Interviu so žurnalistė, poetė Markavīčienė Dalė
Kalbėna ėr puokalbi ožrašė Babinskienė Aurelėjė
– Jau bėngdama vėdorėnė muokīkla Skouda rajuonė bovā žėnuoma kap perspektīvi poetė. Daug kas Tamstā pranašava dėdėlė ateiti. A nesėgaili, ka, bėngusi muokīkl, nesiekē dėdėliū muokslu, vo pasėlėkā gimtamė kraštė, isėdarbėnā korespondėntė ,,Mūsa žuodė” redakcėjuo ė če jau ėlga laika dirbi?
– Aš nesėgailo diel nieka. Kudie aš če pasėlėkau? Negal sakītė, ka mona gīvenėms tēp sosėkluostė, nieka ons nesosėkluostė, aš ė dabā sakau, ka ons nie iki gala sosėkluostės. Aš dėdėlē lietā brėndau tou prasmė, ka suvuoktiuo, kuo aš ėš tėkrūju nuorio ėr kou aš torio darītė, nuors mona aplinkėnems gal atruodė ėr kėtēp. Tiktā maždaug dabā pradiejau soprastė, kuo aš nuorio. Aš nemėslėjo, ka laiks praēn nieka nepalėkdams. Vo ka rinktėis kas papoulė… Aš gyvenėmė eso maksimalistė – vėsam kam. Tuo, kou aš nuoriejau sėiktė, aš žėnuojau, ka sėiksio, vuo ka kažkou ta darītė šēp sau, darītė tou, kas papoulė, aš eso ne tuoks žmuogos. Dabartinis mona darbs… Nemėslėjo, ka ons īr tas, kou aš tėkrā nuorietiuo ė galietiuo dėrbtė, nuors jau vėinioulėka metu, kāp aš redakcėjuo. Žmuogus daug kou gīvenėmė gal padarytė, pri daug kuo priprastė, tad ėr aš eso če ėr dėdėlē nesoreikšmėnjo sava gīvenėma. Aš eso fatalistė, tėko tou, ka je mon īr skėrta kažkou ta svarbaus padarītė, padarīsio, nepriklausuomā nu tuo, kor aš būtiuo. Pagrindėnis dalīks, katros muni če, Skoudė sleg, īr diemesīs. Kartās nu tuo tēp pavargsto, ka nuorietiuo gīventė kuokemė nuors Vilniou vėn diel tuo, ka tėn praėini gatvė ėr tavės nieks nepasteb. Didmiestie gali būtė pats savėm, kėistiesnis už kėtus ėr nieks diel tuo ni i galva nejem. Nedivuosės. Bet aš eso če. Tas nuolatinis rīšīs so aplinkėnēs iš tavės reikalaun dėdėlē daug, tuo kou dėdmiestė žmuonis tonkē jau īr ožmėršė. Če īr ėr privalomu, ėr tuo, kas kuožna dėina tavi vert gūžtėis ar užsėdietė šiuokė tuokė kaukė. Je ateis laiks, ka aš galiesio ė turiesio būtė kažkor kėtor, matīt tumet aš ė būsio kėtor. Aš neskobo gīventė.
– Tonkē gėrdam, ka Skouds īr gėli pruovincėjė. Kou pati mėslėji? Kāp supronti pruovincialoma?
– Pruovincialoma supratėms priklausa nu kėkvėina konkretė žmuogaus. Vėsė saka, ka Skoudė nieka nevīkst, ka če nieka nier. Bet aš negalio pasakītė, ka mon patē a mona pažīstamėms če nier kuo veiktė, ka anėi baisiausē nuobuodžiaun. Aš savės nelaikau pruovincialė. Sakīkem, Skoudė nier pruofesiuonalė tētra. Bet vėsus žīmiausiu Lietuvuos tētru naujausius pastatīmus, katrėi ir atvežamė iki Klaipiedas, aš pamatau. Tas pats ėr su koncertās. Vėsas naujausės kningas, katruos muni duomėn, aš, gīvendama Skoudė, nusiperko ėr parskaitau. Vėskas īr, tiktā rēk nuorietė. Pruovincialoms priklausa nu tuo, kāp to gīvėnsi. Pažīsto daug žmuoniu, katrėi gīven Kaunė ėr jau daug metu nier bovė nuejė ni vėina rimtiesni koncerta. Anū nieks, kou aš laikau vertībė, neduomėn. Anū gīvenėms sokas tik aple paprastus, primityvius, buitinius dalykus. Mėslėjo, ka būtent tuokėi žmuonis īr dėdliausė pruovincialā. Šēs laikās, je tik to iduomausīs tās dalīkās, katrėi vīkst Lietovuo, Vilniuo, to ė žėnuosi – nier dėdėlė skėrtoma, kor to gīvėni. Bet jeigo to gīvėnsi apsėkasės lapās, kor nuori tėn gali gīventė, vės tėik būsi pruovincėjuo.
– Rašā eilieraštius, tēp pat ėr žemaitėškā. Ar skėras rašīms žemaitėškā ėr bėndrėnė lietoviu kalbo?
