Eso gėmusi 1977 metu birželė 22 d. Loukie (Telšiū rajuons). Sava vaikīstės nomūns gīveno lig pat šiuol. Anėi bova pastatītė tās metās, ka aš gėmiau. Tāp ka metus skaičūjav kartu. Karto su monėm metus skaičiū ir šalėp noma augons didilis suodnos.
Mona tievā – Lukošātė Adelė-Butautienė ir Butauts Al’fonsos – grīnū grīniausė žemaitē. Dabar abodo ūkininkau. Muokiaus Lūkės vidurinie muokīkluo. 1987 metās ivīka dėdelė tragedėjė – pakliovau unt kelė gėrtam traktuorininkū, buvau sunkē sužaluota ir patėrta skausma tebjauto lig pat šiuol. Diel tuo ir dėdelė dalės mona eilėraščiu īr tuokī liūdnė ir parsunktė tuo skausma. Po tuos nelaimės prisiejė daug vargtė gīdontīs. Sunkiau bova pabėngti ir muokīkla. Kibaus i gīvenima kāp imanīdama, tū pati darau ir dabar. 1997 metās pabėngiau vėdorėnė muokīkla.
Rašītė pradiejau būdama 10 metu omžiaus. Pradžiuo rašiau ketureilius, vaizdelius iš paveikslieliu. Tumet svajuojau būtė rašītuojė. Kūrībā daugiau diemesė skėrtė pradiejau apei 1994-ūsius metus, padronsinta sava lietuviu kalbuos muokītuojės Maksimovienės Zitas. Tumet bovau 17 metu. Tuos pačiuos muokītuojės pakosavuota pradiejau rašītė ir perėjuodėnems leidėnems. Paskotėnēs metās daugiausē sava kūrība spausdėno „Kalvuotuojuo Žemaitijuo“.
Žemaitėjuo gėmiau, augau ir dabar tebgīveno, diel tuo žemaitėšks žuodis, žemaitėška poezėjė mon īr kap gīvībės šaltienis.
Aš mėslėjo, ka žemaitėška puoezėjė tor ateitė.
Tīla
Tīluo –
Sugedės skausmos.
Tīluo –
Numėrės džiaugsmos.
Tīluo – tīla nutėlusi,
Tīluo aš pasiklīdusi.
Tīluo – bereikšmis žuodis,
I nebūti išslinkės.
Tīluo – suėrės skausmos,
Kelie tīla pavėrtės.
Tīluo – sugedės skausmos –
Kap vuobūls supovės.
Tīluo – bereikšmis žuodis, –
Kap kon tik numėrės vargšos.
Tīluo – paklīdės sapnos –
Kap pasiklīdės paukštis.
Tīla,
Kap šešūlietis,
Žīgioun mums iš paskuos!
Mona ašara
Mona ašara beldās
I rodėns longa.
Mona ašara jūruo
Nuskėndusi braida.
Mona ašara joukās,
Bet… so saulė pranīkst.
Kap rasa pėrmotėnė
Erdvie pasiklīst.
Mona ašara lauk,
Unt kalna prisiedusi.
Kartās bieg nu anuo, –
I pakalnė nurīt.
Kartās nukrimt tīlē
Unt pageltose lapa,
Vo paskū kap kūdikis
Krīkštau par nakti.
Mona ašara tėrpst
Ir tūkstontē krėslū
Atsitrėnkėn i delna,
Nežėniuo pasiklīst.
Mona ašara īška
Rodens kele.
Ka gīvenėms veltū
Nepraeito pruo šali.
Truobalie tuo, puo sava stuogo.
Ons laimėn maža vākotieli,
Kors meldas prisėglaudės lielė.
Buočelis mata, muotinelė,
Katra pagluosta doktėrelė.
Ė vėsė praša gera Dieva –
Dongaus ė Žemės mūsa Tieva:
– Lītaus, lītaus mums douk šėndėina,
Ožaugs žuolelė, būs daug pėina.
Ožaugs rugīs, kvėitīs, bolbelė
Ė sočiolbies viel vuolungelė.
… Rūpintuojielis veiz i dongo,
Ė jau lītielios barbėn longus.
Rogīs, pakielės galva žalė,
Jau garbėn dėdi Pondėivali.