Kazimieras Žukas (1909–1992) – rašytojas, kunigas. Jis rašė: „Mano daina visai menka. / Aš – menkas poetas, gyvenimo nepastebėtas, /Bet turiu aš širdį, kuri šneka, / Kai lūpos sučiauptos“.
Taip ir buvo. Kaip poetas Kazimieras Žukas gyveno nepastebėtas. Dėl to, kad lūpos dažnai negalėjo ištarti tai, ką širdis jautė. Tai ir rikiavosi tie širdies posmai į sąsiuvinius. Ir sąsiuviniai tie buvo giliai slepiami. Atrado juos kunigo bičiuliai jau po jo mirties. Visa, ką atrado, Zosė Stasiulienė, kunigo bičiulė, Viekšnalių kaimo šviesuolė, sudėjo į nedidelį kaimo muziejėlį, jos pačios įsteigtą. Anot jos, tai tik maža dalelė didžiulio kunigo archyvo, kaupto šiame kaime beveik trisdešimt metų. Didžiąją jo dalį tuoj po kunigo mirties išsivežė žmogus iš Upynos (Šilalės r.). Duok Dieve, kad į geras rankas tas turtas būtų patekęs.
Pirmą kartą Kazimierą Žuką pamačiau gal 1964–1965 m., kai jis aplankė mano mamytę. Buvau tada jauna Luokės vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, jau gerokai paveikta anuometinės dvasios, tad su savotišku nepasitikėjimu žiūrinti į sutanotus žmones. Keistas man pasirodė K. Žukas, visai nepanašus į matytus kunigus, apsivilkęs gerokai padėvėtu paltu, rankose laikantis apsitrynusį portfelį. „Tikras Antanas Strazdelis“ – pagalvojau. Ilgokai šnekėjosi jis su mano mamyte, pamažu ragaudamas mūsiškį serbentų vyną ir vis kažkaip nedrąsiai žvilgčiodamas į mane, retkarčiais praeinančią pro šalį.
Lankėsi jis pas mus ne kartą, bet taip ir neišdrįso manęs prakalbinti, tik vis žiūrėjo geromis, tarsi ko prašančiomis akimis.
Tik dabar, praėjus daugeliui metų, manau, suprantanti, ko galėjo prašyti kunigo akys. Tikriausia jis norėjo su šviesesniu žmogumi pasikalbėti apie perskaitytą knygą, meną, gyvenimą. O gal tame apšiurusiame portfelyje jis turėjo savo eilėraščių, kuriuos labai norėjo parodyti bent šiek tiek apie poeziją nusimanančiam žmogui.
Nesupratau (o gal nenorėjau suprasti?) tada to žvilgsnio, tad bent šiandien, tarsi norėdama išpirkti savo kaltę, remdamasi K. Žuko rašytiniu palikimu (eilėraščiais, pastebėjimais, pasakojimais), papasakosiu apie šį Žemaitijos kaimo glūdumoje įstrigusią šviesią asmenybę, iš prigimties aukštaitį, tačiau save laikiusį žemaičiu.
***
Kazimieras Žukas gimė 1909 m. sausio 7 d. Biržų valsčiuje, Kirkilų kaime, po šiaudine eigulio pastoge, kur iš septynių vaikų išaugo tik trys. Kai su vienu sergančiu kūdikiu motina nuėjo pas Pabiržės kleboną Šnapštį-Margalį, kuris ir vaistų žmonėms duodavęs, ir gydydavęs kiek sugebėdamas, išgirdo: „Šitas kūdikėlis neišgyvens, o tas, kurį, po širdim nešioji, kunigas bus. Taip ir įvyko. Tik Kazimiero likimą nulėmė ne vien vikaro pranašavimas, bet ir paties Kazimiero didžiulis noras padėti žmonėms, kaip jiems padėdavo Pabiržės Margalis.
Pirmieji Kazimiero mokslai prasidėjo pas kaimo „daraktorius“, vėliau buvo tęsiami Kirkilų pradinėje mokykloje. Baigęs ją įstojo į Biržų gimnaziją, mokėsi su Bernardu Brazdžioniu, anot Kazimiero, rimtu ir pamaldžiu mokiniu. Čia, Biržuose, iš vidinio nerimo, iš svajonių ir lūkesčių išaugo pirmieji jo eilėraščiai.
