Stasys Jonauskas. Eilieraštē
„MONA KŪRĪBAS TEMAS ĪR OMŽĖNAS”.
INTERVIU, EILIERAŠTĒ
– Kuoks bova Tamstas kels i literatūra?
– Iš vėinuos posės kels bova tėisos, nes aš pats žėnuojau, kuo nuorio. Iš kėtuos posės – vingiouts, nes sopratau, ka tēp, kāp nuorio, nebūs. Rēks eitė vingēs.
– Ar bova konkretos žmuogos, katros Tamsta pakosavuojė iduomautėis literatūra, kortė?
– Tuokė žmuogaus nebova, je tuokēs nelaikīsem kėtū kningu autuoriu. Vuo kningu, katruos moni pruovuokava rašītė, bova daug.
– Paskotėniu metu Tamstas kūrėnē?
– Paskotėnė kninga „Šėrdės plak delčė” išejė 1998 metās. Dar naujesnė eilieraštē īr išspausdintė „Poezėjės pavasariu”, „Baltėjė – 2000” leidėniūs.
Mona kūrības temas īr omžėnas: žmuogaus gīvenėms ėr mėrtės.
– Žemaitėškoms literatūruo… Kāp Tamsta tou soprontat ėr kuokiū autuoriu kūrėniūs tuo žemaitėškoma rondat daugiausē?
– Žemaitėškoma gal vėsēp soprastė. Vėns dalīks – žemaitėškā parašītė apsakīma ar eilierašti. Dabar daug kas raša ėr paraša, net ėr stuoriausės kningas, kad ėr skoudėškis Rudīs Edvards. Skoudė Untulis Edmunds kelės pjesės žemaitėškā parašė, Skouda tētros anas sovaidėna. Vuo kėik vėsuokiausiu žemaitėšku leidėniū īr išleidusi Žemaitiu kultūras draugėjės redakcėjė! Jau sunko ėr soskaičioutė.
Je jau kalbam aple žemaitėškoma literatūruo, rēk prisimintė ėr lietovėškā parašītus žemaitėškus kūrinius. Iš tuokiū daugiausē žemaitėškoma īr Granauskė Romualda ėr Apotė Juoza apsakīmūs, apīsakuos. Eilieraštius atskėrtė sunkiau, bet, neskaičioujint žemaitėškā rašontiū, žemaitėškas dvasės daugiausē īr Martėnaitė Marcelėjaus, Mėkūtas Algimanta, Verbas Algėrda, Līgutātės-Bucevīčienės Stasės poezėjuo.
Gerā, ka žmuonės raša ėr žemaitėškā, bet kažėn ar kėtė lietovē tus anū raštus skaita. Žemaitėška kūrėnė dvasė anėi, kuo gera, greitiau pajunt iš pamėnavuotu ėr kėtū bėndrėnė lietuviu kalbo parašītu autuoriu kūrėniū.
– Kuokės šiuolaikėniu lietuviu, užsienė rašītuoju kningas skaituot, kokiū laukat?
– Prīš dvėdešimti ar trisdešimti metu lioubo parskaitītė vėsas naujės lietuviu autuoriu kningas, vieliau – tik poezėjė. Dabar ne tik parskaitītė, bet jau ėr pamatītė vėsū tū kningu nebier galėmībiu. Net ėr bėbliuotekuos daug tū leidėniū nebgali gautė, Žemaitėjės kningīnūs tēp pat. Šėndėin žmuonės tonkē jau ėr tas kningas, katruos īr atvežamas i kningīnus, begal tik pavartītė, nes nosėpėrktė anas rets katros beėšgal.
– Lietova nedėdėlė, poezėjės gerbieju če nedaug. Kou daruot, ka Tamstas kūrėnē būtom vertamė i kėtas kalbas?
– Seniau šėik tėik mona eilieraštiu Lietovuos rašītuoju sājunga bova itraukusi i užsienė šaliū kalbuoms leidamas lietoviu poezėjės antuoluogėjės. Diekou ož tou. Vertiejē Jefremuovs Georgėjos ėr Kalugins Iguoris īr išvertė nemažā mona eilieraštiu. Anėi Maskvuo išleida mona kūrības kninga rusu kalbo „Omžėnas žuolės”, sodarė ėr ontroujė kninga, bet tuos nieks nebišleida. Daug eilieraštiu īr išversta i latviu kalba ir išspausdinta. Daugiausē vertama par pažintis. Galietu kou nuors ėr daugiau paorganizoutė, bet ka tu vertėmu dabar nespausdėn, nie kāp anās ėr rūpintėis.
– A sosėtėkės žemaitiu rašītuojus jautat, ka esat vėinuos gėmėnies žmuonės?