– Skėrtoms īr be gala dėdėlis. Preitās metās respublikėnem žemaitiu kūrības konkursou, katrou organizava Skouda rajuona viešuoji bėbliuoteka, pateikiau eilieraštiu triptika. Nieks netėk, bet aš anou parašiau par vėina prisiedėma – rašiau kol ronka klausė. Tam rēk tik gera nosėteikėma, nes juk gīveni tamė pasaulie ėr mastā žemaitėškā. Sava kalbo rašītė vėsumet īr lėngviau. Aš neisivaizdoujo, kāp žmuonis gal užmėrštė sava gimtoujė kalba. Aš galio rašītė ėr bėndrėnė lietuviu kalbo, bet ne tēp lėngvē, kap žemaitėškā, kumet atruoda ka tau kažkas lig ta diktoutė diktou. Nuorint rašītė bėndrėnė kalbo, mon rēk solauktė impulsa, muomėnta, kumet pradedi gėrdietė teksta, vuo žemaitėškā rašītė juokė impulsa nerēk. Gali už karta siestė ėr rašītė.
– Kāp vertėni sāva eilieraštius, parašītus žemaitėškā? Ar anėi skėras kāp nuorint nu bėndrėnė kalba parašītu?A nier anėi prastesnė turėnė, menėnės išraiškas prasmė?
– Dėdėlē skėras, iki tėik, ka je nežėnuotumi, kas īr autuorius, neatpažintumi, ka čia īr tas pats.
Rašont žemaitėškus eilieraštius aš eso kap savuotėšks retransliatuorius, ėr mona parašīts kūrinīs īr ne mona nuopelns. Aš anou parašīta matau līgu pėrma karta. Sunkē pasakītė kudie, bet, kap jau sakiau, mon žemaitėškā rašītė īr dėdėlē lėngvē. Monėm dėdėlē erzėn kai kuriū žmuoniū sopratėms, ka žemaitiu kalba īr tinkama tiktā prastėms, joukingėms dalīkams pasakītė. Aš galvuojo, kad ana īr līgē tuoki pati graži ėr vertinga kalba kap ėr ket kuri kėta, lietuviu, prancūzu, vuokītiu, anglu. Ana īr žmuoniū, žemaitiu kalba.
– Kuokė reikšmė korontem žmuogou tor pripažėnėms?
– Če īr dėdėlē sudietings klausėms. Aš nuorio, ka aple tou, ka aš rašau, žėnuotom tiktā tėi žmuonis, katrėi tou dalīka supront. Kninga išsileistė dabā ir ganietėnā paprastā ėr nepasakītiuo, ka dėdėlē brongē. Daug kas išsileid patis sava kūrība ėr paskou anou brok vėsėms pažīstamėms, rēk anėms tuo a nerēk. Iš esmies tou galietumi soprastė ėr kap savuotėška pripažėnėma – vėsė pažīstamė tories tava kningas, žėnuos, ka kažkou kuri, gal dar kas nuors kuoki eilierašti ėr parskaitīs. Bet mona puožiūrio tas nier pripažėnėms. Mon svarbus īr tū žmuoniū pripažėnėms, katrėi gīven kūrības erdvie, katrėi patis īr rašė ar raša, ėr katrėm aš neatruodīsio keista vėn diel tuo, ka rašau. Liaudės pripažėnėms nier tuoks aktoalus. Svarbiau īr būtė žėnuomam dėdėlē mažamė ratelie, bet ka tavėm suprastom.
Saka: „Jeigo gali, nerašyk“. Aš nuošėrdē galio pasakytė, ka rašau diel tuo, ka negalio nerašytė. Aš su mielo nuoro nerašītiuo. Bet klausėms ar rašītė ni nekėlst – imi ėr rašā.
– Kāp supronti gīvenėma prasmė? Ar kūrība nier vėina iš žmuogaus prasminga bovėma šemė pasaulie salīgu?
– Mona gīvenėma samprata īr dėdėlē paprasta. Ana īr daugiau rītietėška – priimtė gīvenėma tuoki, kuoks ons īr, muokietė anou džiaugtėis, netrokdont kėtėms gīventė. Aš tėko lėkėmo. Mona džiugsmos īr mona vėdėnė ramībė. Mon atruoda, ka svarbiausės žmuogaus gīvenėma nuostatas nu išuorės pasaulė nedėdėlē ėr prėklausa.
Sava darbė daugiausē rašau pačiuoms „,maluoniausiuoms“ temuoms – kriminaliniems. Tēp jau išejė, nuors, ėš pati vėsā nemiegsto tū kriminalu, filmu aple tou iš vėsa veizietė negalio, neskaitau ėr pėnktūju laikraštiu poslapiu. Īr bovė atveju, ka, atsėtėkos kuokem rezuonancėnem īvīkiou, prisiejė važiuotė i īvīkė vėita, kor vėsor dar kraujė kvaps tvīra. Bet ė pri tuo gali priprastė. Svarbiausē, atejos laikou, atsėrėbuotė nu tuo, kas tau gal trumpintė gīvenėma, nuors, aiško, vėskou užmėrštė negali – esi žmuogos. Vėskou užmėrštė ėr nerēk.