Nuo 1930-ųjų mokslai buvo tęsiami Kauno vyskupijos Metropolinėje kunigų seminarijoje, licėjiniame filosofijos kurse. Ir čia K. Žukas rašė eilėraščius, kariuose, kaip Biržuose parašytuose, tas pats nerimas, dvejonės. „O Dieve, Dieve, duok tvirtybės kūno silpnybei“, – prašo jaunasis poetas. Kitame eilėraštyje, tarsi atsiliepdamas į Maironio žodžius, jis klausia: „Kodėl man liūdna keliaut gyvenimo taku? / Kodėl sparnais erelio man skraidyt nelemta?“
- Žukas nelaikė savęs poetu, nors labai to norėjo: „Kodėl aš – ne poetas? / Daina kodėl man nežadėta? / Deja, deja, esu šios žemės menkas tvarinys“. Bet tik eilėraščiuose jis galėjo išsakyti savo nerimą, kai vis klausdavo savęs, ar sugebės būti geru kunigu, tarnauti žmonėms. Tik 1937 m., baigus seminariją, baigėsi ir visos dvejonės, „baimę užliejo vien šypsnys ir džiaugsmas“.
Prasidėjo jauno kunigo kelionės iš vienos vietos į kitą. Visur tikslas buvo tas pats: „0 kad aš padaryčiau bent krislelį gero!“
1962 m. K. Žukas atkeliamas į nuošalų Žemaitijos aukštumų kaimelį Viekšnalius, senesniųjų gyventojų dar Beibele vadinamą, netoli Šatrijos kalno. Galima įsivaizduoti, kaip šiame užkampyje turėjo jaustis jaunas, didelių polėkių, labai turtingo dvasinio pasaulio kunigas, ką jis turėjo veikti laisvu nuo pastoracinio darbo metu, kad nesurambėtų, nepaskęstų kaimo purvynėje ir tiesiogine, ir perkeltine prasme, kuo galėjo užpildyti dvasinę tuštumą, atsirandančią, kai ilgiau pagyveni toliau nuo kultūros centrų. K.Žuką gelbėjo turtingas vidinis pasaulis ir gebėjimas užpildyti atsiradusią dvasinę tuštumą.
Jis labai daug skaitė, ypač poeziją, išsirašinėjo į sąsiuvinius patikusias citatas, jomis puošė savo pamokslus, kurie, anot viekšnališkių, buvę be galo vaizdingi ir gražūs. Kunigas turėjo nemažą biblioteką, užsisakinėdavo žurnalus, nors ir ne tiek daug, kiek jam norėjosi, nes pajamos buvo labai kuklios. Už patarnavimus imdavo minimalų atlyginimą, kartais ir visai nieko neimdavo, jei matydavo, kad žmogus ir to mažo neturi. Turtui kunigas buvo visai abejingas. Dar Biržuose jis su pašaipa rašė apie tuos, kuriems malonumas – turtas, kurie dėl jo „gali paspirti silpnąjį į – griovį“. Jam juk malonu „širdį turėti, dvasia lakioti ir protą bujoti.“ Viekšnaliuose jis nuolat gilino savo žinias. Kunigas domėjosi moksline literatūra, ypač baltistikos, kraštotyros, etnografijos klausimais. Jo sąsiuviniuose daug ištraukų iš mokslinių knygų, žurnalų. Jis važinėjo po Lietuvą, ypač Žemaitiją, samdė fotografą iš Luokės, fotografavo senkapius, piliakalnius, koplytėles, kryžius, įdomesnes sodybas ir pavienes trobas, vietas, susijusias su žymiaisiais žemaičiais, užrašinėjo žmonių pasakojimus apie senovę ir neseniai praėjusius laikus – kaupė visa tai, kas, jo požiūriu, galėjo turėti išliekamąją vertę.
Didelė atgaiva K. Žukui buvo gamta. Viekšnalių, Gelsodės, Barvydžių, Luokės apylinkės – kalvos, kalvelės, nuo kurių, kaip rašė Vaižgantas, „tol matyti“. Klebonas, būdamas tikras gamtos vaikas, mėgdavo vaikščioti po laukus, ypač Barvydžių kaimo, iš kurio taip aiškiai matėsi to krašto puošmena – Šatrijos kalnas. Jam malonu būdavo žiūrėti į visokiausių atspalvių dirvas. Jis sakydavo, kad gamtoje daug gražiau, negu turtingiausiuose salonuose. Gamta kunigui buvo pilna paslapčių, o jis pats jautėsi esąs mažas didelio gamtos pasaulio pasaulėlis, toks pat paslaptingas kaip ir visa gamta. Tame paslaptingume, toje įvairovėje jis matė Dievo pasireiškimą. Galbūt tas stiprus ryšys su gamta, jos įvairovė padėjo K. Žukui suprasti žmones, priimti juos tokius, kokie jie buvo. Nors pamokslais jis ir auklėjo savo parapijiečius, ir barė juos, kai manė esant reikalinga, bet nesistengė jų perdirbti, suprasdamas, kad kaip įvairi yra gamta, taip įvairūs turi būti ir žmonės – tos gamtos dalis.
