Stasė Anglickė autobiograpėjė
„Gėmiau 1905 m. groudė 22 d. Plungės rajuona Bernuotava kaimė. Šeimuo auguom aštounė vākā. Muokiaus Telšiū gėmnazijuo. 1927 m. bėngiau
Telšiū muokītuoju semėnarėjė, 1938 m. – Kauna universiteta Humanitarėniu muokslu fakulteta. Muokītuojavau Šiauliūs, Koršienūs, vuo paskiau parsėkieliau gīventė i Vilnio. 1936 metās Šiauliūs suorganizavau pėrmōjė Žemaitiu rašītuoju konferėncėjė. Tas īvīkis isiūbava Žemaitiu rašītuoju sombūri, katros Žemaitėjuo platē veikė 1936-1944 metās.Spaudā parėngiau ėr 1938 m. išleidau Žemaitiu pruozas ėr poezėjės antoluogėjė „Žemaičiai“. Bovau literatūras žornala „Linija“ redaktuorios. Sava kūrība pradiejau spausdintė 1923 m. Pėrmōjė poezėjės kningelė – „Žingsniai prie sfinkso“ – išleidau 1931 m. Ontruoji – „Kraujo auka“ pasėruodė 1934 m., vuo 1935 m. ėšejė „Septynios didžiosios nuodėmės“, 1937 m. – „Didžioji kančia“, 1960 m. – „Po atviru dangum“, 1965 m. – „Metūgės linksta į saulę“, 1969 m. – „Karklai žydi“, 1972 m. – „Žemė ir želmenys“, 1975 m. – „Suvirpa žemės pilnatis“, 1978 m. „Proskynų atžalos“, 1980 m. – „Nenusileisk, gražioji saule“, 1983 m. – „Ant mėlyno kranto“, 1985 m. – „Žiburiuojanti būtis“, 1987 m. – „Žodis auga iš žemės“, 1990 m. – „Čiupikai“, 1992 m. – „Karvelėli mėlynasis“. Žemaitėškus eilieraštius rašītė pradiejau jau bėngės aukštūsius muokslus, sopratės, ka eso ėšlaikės tortinga žemaitiu žuodīna ėr sava eiliems galio paruodītė, kuoki poiki īr ta mūsa muotinu gimtuoji kalba.“
Vacys Reimeris: Atsisveikinant su Žemaičių poezijos patriarchu >
Truobalė pri opės
Vies truobalē čioprīna pašiaušė.
Sens eso, kap latožis, nudrėbės par kuota.
Metu peilē lig kraujė nugrondė pakauši
Ož skuolas ėr ož dounas pasenosė plota.
Jauno būdams aš pats ton truobalė pri opės
Sokėrtau ėš velniuonėšku rōstu.
Puo dėrvuonus aš akmėnis raustiau kap ruopės.
Šēs laikās tuokė vėina akmens dešimtės ėšsėgōsto.
Bova galės kap vondens ėr sekies ba vėina…
Merga vešlė dėdlē nuveiziejau par patė.
Ėr nušvėta truobalės nurūkosės sėinas,
Kad ana pėrma karta če kuojė pastatė.
Biega opės. Čiorlena pruo gala truobalės.
Lēduos vasaras, žėimas, pavasarē vešlė.
Auga mėižiu auksėniu dėrvalės,
Auga sūnā, dokteris rūga kap tešlas.
Vuo kad pauga – stėprībės nabova kor dietė.
Vėsė akmėnis rautė nuoriejė, draskītė pliešėma.
Vėsė truoba ėr patė, kap ouga ėšsėrposė, geidė torietė,
Svėrna pėlna grūdū, vasaruojaus prikrauta kluojėma.
Bat dėrvuonā jau bova vėsė ėšdraskītė,
Ėr kap ruopės išraustītė akmėnis bova.
Ėr nablėka žaliūkams sūnams, kon truobalie pri opės darītė,
Ėr sapnā aple dėdėlė laimė kap dūmā pražova.
Vėins, pražėlosi tieva truobalie palėkės,
Ėšsėpluovė i pašali žemės par jūrės;
Kėts, kap rodėni avėns, blaškītėis ožnėkės,
Vīdams laimė apgaulė, i miesta ėškūrė.
Vėins lėkau če, pasenės, solinkės.
Riemou degėn ismegosi šuona.
