|
Pri Vėntuos
A to Vėntuos bepasiilgsti?
Aš – ta nē. I nesupronto,
A ta opės tėik pasikėitė,
A kas muni pagadėna.
Kap i pėrmiau, tīkos ondou,
Pašalē apžielė tonkē.
Kap i seniau, linksmas blėzgės
Blīkčiuo saulie kap ognelės.
Kap i toukart, beržā baltė
Švėit ir undinie, i dongou,
Tiktā šėrdės šėndėin neplazd
Nu poikoma i nu griaudoma.
Ondou dabar bier tik ondou,
Kad i kāp ons rėbolioutom:
Niekor nebviliuo i nebšauk,
Kap jaunīstie ka liūb šauks.
Liūb sakīs, ka Vėnta – švėnta.
Kažėn, a besaka kas šėndėin?
Je sakītom, – nebtikiečiuo:
Gal i be anuos gīventė.
2004-08-26
Balts eilieraštis
Pėlkiesė zoikē pirtis kūrėn –
Kėlst kap sėina baltė garā.
Tuorū nematītė, nie truobū,
Krūmā susimaišė su pėivuoms.
Stuovi – bokšto žėngtė be šakalė:
Ruoduos, nugarmiesi bevėizint’
I maurīnus tus baisiausius
Ar i stolpa kuoki atsitrinksi.
Ir alsouji kaikāp sunkiau,
I vės tonkiau šėrdės daužuos –
I tikīs kap vāks, ka mėigti,
Ka tas vėskas tier tik sapnie.
Vuo ka tas baltoms pasibėng,
Pruo mėglas prasīmoš mienou,
Ėsi tuoks laimings, ka tėkrā
Vėsus zuikius išbočioutumi, –
Je tik anėi būtom drōsė,
Jego nusipierė lauktom
Pri tū pirčiū, pri tū pėlkiu,
Džiaugdamuos, ka tėik išgondėna.
Vilniou, 2004-09-07
Rodou
Vėskas praein dėdlē greitā:
Va, i vasaras nebtorem.
Ir apėnt prasīded rodou – –
Bjaurės dėinas, bjaurė lītā,
Dėbėsis kap degots joudė.
Galem kriuoktė, dainioutė a jouktėis –
Dėinū atgal nebatsoksem.
Rēks apėntās vargtė su bulbiems,
Su batvėnēs, su vagorklās,
Muorkās, sietėnēs, cėbuliems.
Kas dā nesam nusikūlė,
Pėktė pakėimēs lakstīsem:
Vės kombainininkus keiksem,
Ka darboutėis nebipaslenk,
Tiktā mėigt a slunkiuo gėrtė.
Vuo saulelė vės mėnkiau bešvėis,
I šešoulītē būs ėlgesnė.
Laukus vuortinglē apipėn,
Vasara kaikamė kavuojėis, –
Spind kap cėdabrėnės druotės.
Kū be paukščiu dėrbsem dabā?
Īšlek blezdingas, vuo žvėrblē
Senē kažikor prapoulė –
Nebėnt varnu kartās atlieks
A nupliūrusi kuoki šarka?
Vėina laimė, je laiko mėdžiu
Prisivėlkuom, prisiskaldiem:
Kad i būs nedėdlē linksmā –
Šėlčiau būs bumbietė pri pečiaus,
Ka i kuoks pėktoms užeitom.
Vilniou, 2004-08-31
Užjauskem žīlelė!
Žīlēlė maža, kėik to vargsti
Čė par tuokės ėlgas žėimas!
Kamė šaltuoms naktims mėigti?
Kāp nenūšali? Kū lėsi?
Senē vabalelē vėsė
Kap užmėrė gol po žemiems.
Stuorė stuorė snėigā vėršou –
Kas gal pruo anus pralīstė?
Šakas krapštinieji, ėiškā –
Nesam matė, ka kū rastumi,
Vuo balsielis aiškos vėstėik
I sparnelē vėstėik greitė.
Ta pamuokīk mumis, paukštieli,
Tuos kuntrībės, tuo gīvoma!
Kailēs stuorās apsilaužė, –
Vėstėik atsivėipė vėrpam.
Vuo je truoba kartās atšal, –
Ruoduos, pabonga pasaulė!..
Ir vėsā nepagalvuojem,
Kāp to, žīlēle maža, vargsti.
Vilniou, 2004-09-19
Dėivakūnā
Vėsuos suoduos vėsė vākā
Liūbam lauksem Dėivakūnu,
Kad i mėnkā težėnuojiem,
Kas tas kūns i kas tas Pondėivs.
Tėik žalious liūb vėsė krūmā,
Vėsė laukā, vėsė suodnā!
Blezdingelės būriū būrēs
Šaudīs, žuolės užkabindamas.
Šėlts lītelios kartās užeis –
Mes taškīsemuos puo pelkės:
Lītou mėrktė nebūs maluonē,
Bet išaugtė nuoriejuom dėdelė!
