2024 m. vasario 15 d. sukanka 110 metų kaip dabartinio Telšių rajono Pavandenės kaime gimė kunigas, monsinjoras (1989 m.), pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui dalyvis, tikinčiųjų ir pilietinių teisių gynėjas Vincentas Vėlavičius.
Jis augo gausioje, net 10 vaikų turėjusioje Antano Vyliaus ir ir Praksedos Stogytės-Vylienės šeimoje. Kartu su juo augo penkios seserys (Zita, Genovaitė, Prakseda, Marytė, Juzytė) ir keturi broliai (Ignas, Antanas, Pranas, Kazimieras). Tėvai daug dėmesio skyrė vaikų katalikiškam auklėjimui ir jų išmokslinimui.
Vincentas, baigęs Telšių pradžios mokyklą, toliau žinias gilino Kelmės rajono Kražių miestelyje veikusioje gimnazijoje. Tėvai jam buvo didžiulis autoritetas. Jis žinojo, jog vaikystėje, kai sunkiai sirgo, mama Dievui buvo pasižadėjusi, kad sūnus, jei tik išgis, taps kunigu. Tokį pašaukimą nuo mažens jautė ir pats Vincentas, todėl, baigęs Kražių gimnaziją, nuo 1931-ųjų jis mokslą tęsė Telšių kunigų seminarijoje, kur jam dėl puikaus cherakterio savybių prigijo „Saulelės“ vardas.
Į kunigus V. Vėlavičių įšventino Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Telšių vyskupo Justinas Staugaitis (1866–1943). Tai įvyko 1938 m. balandžio 16 dieną.
Tapęs kunigu, Vincentas iš pradžių buvo paskirtas eiti vikaro pareigas į Tauragės rajono Gaurės šv. arkangelo Mykolo bažnyčią. Kurį laiką dirbo ir Telšiuose, vėliau ėjo klebono pareigas Kretingos rajono Laukžemės šv. apaštalo Andriejaus parapijoje (Kretingos raj.), Vilkyškių šv. Onos katalikų parapijoje (Pagėgių sav.) ir Klykolių Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijoje (Akmenės raj.). Visur, kur jis būdavo paskiriamas dirbti, aktyviai įsijungdavo į bendruomenės gyvenimą, daug dėmesio skirdavo katalikiškam jaunimui, dalyvaudavo jaunųjų krikščionių demokratų veikloje, jiems vadovaudavo.
Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvą okupavus naciams, Vincentas, tuo metu klebonavęs Laukžemėje, savo brolio – Lietuvos karo aviacijos kapitono Igno Vyliaus (1904–1946) – padedamas, įsijungė į antinacinio pogrindžio veiklą, kaip ir brolis tapo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto nariu, Laukžemės klebonijoje įkūrė ryšių punktą.
Pasibaigus karui, palaikė ryšius su žemaičių partizanais ir jiems padėjo. Sovietų valdžia jį pradėjo persekioti, vertė bendradarbiauti su saugumiečiais. Tai daryti jis atsisakė. Suprasdamas, kad gali būti suimtas, nutarė slapstytis. 1947 m. rugsėjo mėnesį jis pasikeitė pavardę ir pradėjo kunigauti Kazlų Rūdos Švč. Jėzaus Širdies parapijoje. Čia saugumiečiai Vincentą susekė ir jį 1948 m. gegužės 4 d. suėmė. Tų pačių metų liepos 31 d. SSRS MGB Ypatingojo pasitarimo nutarimu kunigas buvo nuteisėtas 10-iai metų lagerio. Iš pradžių jis buvo išvežtas į Komiją. Kalėjo Intoje, Abezėje ir Mordovijos Javase, kur dirbo medžių krovėju, kūriku, elektriku, šaltkalviu, o laisvu nuo darbo laiku tęsė pastoracinį darbą – klausydavo išpažinčių, sekmadieniais barakuose laikydavo šv. Mišias, dalydavo šv. Komuniją, skleidė tikėjimo tiesas, lankydavo ligonius.
1956 m. V. Vėlavičius buvo amnestuotas ir tų pačių metų liepos 28 d. paleistas iš lagerio. Sugrįžęs į Lietuvą tapo Lenkimų šv. Onos parapijos (Skuodo raj.) klebonu. Šias pareigas ėjo 1956–1970 metais, o tada tapo Skaudvilės Šv. Kryžiaus bažnyčios (Tauragės raj.) klebonu. Skaudvilėje jis vėl įsijungė į visuomeninę veiką, subūrė Eucharistijos bičiulių jaunimo grupelę, slapta rengė vaikus Pirmajai Komunijai, rinko parašus po įvairiais sovietinės valdžios institucijoms adresuotais pareiškimais dėl tikinčiųjų persekiojimo. Tuo pat metu jis bendradarbiavo pogrindžio spaudoje, rinko jai informaciją apie tikinčiųjų persekiojimą Žemaitijoje ir ją teikė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidėjams, kartu su vienuole seserimi Aldona Mantvilaite padėjo dauginti ir platinti šį leidinį.
- Vėlavičiaus namuose dažnai galėjai sutikti sovietmečiu persiekiotų disidentų ir pogrindyje veikusių kunigų. Jis bendravo su kun. Alfonsu Svarinsku (1925–2014), kartu su juo bei kunigais Sigitu Tamkevičiumi, Juozu Zdebskiu (1929–1986) ir Jonu Kaunecku 1978 m. įkūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą (TTGKK), pasirašydavo dokumentus, adresuotus įvairioms tarptautinėms organizacijoms ir sovietų valdžios institucijoms. Visus tuos metus jis nuolat buvo sovietų saugumiečių dėmesio akiratyje.
1983 m. kun. V. Vėlavičius tapo Telšius katedros altaristu. Žemaičių sostinėje gyveno iki pat savo saulėlydžio. Visus tuos metus dalyvavo kunigų pogrindinėje veikloje, rinkdavo informaciją apie kunigų persekiojimus, rengdavo tikinčiųjų priespaudą ir diskriminaciją liudijančias sklaidai skirtas informacijas. Lietuvoje prasidėjus Atgimimui, įsijungė į politinę veiklą, dalyvavo atkuriant Lietuvos krikščionių demokratų partiją.
1989 m. liepos 14 d. popiežius Jonas Paulius II kun. Vincentui Vėlavičiui suteikė monsinjoro titulą.
Mirė kun. V. Vėlavičius 1997 m. vasario 21 d. Telšiuose. Jis palaidotas Telšių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčios šventoriuje.
V. Vėlavičius po mirties Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. vasario 1 d. dekretu apdovanotas 4-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius).
Tekstas parengtas pagal viešai internete prieinamą Vilmos Juozevičiūtės informaciją (adresas: http://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2014/02/201402_velavicius_biog.pdf) ir interneto portale „Visuotinė lietuvių enciklopedija“ (adresas https://www.vle.lt/straipsnis/vincentas-velavicius/) skelbiamus faktus