Juzefas Zavadzkis (lenk. Józef Zawadzki, 1781–1838) – spaustuvininkas, Vilniuje 1803–1993 m. veikusios spaustuvės įkūrėhjas, knygų leidyklos ir kelių knygynų savininkas, knygų leidėjas ir autorius, su kurio vardu siejama intensyviausia lietuviškos knygos raida XIX amžiuje.
J. Zavadzkis gimė 1781 m. kovo 15 d. vakarų Lenkijoje – netoli Poznanės buvusios Kališo vaivadijos Kozmino mieste. Jo tėvas Kasparas Zavadzkis 1776 m. buvo šio miesto burmistras. Juzefas iš pradžių mokėsi. Kozmine, 1796 m. retorikos – Rydzino Pijorų mokykloje, poligrafininko specialybės ir prekybos pagrindų mokslus ėjo Vroclave ir Leipcige, 1801 m. atliko knygininko praktiką Vroclavo Kono ir Poznanės Kiuno knygynuose. Dirbdamas Leipcige susipažino su to meto Europoje buvusia viena pažangiausių Vokietijos spaustuvių darbo ir knygų pardavimo organizacija, įgijo spaustuvininko praktinių žinių.
1803 m. iš Poznanės atvyko į Vilnių ir įsidarbino turtingo pirklio Jano Floriano Bitšo (Bietscho) knygyne. Čia jis pamatė, kad knygų spausdinimas Lietuvoje yra gerokai apleista veiklos sritis ir nutarė pats savo darbu pabandyti įrodyti, kaip turėtų veikti šiuolaikinė poligrafijos įmonė.
1803 m. jis įkūrė nedidelę spaustuvę. Yra pagrindo manyti, kad pirmasis joje išspausdintas leidinys buvo 1803 m. birželio mėn. išspausdinta lietuvio A. Čeretavičiaus disertacija „De galactirrhoea“, kurioje yra įrašas „Typis Jos. Zawadzki, universitatis typographi“.
1805 m. liepos 1 d. J. Zavadzkis savo spaustuvę sujungė su Pijorų kolegijos, kuri veikė Vilniaus universitetui priklausiusiose patalpose, spaustuve (šv. Jonų g. 4).
J. Zavadzkio spaustuvė jau pirmaisiais savo veiklos metais daugelio vilniečių dėmesį patraukė naujais darbo metodais, jos savininko vadybiniais gebėjimais. Ja susidomėjo ir 1799–1806 m. Vilnius universiteto rektoriumi dirbęs Jeronimas Strinovskis. Tuo metu Universiteto spaustuvė buvo ant žlugimo ribos. J. Zavadskis nutarė šią spaustuvę perimti savo žinion. Po trumpų derybų 1805 m. lapkričio 1 d. Vilniaus universitetas J. Zavadzkiui už 3 tūkst. sidabro rublių pardavė išsimokėtinai (šią sumą reikėjo sumokėti per 10 metų) tuo metu Universiteto spaustuvės inventorių. Tais pačiais metais už metinį 300 sidabro rublių J. Zavadzkiui 10-iai metų buvo išnuomotos Universiteto spaustuvės patalpos.
Pagal susitarimą su Universitetu J. Zavadzkis nuomos grynais pinigais nemokėdavo, nes už tą sumą pinigų kasmet Universitetui išspausdindavo vadovėlių ir kitų leidinių. Tai J. Zavadskiui sudarė galimybę didinti spaustuvės gamybos pajėgumus.
Iki 1828 m. J. Zavadzkio spaustuvė turėjo išimtinę teisę spausdinti, iki 1825 m. ir pardavinėti Vilniaus universiteto leidžiamas knygas (mokslo darbus, vadovėlius ir kt.). Universitetas buvo pasilikęs teisę knygų spausdinimą perleisti kitiems spaustuvininkams, jeigu nebus vykdomos sutarties sąlygos.
Investavęs savo turėtas lėšas, pasiskolinęs iš Universiteto ir anuo metu jo globėju buvusio iškilaus valstybės, karinio ir kultūros veikėjo bei mecenato kunigaikščio Adomo Kazimiero Čartoriskio (1734–1823) pinigų, J. Zavadzkis įsigijo dvejas naujas užsienietiškas spausdinimo stakles, suremontavo senąsias ir išplėtė leidinių spausdinimo galimybes iki 117 raidžių kasų lotynų, anglų, vokiečių, prancūzų, lietuvių, graikų, arabų, hebrajų rašmenimis.