Vuo ka, dėbėsis iveikusi,
Nušvės saulė – i mes nušvėsem.
Žėidus, žalės šakas rīnksem–
Pinsem vainėkelius margus.
Parlīdiesem nomėi karvės
Kap jaunuosės nu altuoriaus.
Ir atruodīs karts, ka paukštē
Su varguonās anuoms grajėj.
Vuo pri laidara – švėisi, linksma –
Lauks mamātė, pastačiusi viedrus:
– Biekėt, vakalē, i alkierio:
Skanė sūrē lauk tėn senē!
I priėjusi mums par galvas
Parbrauks smagė, šėlto ronko –
Palėks lėngvē tėik i gerā,
Kad i sūrius tus užmėršem!
Vilniou, 2004-10-11
Pavakarēs
Pavakarēs liūbam tonkē
Pri gunkieliu susistuosem
Ir užtrauksem aiškēs balsās:
„Kuoks tėn lėngvos pailsielis!“
Dainie plauks par kelės suodas –
Tuoki tėkra, tuoki griaudi!
Ir atruodīs mums, ka vėsė
Vėsus vėso šėrdė mīlem.
I mergelė iškėls tau širdie,
Kor gīven tėn tuolėi tuolėi.
Netrumps lig anuos kelielis,
Vuo atruodīs, kad ana gėrd.
„Jego nugėrdā, klausīkēs,
Svėrna durelės atdariusi:
Tiktā tavėi aš dainioujo,
Pri gunkieliu atsistuojės“ – – –
Kniuošteriejau kap iš mėiga:
Jau seniausē nieka jug nebier!..
Dainės īšmėrė, vuo mergelė ta
Senē su kėto nuvītusi.
Vilniou, 2004-08-31
Tik šešoulītē
Je nebūtumi žuodė ištarusi,
Būčio pramuoglėnės kap pruo svetėma.
Jezau, kėik to parsimainiusi!
Kū padėrba tėi baisė metā!
Tik ka akis nūsoko kėtor,
Gėrdo balsa tū pati, kap tumet,
Ka liūb širdi kap stīga suvirpīs
Patis paprastėjē žuodē.
Kam maloutė? I dabā junto
Šėlėma – beveik tuokė kap toukart,
Ka joukouji, ka rokoujīs,
Ka joukīs – tėik smolkē, smolkē.
Bet paveizo – šiurpis pārein
Par krotėnė, par nogara… Nuorio
Riektė kap vāks, ka senē nebier
Tuo, kas tėkrā bova gīvenėms, –
Kurī atmėnam dā kartās,
Tiktā suvėso be rēkala:
Jug šešoulītē belėkuom –
Tėi, kor blunk i prapol briekštont.
Vilniou, 2004-09-14
|
Išnīkė takā
Senē senē nieka jau nebier:
Ne tuos daržinies, kor šuokuov,
Ne koskelės, kor smoka tau žemien,
Ka glousniavuovuos nedrōsē.
I takelē tėi išnīkė,
Korēs kap užtėrpė ėjuov,
Ka līdiejau tavi nomėi
Laimingiausīji pėrmūji karta.
Tiktā mienou gal tas pats dar,
Bet ir ons – neb tuoks kap toukart:
Bova giedings i siauros siauros,
Bet tuoks gers i brongos vedom.
Gal i dongos nepasikėitė:
Tomsos bova, apkėbės žvaizdiems.
Žvaizdės švėitė i vėsuos pelkiesė –
Suvės nesenē bova lijusi.
Ir atruodė – tarp dvijū dungū
Sklendam kap dėdėjē paukštē –
Tuokėi pat kap anėi lėngvė,
Žemie rūpesnius palėkė.
Rūpesnius užmėršė vėsus,
Vėsus sava i kėtū vargus.
Ruodies – omžėnā gīvensem
Ir kėts kėta brunginsem omžēs.
Nebier nieka – i to jau žemie…
Vuo ir aš – vėsā jau neb tas.
Gerā dar, ka kartās šėrdės
Panašē suvėrp kap toukart,
Kad atsīmeno tū vakara,
Ka laimingė, poikė ėjuom,
Tō koskelė – tuokė lėngvė kap mėgla,
Dailē nu galvuos nuslinkosė.
Vilniou, 2004-10-12
***
Mėrtė jau rēks, vuo kėik nenuorio!
Kuoki brungi kuožna dėina!
Kad i skaust i kuojės, i nogara,
Kad i šėrdės retā bemoš,
Kad i slunkiuoji kap šešoulītis
I jaunīms velīs puo kuojiems.
Jug žėnau, ka TĖN būs tīliau:
Omžėns atilsis – kap gėismiesė.
Nieks nepīksēs, nieks nerėisēs –
Net i tėi, kor kiaurā pjuovies,
Tīkė būs, sulaiduotė šalėp,
Kap i tėi, kor mīl kėts kėta.
Bet ka pažvėlgi i aukšti,
Negali dongo atsidžiaugtė.