- Žukas mylėjo medžius, puoselėjo paties užveistą sodą, skiepijo obelis, augino gėles. Sode jis atsigaudavo, čia kiekvieną ankstų rytą darydavo mankštą. Mylėjo ir gyvulius, pats prižiūrėjo savo karvelę, augino kelis katinėlius. Tie gyvulėliai, kaip prisimena viekšnališkai, buvo dailūs, lepinami.
Bene didžiausia atgaiva, neskaitant, aišku, pastoracinio darbo, jam buvo bendravimas su žmonėmis. Išėjęs į kaimą, kunigas greit negrįždavo, nes su visais jam reikėdavo pasikalbėti, visus išklausyti. Parėjęs įdomesnius pokalbius tuoj užsirašydavo. Jis turėjo neabejotiną rašytojo talentą, todėl tie pasivaikščiojimai po kaimą dažnai virsdavo vaizdingais pasakojimais. Kunigą, matyt, atgaivindavo jau pats rašymo procesas. Rašė jis apie viską, kas tik patraukdavo jo dėmesį – apie baisią autobuso avariją netoli Luokės, kurios metu žuvo ir keletas jo parapijiečių, apie jį labai liūdinančius žmonių tarpusavio santykius, apie skaudžią to meto tikrovę. Tokių aprašymų, pasakojimų, pastebėjimų – ne vienas sąsiuvinis, liudijantis apie labai jautrią klebono sielą. Jį jaudino artimiausių giminių nesutarimai, nemokėjimas atjausti sunkią gyvenimo valandą, atitolimas nuo Dievo, Bažnyčios, kurią jis laikė dorovės pagrindu, žmogaus skendimas buitinėse smulkmenose. „Per šią pilkybę mes dažnai akių neturime kada pakelti aukštyn, į dangų, į Dievą“, – sielvartavo kunigas. Jis taip norėjo, kad žmonės butų geresni, tauresni, kad „nuolatos purentų dirvonuojančią sielą.“
Ypač stipriai K. Žuką skaudino tarybinė tikrovė, „apdovanojusi“ kaimo žmogų tikrai jam nebūdingais bruožais. Štai klebonas girdi, kaip autobuse vyrai kalba apie darbą miške, kai ne tiek dirba, kiek lošia kortomis, nes vis tiek mėnesio pabaigoje gaus tuos 60 rublių. Arba kaip norėdami greičiau įvykdyti dienos normą, kerta sveikiausius medžius, prieš tai prigirdę eigulį, kad šis nieko nematytų. Jam skaudu girdėti, kaip pasikeitė, sušiurkštėjo kaimo žmonių kalba, kai net moterys, bėdodamos dėl geriančių vyrų, vartoja tokius bjaurius, necenzūrinius žodžius, kokių net tie prasigėrę vyrai nevartoja, o kai kunigas bando jas sugėdinti, ir jį patį užgriūva tokių pat žodžių lavina. „Juk senovėje taip nebuvo“, – dūsauja kunigas. Tiesa, klebono sąsiuviniuose daug senovės laikų idealizavimo, bet daug ir tiesos. Baisu kunigui, kad žmonės įprato tinginiauti, vogti, baisu dėl jaunimo, kurio nebėra kam auklėti, nes tėvai, naujais baudžiauninkais tapę, vaikams nebeturi laiko, dažnai apsiribodami tik jų pavalgydinimu ir aprengimu, o bažnyčia, galinti užpildyti auklėjimo spragas, draudžiama, vaikų joje vis mažiau ir mažiau. Užtat ir smunka žmonių moralė, įsitikinęs kunigas. Kai kartą įvyko negirdėtas, nematytas įvykis – apsivogė pažįstama mokytoja – klebonas graudžiai filosofavo: „Dievas, leisdamas tai, siekė nužeminti viską šmeižiančią santvarką, parodyti tarybinio auklėjimo vaisių“. „Puolėte, dergėte bažnyčią, kunigus, klastojote senovės klasikų raštus – ir štai rezultatas“.
