Puocios Vacluovs. Eilieraštē

Puocios vacluovs. Portėgrapėjė iš ŽKD IKC arkīva

1998 m. išleistuo žemaitiu poezėjės rinktėnie „Sava muotinu kalbo“ Puocios Vacluovs raša: „Eso gėmės 1943 m. pavasari Barstītiu kaimė, gražiuo, medēs apaugosiuo suodībuo. Muokiaus Barstītiu vėdorėnie, vo paskiau – žemės ūkė teknikomė. Vėsa gīvenėma daugiausē muni traukė literatūra ėr tautuodailė. Druožiau miedi, kaliau akmini, rašiau eilieraštius. Prisiejė ėr žemė dėrbtė. Eso Kaima rašītuoju sājungas narīs. Gīveno Žemaitėjuo. (…)“.
1992 metās mūsa redakcėjės organizoutamė pėrmamė žemaitėškas poezėjės konkursė V. Puocios karto so kėtās geriausēs šiū dėinū žemaitėškā rašontēs poetās bova pripažints laureto. Pėrmiausē – ož eilieraštius „Saulės laiškā“, „Pėlka gintarėnė dėina“, „Atsėsveikėnėms so jaunīstė“, „Sosvetėmiejėms“, „Pakeliou“.
1998 m. Vacluova eilieraštis „Saulės laiškā“ bova pajimts kap svarbiausis, vėskou apjungous koront Telšiū Žemaitės tētra spektakli „Žemaitėškė žuodē paukštelēs čiolb“ (režisierė Laima Puocevīčienė).
„Ont laukū ėr pėivu
Saulė raša pavasariou žėidās kvepunti laiška.
Solaikės alsavėma, vies tīlē skaita, skaita…
Vuo jautrė pumporā, pajotė anuos šėloma,
Tujau atsibund.
Išsipīlusi vešli žaloma,
Nušlam par mėškus ėr krūmus,
Greitā nubieg tuolīn rasitās, laukās ėr pėivuoms.
Pavasaris nesolaikuomā bodėn vėsus, kas tik gīvs (…).“
Tuokė Vacluova eiliū nuotaika bova pradedams spektaklis, tuokė bėngams.
V. Puocios rašė ne tik žemaitėškā. Geriausius anuo lietovėškus eilieraštius, tēp pat kap ėr žemaitėškus, tonkē liuob spausdintė Skouda rajuona „Mūsa žuodė“ laikraštis.
Paskotėnēs metās Vacluovs gīvena „ont savės“ – iš tuo, kou liuob oždėrbs kordams, kou žemė liuob išaugintė. Vėsos anuo gīvenėms sokuos aple gimtuosės vėitas: Barstītē, Vindeikē, Nuotienā… Bova žemės ėr nomū žmuogos, nuors ni vėina, ni kėta kap ė netoriejė. Bet vėskas, kas aplinkou, bova anuo: mėškā, dongos, laukū platībės ėr so paukštēs, da aukštiau anū kėlstontės svajuonės. Vėskou tou ons liuob sodietė i sava stuogastolpius, medė skulptūras, eilieraštius. Nikumet neliuob skobietė, kėtam skersā kelė nestuojė. Žėnuojė, kuo nuor ėr i tou kontrē, neožmėršdams žmuogėškoma ejė. Nerinka, nekaupė ėr nesistemėna sava kūrības. 2001 metās Skouda bėbliuotekas organizoutam žemaitėškas poezėjės konkursou atsiuntė vėsa punda eilieraštiu. Tėi, katrėi toriejė kontrībės ėr vėsus anus lig gala parskaitė, atrada ėr gīvenėma išmintėis, ėr filuosuofėjės, ėr paprastiausė gīvenėmėška jumuora, sarkazma. Pri eilieraštiu pridietamė laiškė – kelė paaiškėnėmā:
„Rašau žemaitėškā, tiktās neso toriejės žemaitiu rašības taisīkliu, kėtēp sakont, koro ėr galvuojo žemaitėškā. Vo priš Gėrdieni Aleksa, Pabrieža Jūzapa neso nosėstatės. Priešingā.
Spausdėnau sava eilieraštius „A mon sakā?“ laikraštie. Bovau net pėrmuojė žemaitėškas poezėjės konkursa laureats.
Kortė žemaitėškā savėms žmuonims dar daug daug onkstiau pradiejau. Liuob skaitītė ėr sakītė, ka anėms iduomē. Juokiū speceliū literatūriniu muokslu neso bėngės. Rašau tēp, kap muoko, kap šėrdės lėip.“
Tēp Puocios Vacluovs rašė metu pradiuo. Vo bėrželė 3 dėina V. Puociaus gīvībė notrūka. Ne lėga ėr ne senatvė anou privertė užverstė nebėngta prirašītė puopieriaus lapa. Ėr tik kou pradietas kortė medė skulptūras ne patėis Vacluova valė lėka i pasauli neišvestas ėr žmuoniū nepamatītas. Svetėma ronka notraukė Vacluova gīvībė…
Išejė…
Atsėsveikėnė so Vacluovo, dar karta pervertiem mūsa redakcėjuo sorinktus anuo eilieraštius. Pluoštieli spausdėnam šėndėin.

Mukienė Danutė

Puocios Vacluovs. Eilieraštē

Kalnā

Aukštībė tū kalnū…
Kap mėlžėnėškas
Suakmeniejosės pasaulė
Palapėnės.
Trauk šalta, snėigouta
Omžėna
Speigū dainė.

