Norbertas Vėlius (1938–1996) – mokslininkas, vienas žymiausių Lietuvos etnografų, etnografijos rinkėjų (yra užrašęs apie 30 000 lietuvių tautosakos vienetų), folkloristų ir baltų mitologų. Jis taip pat buvo religijotyrininkas, kraštotyrininkas, pasaulyje pripažintas etninės kultūros tyrinėtojas, žymus XX a. pab. Lietuvos kultūrinio sąjūdžio veikėjas, daugelio knygų autorius, bendraautoris, sudarytojas, spaudos bendradarbis.
Gimė 1938 m. sausio 1 d. Šilalės rajono Gulbių kaime. 1947–1954 m. mokėsi Laukuvos vidurinėje mokykloje. Baigęs ją, čia kurį laiką ir mokytojavo. 1957–1962 m. žinias gilino Vilniaus universitete – studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1957 m. pradėjo rinkti tautosaką.
Baigęs studijas įsidarbino Lietuvos mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institute (čia jis dirbo 1962–1989 m.). 1984 m. buvo paskirtas dirbti „Tarybų Lietuvos enciklopedijos“ moksliniu konsultantu.
1989 m. apsigynė daktaro disertaciją tema „Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis“. Nuo 1989 m. ėjo Vytauto Didžiojo universiteto Antropologijos, o vėliau – Etnologijos ir folkloristikos katedros vedėjo pareigas. Nuo 1990 m. buvo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyriausiasis mokslinis bendradarbis. Daugelį metų dėstė tautosakos kursą Šiaulių universitete (dabar Vilniaus universiteto Šiaulių akademija), vadovavo studentų tautosakos praktikai. Dėstė lietuvių etninės kultūros įvado ir mitologijos kursus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei Vilniaus dailės akademijoje, Vytauto Didžiojo universitete ir Vilniaus universitete.
1990-aisiais, gavęs pakvietimą, buvo nuvykęs į JAV susipažinti su ten esančiais lietuvių tautosakos rinkiniais ir dalyvauti Čikagos VI meno ir mokslo simpoziume, kuriame perskaitė pranešimą „Lietuvių etninė kultūra Vytauto Didžiojo universitete“.
1992 m. N. Vėliui suteiktas profesoriaus vardas.
N. Vėlius aktyviai dalyvavo ir visuomeninėje veikloje. Jis buvo Lietuvos mokslininkų sąjungos tarybos ir Lietuvos mokslų akademijos Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslinės tarybos narys, Vytauto Didžiojo ir Klaipėdos universitetų senatų narys, žurnalų „Lituanistika“, „Mokslas ir Lietuva“, „Liaudies kultūra“ redakcijų kolegijų narys, kraštotyrininkų leidinio „Zervynos“ rengėjas spaudai. Yra ėjęs ir Lietuvos mokslo tarybos Kvalifikacijos komisijos pirmininko pareigas. Jis buvo vienas iš iniciatorių, kurie įkūrė Lietuvių etninės kultūros draugiją ir Etninės kultūros globos tarybą (šiai tarybai jis kurį laiką ir vadovavo). Aktyviai dalyvavo Kraštotyros draugijos veikloje, organizavo ekspedicijas, rinko ir užrašinėjo tautosaką Lietuvoje ir lietuvių gyventose vietovėse Rusijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje. Sovietmečiu už šį darbą buvo persekiojamas. Ekspedicijoje surinktą medžiagą ji panaudojo kartu su bendraautoriais spaudai parengtose kraštotyros monografijose „Zervynos“ (1964), „Ignalinos kraštas“ (1966), „Dieveniškės“ (1969), „Merkinė“ (1970), „Dubingiai“ (1971), „Kernavė“ (1972), „Dubičiai“ (1989), „Gervėčiai“ (1989), „Lietuvininkų kraštas ir Lietuvininkų žodis“ (1995), „Lydos krašto lietuviai“ (t. 1–2, 2002) ir kt.