Vo poets… Nebūtėnā ons tor būtė žmuogos, katros raša ėr raša. Ons gal per vėsa gīvenėma nieka neparašytė. Poets ir tas žmuogos, katras gėliau jaut vėsa pasauli, katros pagaun anuo skombesi, ėiška aplinkuo, katruo ons gīven, ėr fiksou – minties, puopieriou, darbūs… Ons īr tuoks pats žmuogos, tiktā subtėliau ėr gėliau sovuok tėkruovė. Poets nier ni geriesnis, ni bluogiesnis už kėtus. Šēs laikās anam prisiein gīventė pasaulie, katramė daug kam mens īr tiktā laisvalaikė forma, jeigo apskrėtā anou dar laika diemesė verto dalīko.
Vo diel monės… Gal vėsā ne mona nuopelns, ka aš rašau, gal tuoki īr tiktā kažkėinuo aukštesnė valė ėr aš anou tiktā vīkdau, tēp, kap sugebo.
MARKAVĪČIENĖ DALĖ
EILIERAŠTĒ
Tomsē mielėns vakars
Ka i plaukus ikrėta kvietkelė –
Tomsē mielėna vakara akės –
Nežėnuojau ni čiesa, ni kelė.
Bet, ka smūtnos, ni žuodė nesakės,
Mon i nogara rodou alsava
Ėr pavasarė pelėnus bierė,
Kap šaltėnė gīvenėma sava
Aš ėiškuojau!.. Nuors šėrdės nebgierė:
Lig pat kaulu jau lapkristis pūtė –
Basas kuojės soskėrda lig kraujė…
Ėr jau sīluos ožteka tik būtė…
Vo ne vėskou pradietė ėš naujė.
***
Musint sava čiesa nebnotversio –
Dėinas kap jierātē lonkuoms lek!..
Tik apėnt sau pėrštus prėsėversio –
Zuoviestē ėškrėtė gondėn: „Nēk!..“
Saulė žemė senē ritėniejės…
Tiktā sīluos pasėgautė nie.
Dongos, lig pat taka priartiejės,
Tīvoliou opalė vondėnie.
Tuoks tas sviets – atkonda ėr ėšspjuovė…
A par vėsa omžio vėn tas pats?!
Jug rūpesnē linksmomus noruovė –
Ėr pakajou jau nodegints knats?!.
Bet ėr viel alsou i kopra naktės…
Rasint rītuo dėina nemalous –
Lēs nuors maža skīlė prasėraktė
Tėn, kor sapnie savi vėn vedous?!.
***
… Kad ėr ėš patėis vasaras gala –
Pamieginkiau sogrīžtė i pradė!..
Nuors ėr lonkas jau širint pabala…
Gondrā ėšliekė, vākus ėšvedė…
Kas tas īr, jeigo ronka i ronka?!.
Kou tas znuočėj, je šėrdės i šėrdi?!.
Kartās aniuols ėr žėima aplonka…
Je tik sparnū virpiejėma gėrdi.
Toukart snėigėnas karštas kap ognės!.. |
Vo ont longo konvalėjės sklēdas…
Tuoks geroms!.. Kāp tėn, dongou, – be dogna.
Tad vėsėms vėsus griekus atlēdi.
Ėr atruoda, galietomi mėrtė –
I žemelė ismėgtė kap lašos…
Jau vien diel tuo, ka spiejē patėrtė,
Kuoks priš meilė to sėlpnos ėr mažos.
***
Rēktom žuodius kap stėklus sorinktė:
Prismagiuos ne vėn kuojės – ėr dūšės…
Rēktom ētė – kap mediou nelinktė,
Nuors daug kartu jau esi nolūžės.
Rēktom varda ė kelė neklaustė –
Tiktā lūpa prikoustė lig kraujė…
Nuors skaudomā apėnt parsėkraustė –
Ėr jau mūkas prasėded ėš naujė.
Jug negal vėn tik lītė ėr lītė –
Kiaurā mėrktė par ėšdaužtus longus!..
Jug jau sīluos neblėka matītė,
Kap skėist vėskas, kas bova tuoks brongos!..
Diel kuo tēp bova žadieta?!
Kap medē – apėnt ėš tuolėj!..
Kap viejē… Juk aš ne tava!..
Je nuor, lai pats dongos kuolėj,
Sospėitės i metu riava.
Tik lapās, vo rasint šakuoms…
Be vėina mėnkiausė žuodė…
Juk ne vėskas īr pasakuoms!…
Nuors kažkumet ėr atruodė –
Sotėlpto i veina saujė
Kap naktis vėinuodas dėinas…
Bet žuolie tik žel ėš naujė
I mėgluos ėšlėita pėina!
Vo čiesos tik kal kap vinis
Sekundės i doru stakta…
Ėr sakinīs sudurtinis –
Kap kėrvė pėntis i kakta.
Jau bova (bet nieks nematė)
Gīvenėms!.. Vo rasint kninga…
Kor raša aple ton pati –
Žadiejėma neteisinga. |
Portėgrapėjė ėš Tamošauskātės-Markavīčienės arkīva