 22 ežerėliai neviršija 5 ha; iš jų 10 ežerėlių – mažesni nei 1 ha.
Burgio ir Luokos ežeruose dažnos maurabragių bendrijos. Burgio, Burgalio ir Skyplaičių ežeruose gausu menturdumblių. Visi minėti ežerai pagal ES Buveinių direktyvą gali būti priskirti 3140 buveinių tipui – ežerai su menturdumblių bendrijomis. Vaivadės (Petreikio), Burgio, Endriuškaičių ežerai, ypač jų durpingos įlankos beveik ištisai apaugusios alijošiniais aštriais, plūdėmis. Šie ežerai natūraliai turtingi maisto medžiagų. Jie priskiriami buveinių tipui 3150 – natūralūs eutrofiniai ežerai su plūdžių arba alijošinių aštrių bendrijomis. Parke yra pelkių supamų ežerėlių, kurie priskiriami buveinių tipui 3160 – natūralūs distrofiniai ežerai. Juose beveik nėra augalų, vanduo dėl durpių ir humusinių rūgščių rudas. Tai durpingi pelkėjantys Lesčio, Piktežerio, Aklaežerio ežerėliai.
Upės
Didžiausia Parko upė Babrungas išteka iš Platelių ežero, jos ilgis 47,3 km, 10 km teka p arke. Ilgiausia upė – Uošna, jos ilgis 16,6 km, Parke – 13,3, iš jų 3 km numelioruota. Jos aukštupys yra gerokai aukščiau Burgio ežero. Be minėtų upių, Parke suskaičiuojami 32 upeliai, iš jų 17 teka tik Parko teritorijoje. Šių upelių bendras ilgis – 103,5 km., apie trisdešimties upelių pradžia yra Parke.Didesnė dalis parko upelių ir upių (51%) yra vienaip ar kitaip melioruotos, tiesintos (visas Ventos, Varduvos aukštupys, Šarnelės, Pagardenio upės ir kitos). Parke teka įdomus Blindupis, trys Juodupiai, keli Šaltupiai, Šilinė, Salupis, Sartupis, Margupis, Dvarupis, Dirnupis, Ringupis, Beržuoja, Beržora, Ilgė, Pietvė, Rasodnikas, Lonkupis ir daugybė kitų mažų, bevardžių upelių. O kiek čia šaltinių, akių, akivarų – legendomis apipintų, gydomųjų, paslaptingų. Lankytojams lengvai prieinamas Šv.Jono, Pilelio šaltiniai, Stirbaičiuose gyvybingi Godelių, Vengalio, Plokštinės rezervate slepiasi Mėtų, Plokščių, Juodupio bei kiti įdomūs, sakralinę reikšmę turintys šaltiniai.
Pelkės
Pelkės – viena svarbiausių saugomų ir saugotinų ekosistemų. Kalvoto, duburiuoto bei miškingo Žemaitijos nacionalinio parko reljefo dėka čia išliko daug įvairaus dydžio pelkių bei pelkučių.
Grynų, tipiškų vakarinei Žemaitijai aukštapelkių atspindys – Šarnelės pelkė Paparčių telmologiniame draustinyje. Tarpinio tipo bei šarminių žemapelkių Parke daugiausia. Siberijos, Šeirės, Stirbaičių, Lieptų, Velėnijų, Sidabrinė, Paburgio, Juodupio, Briedinė ir kitos pelkės įdomios tuo, kad iš vešlių viksvynų užmirkusiose vietose jos pereina į žemažoles augalų bendrijas bei kimininius plynraisčius. Parko pelkėse botanikai pirmą kartą Lietuvoje rado žvilgantįjį kiminą, gyvybingas gegužraibinių – dvilapio purvuolio, pelkinės laksvos, nariuotosios ilgalūpės, širdinės dviguonės, dėmėtosios gegūnės bei labai retos šalyje eraičininės nendrūnės – populiacijas.
Pelkės labai svarbios paukščių bei kitų gyvūnų, grybų biologinei įvairovei. Jose peri daug retų ir nykstančių paukščių rūšių: gervės, didžiosios kuolingos, perkūno oželiai, geltonosios kielės ir kiti. Svarbios bebrų naujai suformuotos pelkės, tvenkinukai, kur pirmuosius 5-8 metus biologinės įvairovės sudėtis būna labai turtinga.