– Dabā jau retā kumet pavīkst dėdliesni būri žemaitiu rašītuoju vėinuo vėituo sosėtėktė, nebėnt Vilniou, par Rašītuoju sājungas sovažiavėmus, ėr tēp ne vėsus. Lietova tuoki maža, ka vėsė lietovē – tuos patiuos gėmėnies žmuonės. Bet pasėtaika sosėtėktė vėino karto ėr tris-ketoris žemaitius rašītuojus. Toukart – vuos ne atskėra partėjė.
– Korontem žmuogou svarbos ne tik talėnts, bet ėr darbs. Vuo kuokė ītaka Tamstā dara Žemaitėjė. A jautat, ka, nuorint priimtė svarbius sprėndėmus a parašītė kuoki kūrėni, torėt būtė gimtuos vėituos?
– Be darba neparašīsi. Vuo tam rēk aplinkuos, ka nieks netrokdītom, rēk būtė vėinam. Vėsumet eso Žemaitėjuo, tad kordams tēp pat eso tėn, kor gėmiau. No, vuo nuorint priimtė svarbiesni sprėndėma, belėikt važioutė i Vėlnio…
Ruoda vedė Mukienė Danutė
| Žemaitija
Degdamas atmintinai
Saulėlydžio debesimis,
Vakaras eina tenai,
Kur liepa rasą numes
Ant kelio dulkių pilkų
Vasaros viduryje,
Kai žydi šimtai supiltų
Kalnelių – Žemaitija –
Laužais – iš metų anų,
Kibirkštimis – toli
Ateityje – dienų
Žolelė tyli,
Po mūsų kojomis taip
Auganti amžinai.
Liepsnos pakyla aukštai,
O kur – nežinai.
Žemaitiški žodžiai
Jie gali suteikti detalių
Kalbai, o traktoriui – ne.
Tad pastumia juos į šalį
Šaibų ir guolių minia.
Jų nepriima bromos, adynos,
N… siunčia šarmai ir siera. (N-nachui)
Kaip ubagai į žodynus
Jie lenda, o ten jų nėra.
Nes nėra geresni kaip atrodo,
Kai apšlapina žodžių lietus.
Ir negali pradėti parado,
Kur vieni pakartoja kitus.
Jie nėra visai neutralūs
Ir nesako už tautą: aš,
Bet nėra ir vienintelis tralas,
Kurs šiukšles iš kalbos išveš.
Daržinėj kaip daiktai jie mėtos,
Kitas žiopčioja kaip žuvis,
Nesuradęs savosios vietos
Po drobynomis arba išvis.
Pumpurų jie neturi žodynuos
Ir metūgių neišleis.
Jų galūnės trupa kaip dienos
Liepos tyliais vakarais. |
Bet suteikia gyvybės kalbai
Net ir tie, kurių nebėra.
Tobuli – uždarytieji kolboj –
Lyg paveiksle Žemaitės skara.
Vies
Vies bieg tuolīn vasaruojēs
Pasėkielės nu žemės par sprindi.
Anuo borna, rītās aprasuojus,
Žmuoniū akīs atsispind.
Paveiziejės i biegunti vieji,
Ons gīvenėma sava pamata:
Vėskas bova ėr vėskas praejė
Tėn pat par do tūkstontius metu.
Begalībės aukštā sosėtink
Sosėtrauk ikaitusi erdvie,
Spord līg būtom pakliovus i tinkla.
Praded slinktė žvaigždīnā, ėr dvė
Begalībės aukštā sosėtink.
Iš galūnės i žemė – žėivie –
Nusėtraukusi kap nu laida,
Praded švėisa liektė i tavi.
Ėr materėjė išsėsklaida.
Rūks
Tīlo vakara, lėipā užmėgos,
Šauk kas nuors iš tuolėi vardās.
Vuo gal tik paveikslielis iš kningas,
Tarp kėtū pamatīts kadās.
Opės tēp kap ruodīklės sokas –
Ims ėr slieni šiou nakti ištėis.
Bet neištėis, tik kėlst rūks
Tėn iš pėivas tīliuos atmintėis.
Kas i dongo tēp išalsava,
Ar pakėltė i vėršo – gerā?
Kou ons reišk gīvenėmė tava,
Je īr tiktā ondėns garā?
Kap gīvenėms rūks tėršts
Vėskou paslep pu sava skaro.
Kou tau ruoda lėkėma pėršts
Tėn, kor nieka išaušos nebier?
Gėrdas omžėns opės alsavėms
Ar gīvenusiu senē balsā.
Rūks tėrpst kap tava gīvenėms
Kol anuo neblėikt vėsā. |