1805–1807 m. autorių ir savo lėšomis J. Zavadzkis išspausdino 27 leidinius, dalį jų – net 2 tūkst. egz. tiražu.
1806 m. šioje spaustuvėje dirbo 35 darbuotojai, išplėtus spaustuvė pajėgumus, jų skaičius greitai išaugo iki 50.
1807 m. spaustuvė jau turėjo apie 12–13 techniškai tvarkingų mašinų. Joje dirbo 34 aukštos kvalifikacijos spaustuvės darbuotojai, iš kurių 5 buvo užsieniečiai, gerai išmanę spausdinimo meną. J. Zavadzkio įmonė spausdino grožinės literatūros knygas, vadovėlius, mokslo ir kt. darbus ne tik originalo kalba, bet ir išverstus iš kitų kalbų. 1808 m. čia J. Zavadzkis pradėjo spausdinti ir gaidų katalogus. Šios spaustuvės leidiniai nuo pat jos veikimo pradžios garsėjo gera poligrafine kokybe, J. Zavadzkis per trumpą ;laiką buvo įgijęs didelį klientų pasitikėjimą.
Žemaičių bendradarbiavimas su J. Zavadzkiu užsimezgė jau pirmaisiais jo veiklos metais. 1806 m. jis Žemaičių vyskupo, kelių knygų autoriaus kunigaikščio Juozapo Arnulfo Giedraičio (1754–1838) iniciatyva perspausdino Jano Jachnavičiaus (1589–1668) „Lietuwiszkas ewangelias“.
1805–1939 m. Zavadzkių išleistos knygos buvo platinamos jų žinioje Vilniuje, Varniuose, Varšuvoje, Kijeve buvusiuose knygynuose, taip pat ir daugelyje kilnojamų knygynėlių, papildomai dar buvo vežama parduoti į muges ir į kitus daug potencialių pirkėjų sutraukiančius renginius.
J. Zavadzkis pirmąjį knygyną Vilniuje įkūrė 1808 metais. Jis veikė Vilniaus universiteto patalpose Šv. Jonų gatvėje, prie įėjimo į Vilniaus universitetą. Šis knygynas prekiavo ne tik J. Zavadzkio spaustuvėje išleistomis, bet ir paties J. Zavadzkio lėšomis nupirkta kitų Lietuvos ir užsienio šalių spaustuvių produkcija, taip pat ir gyventojų atneštais, iš jų surinktais spaudiniais. Dalį leidinių, parsivežtų iš užsienio, J. Zavadzkis yra padovanojęsVilniaus universitetui.
Knygynui buvo skirtos dvi didelės salės. Pirmojoje dažniausiai reklamuodavo knygas ir vadovėlius lenkų kalba, o kitoje – leidinius užsienio kalbomis.
Knygynas anuo metu buvo populiari mokslo, kultūros, ypač aktorių, studentijos susitikimų ir bendravimo vieta.
Formuojant leidinių asortimentą būdavo atsižvelgiama į visuomenės poreikius. Didžiausią dalį spaudinių sudarė mokslinės knygos, reprezentuojančios Universitete dėstomus mokslus, vadovėliai ir pagalbinės knygomis, skirtos studentams ir mokiniams, religinė literatūra. Grožinė literatūra, daugiausia prancūzų romanai, kurie turėjo itin didelę paklausą tarp aukštuomenės moterų, sudarė apie ketvirtadalį leidinių. Knygynas kasmet po kelis kartus gaudavo dideles knygų siuntas iš Vokietijos ir Prancūzijos.
Tokio knygyno atsiradimas ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje tapo dideliu įvykiu, nes kunigų spaudos monopolyje pirmą kartą savo veiklą pradėjo pasaulietis.
1809 m. J. Zavadzkio vadovaujamas knygynas buvo didžiausias visame Vilniuje ir čia būdavo parduodama daugiausiai Vilniaus universitetui, jo profesūrai, studentams reikalingųspaudinių, tačiau Universiteto knygininko pareigybę J. Zavadzkis gavo gerokai vėliau, nes tam, kad knygynas ir spaustuvė būtų vienose rankose, iš pradžių atkakliai priešinosi 1807–1815 m. Universiteto rektoriumi dirbęs Janas Sniadeckis (1756–1815).