Parko pelkės saugomos kaip ES svarbios buveinės: 7140 – tarpinės pelkės ir liūnai, 7210 – žemapelkės su šakotąja ratainyte, 7230 – šarmingos žemapelkės.
Miškai
Miškai – viena svarbiausių Nacionalinio parko ekosistemų, pasižyminti turtingiausia augalijos, gyvūnijos ir grybijos rūšine įvairove. Miškų išsidėstymas ir būklė didžia dalimi lemia oro, vandenų ir kraštovaizdžio kokybę.
Miškai užima beveik 45% Nacionalinio parko teritorijos. Pagal miško grupes jie pasiskirsto taip: I grupės (rezervatiniai) – 9%, II grupės (ekosistemų apsaugos ir rekreaciniai) – 31%, III grupės (apsauginių zonų) – 36%, IV grupės (ūkiniai) – 24%. Vyrauja eglynai (47%), yra pušynų (26%), beržynų (13%), baltalksnynų (4,4%), ažuolynų (4,1%). Dalis Žemaitijos nacionalinio parko miškų atitinka Europos saugomų miško buveinių reikalavimus. Pateikiame Nacionaliniame parke esančių didžiausių europinės svarbos miško buveinių aprašymus.
Vakarų taiga
Tai natūralūs seni spygliuočių ir mišrūs miškai, dažniausiai augantys maisto medžiagų neturtinguose sausuose ir vidutinio drėgnumo jauriniuose smėlio ir priesmėlio dirvožemiuose. Vakarų taigos medynuose vyrauja eglės, pušys, įsiterpia karpuotųjų beržų ir drebulių, rečiau – kitų rūšių lapuočių medžių. Šie medynai išsiskiria rūšių neturtinga puskrūmių ir žoline augalija (šilinis viržis, mėlynė, bruknė, vaistinis pataisas, paprastasis kiškiakopūstis, miškinė septynikė) bei gausia samanų danga.
Šio tipo didesnius masyvus sudarančios buveinės aptinkamos Beržoro girininkijos Plokštinės miške (61-63, 69-71 kvartalai).
Plačialapių ir mišrūs miškai
Plačialapių ir mišrūs miškai auga derlingose vidutinio ar laikinai perteklingo drėkinimo, bet neužmirkusiose augimvietėse. Pagal vyraujančius medžius tai dažniausiai ąžuolynai ar liepynai, tačiau su didele paprastosios eglės, paprastojo klevo, paprastojo uosio, kalninės guobos, kartais juodalksnio priemaiša. Regeneracijos stadijų medynuose auga ir karpotasis beržas, plaukuotasis beržas, drebulė. Krūmų aukštas menkai ar vidutiniškai išsivystęs, trake gausus paprastasis lazdynas. Žolynui būdinga miškinė našlaitė, miškinė plautė, baltažiedė ir geltonžiedė plukės.
Šios buveinės gausiau susitelkusios Stirbaičių girininkijos Liepijų miške (37, 38 kvartalai).
Žolių turtingi eglynai
Mišrių miškų medynuose vyrauja eglės, dažnai su gausia plačialapių medžių, ypaš ąžuolo, priemaiša. Jie susiformavo reljefo pažemėjimuose, griovose ir šlaituose su lengvos mechaninės sudėties, vidutinio drėgnumo ir apydrėgniais velėniniais jauriniais dirvožemiais, praturtintais humuso. Šioms buveinėms būdingi ryškūs rūšių turtingi krūmų bei žolių ardai. Čia įsikuria daug plačialapių miškams būdingų augalų (europinė pipirlapė, paprastasis blužniapapartis, miškinis lendrūnas, paprastasis lazdynas, skėstalapis papartis, geltonoji žiognagė, paprastoji sprigė, paupinis jonpapartis, nusvirusioji striepsnė, keturlapė vilkauogė, rivino našlaitė, varpotoji juodžolė), taip pat šioms buveinėms būdingi ir spygliuočių miškų elementai.
Šio tipo buveinių gausiau Stirbaičių girininkijos Liepijų miško pakraščiuose.