Ir juokinga, ir pikta kunigui, kai poezijoje apdainuojamos kiaulių fermos, nes „poezija, nekalbanti iš širdies į širdį, nėra tikra poezija“. Jam skaudu dėl tautos rusinimo, dėl vis labiau pastebimo gimtosios kalbos „nurašymo“. „Labai pas mus paplito žodis „nurašytas“ – graudžiai samprotauja kunigas. Sūnus, grįžęs iš armijos, vartoja daugybę rusiškų žodžių, o motinos pabartas atšauna, kad lietuvių kalba be ateities, „nurašyta“. Gyvulys, skirtas skerdimui, neskerdžiamas, o „nurašomas“, vaikai „nurašo“ motiną, ligotą ir pasenusią, galų gale visa mūsų tauta ruošiama „nurašyti“ – kiek tuščių sodybų, kiek Sibiran išvežtų…“ Laisvės rytas, laisvės vakaras būtų matyti, jei išeitų šie svečiai neprašyti. Linkime jiems patiems save nurašyti.“ Žinoma, tokius žodžius kunigas, pats patyręs tremtį, galėjo patikėti tik popieriaus lapui. Deja, šiandien turbūt skaudžiai nusiviltų Kazimieras Žukas, nuoširdžiai tikėjęs, kad išėjus svečiams neprašytiems, „brolis neskersakiuos į brolį, bus skaidrus tėviškės dangus, grįš laikai, kai buvome laisvesni už paukštelius čiulbuonėlius, dainomis lenktyniavome su lakštute šimtabalse ir užvis labiau savo tėvynę mylėjome.“
Klebonas labai džiaugdavosi išgirdęs, kad ir Stalino laikais ne visi kaimo žmonės buvo bailūs. Su pasimėgavimu jis aprašo žmonėse išgirstą pasakojimą apie vieną susirinkimą Viekšnaliuose, kai kažkurios šventės metu į neseniai susikūrusį Viekšnalių kolūkį atvyko valdžios vyrai iš rajono centro. Iškilmingai kalbėjo jie apie lietuvių tautos išvadavimą iš buržuazinės priespaudos, apie šviesų komunistinį rytojų. Leidę pasisakyti ir kaimiečiams. Tada prieš visus atsistojusi varganai apsirengusi, klumpėmis apsiavusi moteris ir pasakiusi: „Teisybė, išvadavo. Iš drabužių, iš duonos, iš gyvulių.“ Po to sutrypė ir dar pridūrė: „Tik klumpes paliko.“
Keista, stebėjosi kunigas, o į Sibirą tos moters tai neištrėmė!
Pats K. Žukas su valdžia stengėsi nekonfliktuoti, su aukščiau sėdinčiais kuo mažiau bendrauti, visus su bažnyčia susijusius reikalus spręsdamas per geranoriškai nusiteikusią Luokės apylinkę. Jį labai skaudino dažno rajono valdžios vyro pasipūtimas, kaimo žmogaus niekinimas, atitolimas nuo savo tautos praeities ir papročių, nenoras ar nesugebėjimas pasipriešinti pamažu vykstančiam lietuvių tautos rusinimui. Tomis nelinksmomis mintimis jis kartais pasidalindavo su kultūros darbuotojomis Z. Stasiuliene, Z. Norbutiene, bet dažniausiai tą skausmą patikėdavo sąsiuviniui. „Man trošku čia, man skaudu čia. Verkti nemoku, meluoti nenoriu. Aš vienas kaip stiebas, kurs dairos aplinkui.“ Jis pavydi vyturėliui, laisvam padangių paukšteliui, jam norisi pabėgti nuo niūrios tikrovės: „Eikim, eikim, čia nebūkim, čia ne mūsų šalis gimtoji, čia šalis pavergtoji“. Bet pabėgti niekur negalėjo, nes kaip tik čia buvo reikalingas. Reikalingas jaukiai Viekšnalių bažnytėlei, kurią mylėjo kaip savo vaiką, reikalingas savo parapijiečiams, kuriuos visus gerai pažinojo ir mylėjo, nepaisydamas jų ydų ir paklydimų. „Aš jusų neapleisiu, ašaras nušluostysiu, saulutės spinduliais krūtinę sušildysiu. Jūs – mano širdžiai brangūs vaikeliai“, – tokie parapijiečiams skirti žodžiai, užrašyti viename sąsiuvinyje.
