XVIII a. Vilniaus aukštojoje visuomenėje garsėjo architektas, astronomas, matematikas, jėzuitas, kunigas, filosofijos ir laisvųjų mokslų daktaras, Vilniaus universiteto astronomijos įkūrėjas Tomas Žebrauskas. Jis plačiai buvo žinomas ir tuo, kad pirmasis atskyrė matematikos mokslą nuo filosofijos mokslų, 1756 m. nustatė Vilniaus geografinę platumą – dangaus poliaus aukštį Vilnius mieste.
Rašytiniuose šaltiniuose nurodoma, kad T. Žebrauskas gimė 1714 m. lapkričio 24 d. Žemaitijoje[1], tik nežinoma, kurioje vietoje. Yra ir kita jo kilmės versija, teigianti, kad jis galėjo būti kil iš Naugarduko apylinkių. Mirė 1758 m. kovo 18 d. Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios požemiuose.
T. Žebrauskas mokėsi, žinias gilino keliose ano meto švietimo įstaigose. 1732 m. tapęs jėzuitu, jis 1732–1734 m. mokėsi prie Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčios veikusiame jėzuitų noviciate (naujokyne). Iš karto po to apie metus laiko (1734–1735 m.) dėstė lotynų kalbos pradmenis Kauno kolegijoje. Jautė poreikį gilinti žinias, tad 1735–1738 m. Vilniaus universitete (VU) studijavo Filosofijos, o 1740–1744 m. – Teologijos fakultetuose. Mokydamasis universitete jis kartu ir dirbo – 1738–1739 m. buvo Kauno kolegijos lotynų kalbos gramatikos, sintaksės bei poetikos dėstytojas, o 1739–1740 m. dėstė Kražių kolegijoje (iš pradžių poetiką, vėliau – filosofiją).
1743 m. T. Žebrauskas Vilniaus katedroje buvo įšventintas į kunigus. 1745 m. jam suteiktas aukščiausias jėzuito vienuolio-profeso rangas. 1745–1748 m. savo pedagoginę veiklą tęsė Ilūkstės ir Babrusisko kolegijose. Iš čia sugrįžo į Vilnių ir 1748–1750 m. dirbo jėzuitų naujokyno ūkio reikalų vedėju. 1750 m., gavęs VU siuntimą, išvyko žinių gilinti į Vienos ir Prahos universitetus – mokytis matematikos bei susipažinti su observatorijomis. Prahoje jo mokytoju tapo žymus čekų astronomas, fizikas ir matematikas Juozapas Steplingas, su kuriuo T. Žebrauskas palaikė ryšius ir po to, kai 1752 m. rugsėjo mėnesį sugrįžo į Vilnių.
Du metai, praleisti Vienoje ir Prahoje, jam buvo didžiulis postūmis tolimesniems moksliniams ieškojimams, eksperimentams bei atradimams.
1752 m. lapkričio mėnesį jis, jau turėdamas nemažai pedagoginio darbo patirties, tapo VU matematikos kurso ordinariniu profesoriumi. Sakydamas inauguracinę kalbą pažymėjo, kad „Tik fizika gali išgydyti filosofiją“.
Pasak prof. Liberto Klimkos, tuo metu „moksliniuose tyrimuose jau buvo imta naudoti empirinę metodologiją; pats tas laikas diegti ją ir į universitetines studijas. Ogi dėstant fizikos pagrindus, tiesiog būtina turėti prietaisų rinkinį; tik tada aiškinamieji dalykai bus įrodomi, įsimintini. Vilniaus meistrai pagal profesoriaus nurodymus sugebėjo pagaminti pirmuosius fizikos įrenginius – dvi elektrines mašinas ir oro siurblį. Beje, fizikos bandymus T. Žebrauskas savaitgaliais demonstruodavo ir viešai, – tai netrukus tapo krašto diduomenės pamėgta pramoga. Ypač visus žavėdavo elektros reiškiniai, kaip tuomet sakydavo – „pokštai“.4 Dalis tokiose T. Žebrausko surengtose pramogose susidomėdavo jo moksliniais darbais, pasiekimais ir tapdavo VU rėmėjais. Vienas tokių buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmonas, Vilniaus vaivada ir Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė (1702–1762), 1753 m. Universitetui padovanojęs veidrodinį teleskopą. Tai seniausias dabar šioje observatorijoje turimas prietaisas. Jį galima pamatyti universiteto Baltojoje salėje.
1752-aisiais T. Žebrauskui buvo suteiktas filosofijos ir laisvųjų mokslų daktaro laipsnis. Tais pačiais metais jis pradėjo vadovauti VU Matematikos katedrai, 1753-aisiais įsteigė universiteto fizikos ir astronomijos kabinetus, čia pradėjo kurti matematikos muziejų – kabinetą, kuriame buvo prietaisų, skirtų fizikos eksperimentams it astronominiams stebėjimams), pradėjo reformuoti tiksliųjų dalykų mokymą universitete.
T. Žebrausko paskaitos buvo išskirtinės ir mėgiamos, nes jis jų metu rodydavo įvairius su dėstoma disciplina susijusius eksperimentus, į juos įtraukdavo studentus.
Tarp žymiausių T. Žebrausko mokinių dažniausiai minimas astronomas, matematikas, buvęs Vilniaus universiteto rektorius, observatorijos vedėjas Martynas Počubutas (1728–1810) ir matematikas, fizikas, teologas, filologas, jėzuitas Kazimieras Naruševičius (1730–1803).