Pelkiniai miškai
Tai spygliuočių bei mišrūs miškai, augantys drėgnuose ir šlapiuose durpiniuose dirvožemiuose, kurių gruntinio vandens lygis nuolat aukštas. Vanduo visuomet labai neturtingas maisto medžiagų. Medžių ardus sudaro paprastoji eglė, paprastoji pušis, kai kur gana gausu plaukuotųjų beržų, kur ne kur pasitaiko juodalksnių. Žolių ir krūmokšnių arde vyrauja Vaccinium genties augalai (mėlynė, bruknė, vaivoras), pelkiniuose pušynuose bei mišriuose pušų ir beržų miškuose gausu pelkinių gailių, aptinkamas aukštapelkėms būdingų augalų kompleksas. Pelkiniai miškai pasižymi ištisine samanų danga, kurios pagrindiniai komponentai eglynuose yra Girgensono ir pelkinis kiminai, pušynuose ir mišriuose miškuose – Magelano, siauralapis ir smailialapis kiminai. Pelkiniams miškams būdingi aplink medžių kamienus susidarantys neaukšti kauburiai.
Pelkinio eglyno didžiausia buveinė yra Beržoro girininkijos 53 kvartale, o pelkinių pušynų didesnės buveinės išsidėsčiusios Alsėdžių girininkijos Rukundžių ir Dišlių miškuose (18, 20, 24-27 kvartaluose).
Pievos
Lietuva priklauso taiginių miškų zonai, todėl natūraliai pievos čia gali egzistuoti tik ten, kur gamtos veiksniai (upių potvyniai užliejamose pievose) ar žmonių veikla (šienavimas, ganymas) neleidžia jose užaugti krūmams ir medžiams.
ŽNP nėra salpinių pievų. Nedideli lopinėliai žemyninių pievų įsiterpę tarpumiškėse, pasislėpę tarpukalvių, duburių nedirbamose atšlaitėlėse, prisišlieję prie pelkių, ežerų ar šaltinių. Tai didžiulė Parko vertybė! Tik natūraliose pievose pamatysi nuo ankstyvo pavasario iki rudens besikeičiantį spalvų ir atspalvių mozaikiškumą. Viename kvadratiniame metre gali aptikti iki kelių dešimčių augalų rūšių. O kiek čia įvairiaspalvių drugių, bičių, kamanių, vabalų, žiogų bei kitokios gyvasties! Čiulba kiauliukė, drėgnesniame įlomyje džeržgia saugoma paukštė griežlė. Birželio pradžioje paupių atšlaičių pievutėse plazdena tik Žemaitijoje sutinkamas skaidriasparnis drugys – juodasis apolonas. Deja, neganomos, nešienaujamos pievos užauga, šlapios – virsta menkaverčiais vingiorykštynais, builynais, kurie išstumia įvairiaspalvius pievų žolynus. Norint išsaugoti šienaujamas pievas būtina išlaikyti tradicinį ūkininkavimą. Pagal ES Buveinių direktyvą šienaujamos pievos skirstomos į tokius tipus: 6230 – rūšių turtingi briedgaurynai (tai rūgščių dirvožemių, sausų, skurdžių pievų lopinėliai šlaitų papėdėse, papelkėse. Tokių buveinių mūsų Parke ypač gausu), 6410 – melvenynų pievos (formuojasi drėgnuose, rūgščiuose arba karbonatų turinčiuose dirvožemiuose, gruntinis vanduo jose slūgso negiliai), 6430 – eutrofiniai aukštieji žolynai (tai daugiausia natūralios pamiškių bendrijos, susiformavusios azoto turtingose, drėgno ir puraus dirvožemio augimvietėse, čia augantys augalai lengvai ištveria pavėsį), 6510- šienaujamos mezofitų pievos (šiam pievų tipui priskiriamos natūralios, rūšių turtingos, sausesnės ar drėgnesnės, derlingos šienaujamos pievos), 6530 – miškapievės (tai natūralios pievos ir ganyklos, įsiterpusios į mišką ar net išlikusios jų viduryje su turtinga žoline augalija, augančiais krūmų ar medžių guotais).
Augalija
Parke XXI a. pradžioje buvo užregistruotos 668 savaiminės kilmės, 138 svetimžemės augalų rūšys bei 214 samanų rūšys. Iš čia rastų augalų rūšių 61 yra įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą. Čia auga ir visoje Europoje saugomos rūšys: mažasis varpenis, dvilapis purvuolis, žvilgančioji riestūnė. Parke rasta ir ledynmečio augalų reliktų: šakotoji ratainytė, kupstinė kūlingė, raistinė viksva, daugiametė blizgė, laplandinis karklas, raktažolė pelenėlė.