Vuo laukū, tėik laukū nugīventu aplinkou…
Vėsa žemė kaimīnu – dėrvuonā!
* * *
Aš jums dar nieka nasakiau aple ton sala,
Bornuos napradariau aple prižielosi karklīna.
Veiziek – tėn ontis nusklėndė i bala,
Nukrimt kap velienas, nūmestas i ajerīna.
Anuos tėn lėzdus neš ėš atlašiū ėr smėlgu
Ėr vākus ont kiaušēs kanapietās per.
Geltuonus, kap kiaušīnė, ontīčius ėšved naožėlga
Anuos ėr galvas i maurouta vondėni lig dogna ner.
Tėn tuoks tīliejėms, kelnės atsėraitės,
Puo sėitovas, puo ėštakas, puo maurus braida;
Tėn tuoks klegiejėms žėlvitēs apžielosiuos pašlaities
Ėr tuoks tauškiejėms balsa ėš lonkuos i lonka svaida.
Truobalė tėn, solinkosi i kopra,
Puo tuopuolēs ėr puo klevās kap senė kiūta.
Retā pruo soglaustas šakas auksėnēs pėrštās saulė
papeš anuos čiopra,
Retā padraska vies keporė ėš šiaudū ėr ėš kluosčiū pasiūta.
Vākū tėn kopėtas puo kėima mietuos
Ėr pelkės vondėns puo lītaus ėšdīkė taška.
Gīvenėms tėn, kap tas šimtmietis sienis, ein ėš lieta,
Vākā nu vondėns prisemtū pelkiu nabtaška.
Aš jums dar nieka nasakiau aple torpīna,
Aple tas aplatas, tas ganiavas, tas pėivas,
Kor moskolingas ronkas kel i dongo ōžoulīnā,
Kor žemīn klump baltās žėidās apkrautas ėivas.
Mamalė
Katėls kamėnė kraustuos ėš pruota,
Muolė kamėnė tėn, ont aprūkosė onša,
Vāks eglašakiems ogni apkluota
Kap ėšdīkieli kūdiki komša.
Bat naklaužada vies nusėsparda
Ėr čiauškiedams rauduonuoms kuojeliems katėla gluosta.
Vėrals anamė prunkščiuodams gardos
Potu skorlēs baltās apsėkluosta.
Ont kiedalės mamalė solinkosi
Skrētė dėdėli dobėni laika
Ėr, konkuolus kleckīnē sominkiosi,
Sokratītė anus i biegonti vėrala taika.
Tēp gerā pri ognavėitės kamėnė sava.
Viesols ūbau, pašuokės i kalva.
Do šešoulietius lauža lėižovē pagava
Ėr ont sėinas muolėnės atmušė dėdėlės galvas.
Kėnstoutė
Spargėnončiuo vasaras saulie drėbsa kėnstoutė.
Kap mielėnė dūmā tuolībie mėškā vuos matītė.
Dėinovėdė sapna nabaigė sapnoutė
Apsvaiga šėlā ėr vaivuorā nuvītė.
Vuo, ikelont kuojė i tvīlontė ton gīvatīnė,
Tau šėrdės krūtėnie ėš baimės apsėvert ont šuona.
Gīvačiu kap kuošės, nuors jimk sau ėr krauk kor i skrīnė,
Gīvačiu, švėisiū kap sėdabros, kap auksos rauduonu.
Mielenės, kap mielėna dongaus ašaras graudės,
Tarp krūmu kerieplėšku žvalguos sau gailē.
Broknū – kap mergėkiu veidelē ėšraudė,
Ėr pėlnė svaigėnontė kvapa nuodingėjē gailē.
Če, tīrūsė tūsė, kāp pasakuo žmuonis,
Gīvačiu vėsū karalienė torinti sava boveinė.
Ont kaktas nešiuojinti krīžio ana, kap tėkra krėkščiuonė,
Ont sava galvuovėršė auksa karūna, žėbontė poikē.
Puo pakerės londa ana, puo atlašės tonkės,
Tonkiūju vaivuoru kerīnūsė kaitėnas saulie.
Vuo kad ana ikert kam nuors – sosėrėitosi baronka,
Baveizint jau tas ėšsėkrausta i kėta pasauli.
Paskelbta įgyvendinant 2023 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „El. žurnalas „Žemaičių žemė“ 2023: Žemaičiai Vilniuje“