T. Žebrauskas mokėjo kalbėti ir rašyti lietuviškai. Tai liudija „Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriuje saugomi T. Žebrausko naujokyno laikų rankraštiniai moralinės teologijos kurso užrašai „Praxes“, kurių tituliniame puslapyje yra lietuviškas įrašas […]. Be to, viršelis liudija jo įgūdžius laisvai piešti barokines ornamentų ir architektūros formas.“[2]
Nuo 1753 iki 1758 m. T. Žebrauskas buvo 1753 m. įsteigtos Vilniaus universiteto observatorijos, kurios statyba vyko 1752–1758 m., direktorius. Tas statybas jis pats ir pradėjo. Tapęs observatorijos vadovu, jis tais pačiais 1752-aisiais parengė jos barokinio stiliaus pastato, numatyto statyti virš universiteto (tuometinės jėzuitų kolegijos) trijų aukštų šiaurės vakarinio korpuso, projektą, vadovavo jos statybos darbams, parūpino observatorijai reikalingos įrangos. Kylantis antstatas buvo dviejų aukštų (ketvirtas ir penktas). Tai puošni Observatorijos salė (Dabar Baltoji), o virš jos – nedidelė astronominių stebėjimų salė.
Pastatas dar tik buvo statomas, o T. Žebrauskas jau rasdavo galimybių daug laiko skirti astronominiams stebėjimams.
Observatorijos statybos pagrindinė fundatorė buvo tiksliaisiais mokslais besidominti kunigaikštienė Elžbieta Magdalena Oginskytė-Puzinienė (1700–1767). Ji finansavo ir T. Žebrausko pirmąją stažuotę Londono Grinvičo observatorijoje.
Vilniaus universiteto observatorija – viena seniausių observatorijų Europoje (ji čia buvo ketvirtoji). Iki T. Žebrausko mirties šios observatorijos statybos darbų nespėta užbaigti. T. Žebrauskui mirus, observatorijos statyba rūpinosi Karlas Spampanis (1750–1783).
Vilniaus universiteto Baltosios salės portale yra išlikęs E. M. Oginskytės-Puzinienės portretas Spėjama, kad jį nutapė Ignotas Ernestas Egenfelderis. Čia ji pavaizduota rankose laikanti T. Žebrausko parengtą VU observatorijos projektą. To paties autoriaus nutapytas T. Žebrausko portretas saugomas Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje
Kitas svarbus T. Žebrausko darbas Vilniaus universitete – 1753–1755 m. lotynų kalba parengtos matematikos, geometrijos, trigonometrijos, astronomijos, mechanikos egzaminų programos.
T. Žebrauskas garsėjo kaip pastatus projektuojantis ir statyboms vadovaujantis architektas. Kur jis įgijo architektūros mokslo žinių, vis dar yra paslaptis.
Kokie T. Žebrausko nuopelnai architektūros srityje?
1746 m. jis dalyvavo Baltarusijos teritorijoje statant Babruisko bažnyčią. Dirbdamas Vilniaus naujokyne jis rūpinosi nuo gaisro nukentėjusios Šv. Ignoto bažnyčios atstatymu, kuri buvo rekonstruojama rokoko stiliumi. Kaip jau minėta, T. Žebrauskas yra Vilniaus observatorijos pastato, taip pat ir jo puošnaus fasado projekto autorius. Jis dirbo ir rekonstruojant VU dabartinę J. Lelevelio salę. Pagal jo projektą per du aukštus čia buvo įrengta koplyčia, vėliau padalinta į du aukštus. T. Žebrauskas tiesiogiai dalyvavo kuriant Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios altorius, remontuojant Vilniaus Šv. Jonų bažnyčią, vadovavo Latvijoje statant Ilūkstės bažnyčią (ji neišliko). Paliko ryškų pėdsaką ir Žemaitijoje – suprojektavo Kražių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčią, kuri buvo pastatyta 1757–1763 m. (1758 m. mirus T. Žebrauskui, jos statyba toliau rūpinosi amatininkas Treceris). Kražių bažnyčia išliko, iki šiol yra veikianti ir viena garsiausių Lietuvoje – ją 1893 m. lapkričio mėnesį pasiaukojančiai gynė caro Aleksandro III įsakymui uždaryti pasipriešinę kražiškiai. 1757 m. T. Žebrauskas ėmė rūpinosi ir Žadiškių (Baltarusija) kolegijos, kuri buvo dviejų aukštų su triaukščiais rizalitais, statyba.[3]
Išsami informacija apie T. Žebrauską yra pateikta 1986 m. Vilniuje išleistoje Vladimiro (Vladžio) Zubovo knygoje „Tomas Žebrauskas ir jo mokiniai“. Įamžinant T. Žebrausko atminimą viena gatvė sostinės Tarandė rajone yra pavadinta jo vardu.
_________________________
1 Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/tomas-zebrauskas (žr. 2023-01-26).
2 „Jėzuitų mokslininkas Tomas Žebrauskas, viešųjų ryšių veiklos pradininkas Vilniaus universitete“, Vilniaus universiteto biblioteka: https://biblioteka.vu.lt/apie/naujienos/1133-jezuitu-mokslininkas-tomas-zebrauskas-viesuju-rysiu-veiklos-pradininkas-vilniaus-universitete (žr. 2023-01-26).
3 Morta Baužienė, Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus, Vilnius, 2012, p. 148–150
_________________
Parengė Danutė Mukienė
Publikacija paskelbta įgyvendinant 2023 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „El. žurnalas „Žemaičių žemė“ 2023: Žemaičiai Vilniuje“