Kuožnos debesės – vės kėtuoks,
Kuožnos aukštā lakstous gondros.
I vėsā netrauk tėn, dongou,
Laimie omžėnuo gėiduotė.
Alksniu tū jug tėn nerasem,
Ne tū klevū, ne tū beržu –
Tuokiū baltū kap golbelē,
Kap mergelės par pėrma komonėjė
Su žvakeliems, žalēs rūtās
Mažuosė vėrpunčiuosė ronkeliesė.
I jau nieka nebipadėrbsem,
Žuodė – i tuo jau nebištarsem.
Vuo kū būsem čė pasakė,
Dėdlē greitā vėsė užmėrš:
Negīven be žmuogaus žuodē –
Tėrpst kap mėgla, nīkst kap dūmā.
Vilniou, 2004-09-17
Kara dėinū žīdkapiūsė
Poikė, aukštė žmuoniū sūnā
Jumis vėsus čė ištratėna –
Vīrus, muotrėškas, vākūkščius;
Negesintās skalkēs užbierė,
Užvertė akminimis smagēs
I žvīroutuoms pėlkuoms žemiems.
Nepalėka niekuokė žėnkla –
Nie mėnkiausiuojė stėibėlė!
I kap tīčiuoms tiktā kelė
Mėnkė medgalē išdīgė –
Ka i žuolie mėnkā težel.
Gal čė kromslē par daug stombė?
Skalkē šaknis gal nujiedė?
Mes i dabā dėdlē tonkē
Laužuom galvas – nesuprontam:
Kam jūs maišiet, kou užkliuvuot, –
Dielkuo jums gīventė neleida?
Nie kaulieliu jūsa gal nebier,
Bet, atruoda, ka vėstėik šaukat
Burnuoms negīvuoms iš žemės:
„Nepasitikiekėt žmuonims!
Žvierėis nier baisesnė už žmuogo:
Maldas užmėršt, Pondėiva užmėršt,
Tieva muotinas švėntus žuodžius,
Je tik bepruotis kuoks atsirond
I joudėms darbams pakorsta“.
Kapā šauk! A vėsė gėrdam?
A beatmėnam, kāp tratėna
Mūsa žemelie būriū būrius
Vīru, muotrėšku, vākūkščiu?
Šaudė jug tuokėi patis vaikē,
Tuokėi patis žmuoniū sūnā,
Poikė, aukštė ligu lėipa…
2004-08-26
Laimė puo lėipuoms
Piningā puo lėipuoms degė –
Čiopkem luopėtas ir ėišmus!
Išsikasem skrīnės auksa
I gīvensem sau kap puonā.
Alaus, vīna ir arielkas
Būs kap ondėns. Nu kėlbasu
Kamėnūsė traties tik akstis;
Šiepā skeldies nu drabužiu.
Derlės martės aplink pečio
Soksēs – valkės kap ėivuonā.
Tuolėmiausiu suodū vaikē
Pols pri dokterū i kraičiu.
Paskou pasipėls vākūkštē
Kap tėi žėrnē, unkštiems spruogus’.
Apalė būs kap roboilē,
Kap katītē mažė – meilė.
Akiū nedraskīs prakotė,
Nelakstīs su suoduos gagrēs,
Lungū nedaužīs susiedams,
Žuodēs nepoikēs nešaudīs.
Vuo jau truobas, mūsa truobas!
Puo klevās švities kap žvakės.
Longā iš brongiausė stėkla
Patė saulė šauks i vėdo.
Vuo ka jau nukaršem dailē,
Kalnus rieš cėdabra trūbā.
Krīžē aukštė, žvaizdiems spindō,
Mums par umžius kapus sėrgies…
Neguliekem, nedejoukem,
Ka gīvenėms par daug sunkos. –
Čiopkem luopėtas aštriausės:
Piningā puo lėipuoms degė!
Daubarē, 2004-08-12
Žemaitems
Čė mes esam – umžiu omžēs.
Pārējė par mumis vilniū vilnis.
Ir aukliejė, i muokė čė vėsēp,
I ruskius, i lėnkus vertė, –
Bet kas buvuom, tas i lėkuom –
Rimtė, užsispīrė, kėitė,
Kap tėi kūlē šalėp keliū;
Svetėmėms – kap ašaka gerklie.
I kap brunginībė dėdžiausėjė,
Tēp kap duora muotina kūdiki,
Savōjė žemė i kalba mīliejuom –
Neturiejuom nieka vertesnė.
Ne už dēmuntus, ne auksus
Nieks nupėrkės nebūtom anū,
Ne joudžiausė baisė jiego
Pasigruobės ar atiemės.
Neblėks kalbuos – mūsu neblėks!
Lėksem tik pasaulė klajūnā –
Be garbies, be švėntū vardū,
Tievus pruotievius užmėršė…
Unt tuo – junto – krīpst, bet vėstėik
Kap užborts – švėnčiausē tėko:
Tuokės vilnis išturiejė, –
Niekumet išnīktė negalem!
Vilniou, 2004-09-17
|