Kiek galėdamas jis stengėsi jiems padėti. Kaip prisimena Z. Norbutienė, klebonas visą laiką rūpinosi seneliais ir negalios ištiktaisiais. Nupirkdavo jiems rūbų, apavo. Tik kad ir jam pačiam dažnai tai šio, tai to trūkdavo. Kai kurie sąsiuvinių puslapiai prirašyti paprastu pieštuku – gal tuo metu trūko pinigų rašalui nusipirkti. Tiesą sakant, pinigas jo rankose neužsilaikydavo. Knygos, žurnalai, kelionės… Kartais net keistokos išlaidos. Štai jis priperka žmonėms tuo metu gerų radijo imtuvų VEF, kad, išėjęs į kaimą ir nespėjęs laiku grįžti, galėtų su žmonėmis pasiklausyti Vatikano ar kitokių žinių iš už geležinės uždangos. Arba išdalina pinigus jų neturintiems, o paskui net maisto nebeturi iš ko nusipirkti. Laimė, žmonės, jau truputį prakutę, šelpė kunigą kuo galėdami, ypač tada, kai jis pasiligojo, paseno.
Ne vienas viekšnališkis laikė savo kleboną keistuoliu, mat labai jis skyrėsi nuo kitų kunigų ir savo apranga, ir gyvenimo būdu. Ir vis tiek jį labai mylėjo. Atėjusį į svečius sodindavo prie stalo, vaišindavo, o jis… Atsisėda kur nors ant slenksčio, pasideda dubenėlį ant kelių. Šeimininkui nepatogu – juk kunigas. O smulkutis kunigas šypsosi savo geromis akimis ir sako, kad jam, ubagėliui, visur gerai. Palyginus su kitais kunigais, atvažiavusiais į atlaidus, viekšnališkis tikrai atrodė ubagėlis, ir parapijiečiams būdavo dėl to truputį lyg apmaudu. Apmaudu dėl apsitrynusių klebonėlio rūbų, kuklaus būsto ir dar kuklesnio maisto, dėl to, kad pats prižiūri savo gyvulėlius. Tik ar galėjo per daug apmaudauti, kai matė, kaip klebonas pats dažė bažnytėlę, pats tvarkė kapinaites ir šventorių, sodino čia medelius, pirkdamas retesnius, gražesnius, kruopščiai pasižymėdamas, iš kur tie medeliai pirkti, kada ir kur pasodinti. Negailėjo tam nei pinigų, nei laiko. Malonu žmonėms buvo ir tai, kad, būdamas aukštaitis, klebonas save laikė žemaičiu, labai mylėjo šį kraštą, nes „žemaitis yra užvis linksmesnis, kantrus darbuose ir buityje.“
Pergyvenęs du pasaulinius karus, patyręs tremties vargus Sibire, K. Žukas į senatvę visai neteko sveikatos. Kol dar nors truputį galėjo pavaikščioti, viekšnališkiai rūpinosi savo klebonėliu: paeiliui jį maitindavo, taikydami, žinoma, kuo skanesnį kąsnelį paduoti. „Nusibodo vis vištiena ir vištiena, – nepiktai priekaištaudavo kunigas. – Košės duokite.“
Mirė Kazimieras Žukas 1992 m. gegužės mėn. Kaltinėnuose veikusiuose kunigų slaugos namuose. Mirė vienišas, nelaimingas, „paliktas aklam likimui“, atskirtas nuo brangių parapijiečių, knygų, beveik aklas.
Viekšnališkiai jo nepamiršo. Negalima pamiršti žmogaus, kurio pėdos taip tvirtai įsispaudė į Viekšnalių kaimo žemę, kur tebestovi jo rankomis glostinėta graži bažnytėlė. K. Žuko atminimo išsaugojimu rūpinasi Z. Stasiulienė. Šiandien viekšnališkiai pasakoja apie K. Žuką kaip apie labai gerą kunigą ir žmogų, tikrą ganytoją, kurio pamokslai ne vienam įstrigo į atmintį. Tik nedaug kas žinojo, kad jis buvo poetas, mąstytojas, publicistas, be galo šviesus žmogus, kurio talentas dėl nepalankių aplinkybių kaip reikiant neišsiskleidė.
Aš labai norėjau, kad ir tokį Kazimierą Žuką žinotų jo mylėti žmonės. Dėl to ir šis straipsnis…
Parengė Jona Misiūnienė
Publikacija paskelbta vykdant 2022 m. įgyvendinant Spaudos, radijo ir televizijos remiamą projektą „Elektroninis žurnalas „Žemaičių žemė“