* * *

Dūzgunti ėr kvepunti medo
Dėdėlė lėipas karūna –
Kap kvepous guojos.
Pailsiesi atsikviepusi,
Nu saulės kaitriū spinduliū
Pasisliepsi.

Kars ėr taika

Dund pabūklā –
Ne stebuklā.
Vos nustuo –
Viel žėlėn pjūklā.

Dongaus veidruodis

Blėzg tėik skaidrē, tėik aiškē,
Romantėškā taikē,
Ruoduos, pasėlėpsi unt kalna
Ėr pasėiksi anou švariuoms ronkuoms.

Dėdmiestė žmuonis

Žmuonis tonkē
Panašė i šešoulietius:
Šormoliou, jod,
Vėins kėta nepastebiedamė,
Nematīdamė,
Ligo būto viejė
Nešamas bekūnės dvasės.
Bet isterėškā praded žvėigtė,
Kumet netīčiuoms untlipi unt kuojės.

Puokaris

Mes tuokėi, nes mūsa
Dėinas tuokės –
Tėik končiuos
Tėik suopolė pakeltė…
Kad priš bruoli
Tėkros bruolis
Stuoto…
Ėš končiuos
Pasiunt mon
Dontis geltė…

Atšėlėms

Nežėnau –
Vaikīstės gal nebova,
Rausvė debesis
Kraujēs gal būtė išlėjė.
Guorizontė giedrėjės
Padongė
Vėrš gimtuosės
Mona Žemaitėjės.
Šėlts snėigs
Tapaliu snėigs…
Vo tuoks šėlts,
Vo tuoks sausos.
Taka žuolīnus
Pripostė, apsnėga.
Mažos paukštielis
Lėzdelie ožmėga,
Vo gal būtė
Viejelė šīpsuodamuos
Klausuos…

Metu duovėnas

Aš mindiau šėltuos
Vasaras kėlėma žali,
Vīniuojau saulės
Kamuli auksėni.
Susiūsiu kailinius
Aš baltus žėimā,
Kad viejē
Nebėparpūsto krūtėnės.
Rodou mon siūla
Rosva puiki kaili
Ėr apkaklė
Kudluota, minkšta, porė –
Par buobu vasara
Priverps daug sėlka,
Vo glousnis dous
Žemaitėška keporė.

Rodėnėnė ruožė

Ak to, ruožė vielīvuoji,
Ak to, skaistos žėidė,
To atruodā iškilmingā,
Ruoduos, himnus gėidi.
Klevā, oužolā paroda,
Met jau laps pu lapa.
Rodou – dailininks pražėlės –
Auksa spalvuoms tapa.
Kėik če prabunguos, kėik torta,
Net užtrauk ėr dvasė,
Kor pažvėlgsi, paveiziesi,
Vėn stebuklus rasi.
Kad ėr liūdna, ėr graudinga,
Bet matā vėn gera.
Diel tuo kartās nebsuprasi,
Kas iš pruota vara.
Ak to, ruožė vielīvuoji,
Nuostabiausis žėidė,
Tavi – dievėškā sukorta –
Unt šalnū nusvėidė.
Vo to žīdi, to svīrouji,
Ruoduos, šuoktė šuoki
Unt tuo graudulinga lauka
Paskutini šuoki.
Tuo poikoma, tava kvapa
Bijuos patės šalnas.
Saulė, ligo muočė, parskob
Par padungiu kalnus.
 
Karalėškuoji lelėjė

Žemaitėjė, Žemaitėjė,
To balčiausiuoji lelėjė,
Tėik umžiu žīdiejusi,
Tėik umžiu kintiejusi.
Žemaitėjė, Žemaitėjė,
To kap švėnta Kalvarėjė,
Nenustuojusi mīlietė,
Nepaliuovusi tikietė.
Mėrtėis upiems išplaukus,
Šėtėik laukus ėr sulaukus.
Kėik pagimdiusi, apverkusi,
Bodont akiū nesumerkusi.
Žemaitėjė, Žemaitėjė,
To kap krovėna lelėjė.
Sūnus i karės līdiejusi –
Rasuo ašaras blizgiejė.
Nutautiejė mūsa puonā
Nu savuos kalbuos atgoda.
Geriau lėnku, geriau goda –
Gimta Lietova pražoda.
Savus papruotius ėr liaudi
Trīpė, niekėna ėr spjaudė.
Diekou priešams
Nevėduonams,
Vo svarbiausē –
Sava puonams!
Tėik kilmingė pasėdarė –
Sava laukus lėnkams arė.
Žemaitėjė, Žemaitėjė,
To – kap šuoblis kalavėjė.
 
Atsėsveikėnėms

Sudėiv, pasauli
Mona švėisos,
Ėr mielėnū
Akiū padongė.
Lig stėrnas
Šuokdamas par
Kėisus
Nudūmė mona dėinas
Brongės.
Tas svaigos
Jaunū dėinū karštis
Ėr sauguo omžēs
Meilės ognė,
Ka dūmu sutemuos
Bežvaigždies
Neleistos
Saulė i bedognė.
Sudėiv,
Pasauli jaunū dėinū,
Kor esam meilės,
Džiaugsmū pėlnė,
Ėr mūsa planā,
Ėr sėikėmā
Kap laisvės siekē
Bova kėlnė.

 

Smush Image Compression and Optimization Skip to content