Bendradarbiaudamas su Universitetu, net ir gavęs jo spaustuvininko titulą J. Zavadzkis laikėsi tokio principo: „Visų pirma turėti iš tarnybos pelną ir gerą uždarbį, antra, tinkamą savo padėčiai ir pašaukimui garbę“.
J. Zavadzkis Universiteto užsakymu išleistus vadovėlius, kai kuriuos kitus leidinius platindavo ne tik Vilniaus knygyne, bet ir kitose vietovėse veikiančiose mokyklose bei skirtinga kaina. Dėl to atsiskaitant už leidinius, patalpų nuomą buvo kilęs ne vienas Universiteto vadovybės ir J. Zavadzkio ginčas.
Siekdamas, kad informacija apie naujai išleistus ir parduodamus leidinius greičiau pasiektų potencialius pirkėjus ir skaitytojus, J. Zavadzkis kas 2–3 metai sudarydavo savo spaustuvės išleistų ir Vilniaus knygyne parduodamų knygų teminius katalogus vokiečių, prancūzų, anglų, klasikinėmis kalbomis, jų priedus, išspausdindavo juos ir nemokamai platindavo visuomenėje, išsiuntinėdavo vietiniams ir užsienio klientams. 1811-aisiais Zavadzkio spaustuvėje išleistų knygų kataloge buvo 110 knygų pavadinimų.
Iš pradžių J. Zavadzkio spaustuvę sudarė trys savarankiškai veikusios spaustuvės (jos filialai): Akademinė, Departamento raštų skyriaus bei Žydų. Prie jų veikė leidykla. Čia pirmą kartą Vilniaus spaudos istorijoje pradėjo dirbti korektoriai (šias pareigas 40 metų yra ėjęs lenkų ir rusų gramatikų autorius, Lietuvos bajorijos herbų rinkinio sudarytojas J. Dvoržeckis-Bohdanovičius). Rengiant leidinius spaudai juos redaguodavo patyrę specialistai. Šiame darbe itin gerai buvo užsirekomendavęs Universiteto profesoriumi tapęs L. Borovskis ir Universiteto adjunktas K. Kontrimas. Zavadzkių spaustuvė pirmoji Rytų Europoje pradėjo rinkti ir kaupti autorių rankraščius, mokėti honorarus.
J. Zavadzkis buvo pripažintas ano meto visuomenės veikėjas. 1816–1819 m. jis priklausė Šubravcų draugijai ir masonų ložei „Uolusis lietuvis“ (tarp jos narių turėjo „Žvaigždikio“ kriptonimą). Jis ne tik leido ir spausdino kitų autorių knygas, bet ir pats rašė. 1811 m. J. Zavadzkio spaustuvėje išspausdintas jo parašytas geografijos vadovėlį „Jeografia powszechna“.
1828 m. J. Zavadzkis susipyko su Universiteto vadovybe, neteko Universiteto spaustuvininko titulo ir turėjo išsikelti iš Vilniaus universitetui priklausiusių patalpų. Tada spaustuvę perkėlė į Olizarų (buv. vyskupo Jono Nepomuko Kosakovskio, 1755–1808)) namą Bernardinų skersgatvyje (dabar Maironio g. 1 kiemas), o knygyną į Pilies g. 8 namą. Ten pat buvo įrengtos ir gyvenamosios patalpos.
J. Zavadzkio spaustuvės pavadinimas, keičiantis jos bei knygų leidyklos, knygynų savininkams, pavadinimas liko toks pat – Juzefo Zavadzkio.
Nuo 1834 m. ši spaustuvė leido ir „Wizerunki i roztrąsanie naukowi“ bei nemažai kitų didelę paklausą turėjusių spaudinių.
J. Zavadzkis mirė 1838 m. gruodžio 5 d. Vilniuje. Jo palaikai ilsisi Vilniaus Antakalnio Saulės kapinėse (anksčiau jos vadintos Petro ir Povilo vardu). XIX a. vid. čia pastatytas skulptoriaus J. Horbacevičiaus sukurtas antkapinis paminklas.
Iki J. Zavadzkio mirties jo spaustuvėje buvo išspausdinta 851 knyga (tarp jų daugiausiai buvo vadovėlių).
J. Zavadzkiui mirus, 1838–1851 m. spaustuvę valdė jo žmona Marija Zavadzka.