Augmenijos žinovus stebina žalsvažiedės blandies, paprastosios tuklės, dėmėtosios, gelsvosios ir baltijinės gegūnių, dvilapio purvuolio, širdinės dviguonės labai gausios populiacijos. Čia aptikta kol kas vienintelė reali mažojo varpenio augimvietė. Kai kurių rūšių augalams Parko teritorija yra paplitimo riba; šiaurinė – miškinei mėtai, šiaurės vakarinė – paprastajam sinavadui, rytinė – kupstinei kūlingei.
Grybija
Parke vykdomi grybų bei kerpių tyrimai. Jau žinoma parko teritorijoje auganti 501 grybų rūšis, iš kurių 22 yra saugomos, įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Tarp jų yra tokie grybai kaip didysis kukurdvelkis, geltonasis kiškiaausis, juodasis, geltonasis piengrybiai, kūginis briedžiukas ir kt.
Parke atrastos 273 kerpių rūšys, iš kurių 8 saugomos. Tarp retesnių kerpių čia auga vyninė arfonija, plačioji platužė, raudonvidurė žiauberė ir kt.
Gyvūnija
Parke jau buvo užregistruotos 208 paukščių rūšys, iš jų 56 įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą, 52 – į Europos Bendrijos svarbos saugomų rūšių sąrašą. Tarp retesnių paukščių čia sutinkami juodieji gandrai, vapsvaėdžiai, rudakakliai kragai, griežlės ir kt.
Aptikta 50 žinduolių rūšys, kurių 8 įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą, 16 – į Europos Bendrijos svarbos saugomų rūšių sąrašą. Tarp retesnių žinduolių čia auga lūšys, ūdros, šermuonėliai, baltasis kiškis ir kt.
Yra parke ir įvairių šikšnosparnių rūšių.
Parko upeliuose ir ežeruose veisiasi 33 kaulinių žuvų rūšys. Iš jų 2 įrašytos į į Lietuvos Raudonąją knygą, 5 – į Europos Bendrijos svarbos saugomų rūšių sąrašą. Platelių ežere, be daugybės įprastų žuvų, veisiasi ir lašišinių šeimos žuvys – seliava ir ežerinis sykas, užsilikę iš poledynmečio laikų.
Daugelyje ežerų ir upelių gyvena plačiažnypliai vėžiai. Užregistruotos ir kai kurios retos drugių, vabalų bei moliuskų rūšys.
Varliagyvių užregistruotos 9 rūšys, roplių – 6.
Daugiausiai sutinkama bestuburių gyvūnų – iš viso 2130 rūšių. Daugiausiai jų priskiriama vabzdžių klasei – 1864 rūšys. Drugių užregistruotos 664 rūšys, vabalų – 627, dvisparnių – 300 rūšių. Plėviasparnių ir apsiuvų būrio vabzdžių išaiškinta po 86 rūšis, žirgelių – 43. Blakių, lašalų, tiesiasparnių jau yra nustatyta po kelis ar ar keliolika rūšių.
Rezervatai
Parke yra išskirti 2 gamtiniai rezervatai – Plokštinės ir Rukundžių. Rezervatuose nevykdoma miškų, žemės ūkio ir kita ūkinė veikla. Draudžiamas miško gėrybių rinkimas, medžioklė, pažintinis turizmas. Lankytis galima tik mokslo tiriamaisiais tikslais, turint ŽNPD leidimą.
Plokštinės rezervato tikslas – išsaugoti etaloninį Žemaitijai Plokštinės miškų ir pelkių kompleksą su šiam regionui būdingomis biocenozėmis, išlikusiomis retosiomis augalų, grybų ir gyvūnų rūšimis, natūraliais Juodupio bei Uošnos upeliais ir unikalia geomorfologine struktūra išsiskiriančiu Plokščių termokarstiniu duburiu.
Rukundžių rezervatas saugo unikalų pelkėtų miškų bei Aklaežerio ir Pietvės upelio gamtos kompleksą
Danutės Mukienės nuotraukoje – Platelių ežeras