1989 m. už mokslinį darbą N. Vėlius apdovanotas LSSR valstybine premija, 1990 m. už tautosakos rinkimą – Mato Slančiausko premija, 1993 m. už suorganizuotas kraštotyros ekspedicijas ir išleistas monografijas – Jono Basanavičiaus premija.
Išspausdintos svarbiausios N. Vėliaus knygos:
- „Mitinės lietuvių sakmių būtybės“, 1977 m.
- „Senovės baltų pasaulėžiūra“, 1983 m.
- „Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis“, 1987 m.
- „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“, 4 tomai, 1996–2005 m.
Išleistos svarbiausios N. Vėliaus sudarytos knygos:
- „Lietuvių tautosaka“ 1–4 tomai (kartu su kitais), 1967 m.
- „Senelių pasakos“, 1972 m.
- „Oi tu kregždele“, 1973 m.
- „Šiaurės Lietuvos pasakos“, 1974 m.
- Šiaurės Lietuvos sakmės ir anekdotai(su A. Seselskyte, 1975 m.
- „Laumių dovanos: Lietuvių mitologinės sakmės“, 1979 m.; rusų kalba – „Цветок папоротника: литовские мифологические сказания“, 1989; anglų kalba – „Lithuanian mythological tales“, 1998 m.
- „Čiulba ulba sakalas“ (kartu su Krištopaite),1985 m.
- „Atbėga elnias devyniaragis“(kartu su kitais), 1986 m.
- „Kaip atsirado žemė“, 1986 m.
- „Sužeistas vėjas“, 1987 m.
- „Ežeras ant milžino delno“, 1995 m.
- „Lietuvių mitologija“ t. 1–2, 1995–1997 m.
- „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ t. 1–5, 1996–2005 m.
- „Lietuvių liaudies dainynas“, t. 11, 1996 m.
Išsami N. Vėliaus bibliografija paskelbta interneto svetainėje „Tautos menta. Mitinio pasaulėvaizdžio tyrimai“ adresu http://tautosmenta.lt/norbertas-velius/.
N. Vėlius mirė 1996 m. birželio 23 d. Vilniuje, palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje. Jo amžinojo poilsio vietą puošia 1999 m. skulptoriaus Antano Kmieliausko sukurtas akmeninis antkapinis paminklas (archit. Vytautas Edmundas Čekanauskas), kuriame pavaizduota mirties ir atsinaujinimo deivė Žemyna.
1999 m. Vilniuje išleista Irenos Seliukaitės ir Perlos Vitkuvienės sudaryta knyga „Norbertas Vėlius“. 1997 m. Vilniuje išleista Vacio Miliaus ir Ritos Repšienės sudaryta „Norberto Vėliaus darbų bibliografija“. 2012 m. Vilniuje išleista knyga „Baltų mitologija iš sakalo skrydžio“.
Įamžinant N. Vėliaus atminimą Šilalės rajono Laukuvos gimnazija pavadinta Norberto Vėliaus vardu.
2008 m. Vilniaus Naujosios Vilnios seniūnijoje viena gatvė pavadinta Norberto Vėliaus vardu.
2008-aisiais pradėtos organizuoti kasmetinės konferencijos „Profesoriaus Norberto Vėliaus skaitymai“.
2012 m. rugsėjo 1 d. Vilniaus Verkių seniūnijoje esančiame Balsių mitologiniame parke, prie Vilniaus Balsių pagrindinės mokyklos (Bubilo g. 8) pastatytas paminklas-skulptūra „Laiškas prof. Norbertui Vėliui“ (skulpt. Arvydas Ališanka).
2003 m. Gintaras Beresnevičius ir Algirdas Tarvydas sukūrė trijų dalių dokumentinį filmą „Norbertas Vėlius. Čia ir ten“.
Naudota literatūra:
- „Norbertas Vėlius“, Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/norbertas-velius/.