Matas Kiprijonas Veitas (rašėsi Weitt, kunigas Wejtas, Mateus Wejtts, 1834–1923) – kunigas, knygos „Katalikų Bažnyčios Sibire istorijos apybraiža“ autorius. Jis gimė 1834 m. Veitalių (Veitelių) kaime, Ylakių parapijoje, Mažeikių apskrityje (dabar Skuodo r. teritorija). Iš pradžių lankė privačią kunigo Sidabravičiaus mokyklą Sedoje, paskui dvejus metus praleidęs tėvų ūkyje įstojo į Varnių kunigų seminariją. Ją baigęs 1861 m. vyskupo Motiejaus Valančiaus buvo įšventintas kunigu ir paskirtas Ylakių vikaru. Čia jis buvo ir 1863 m. sukilimo laikotarpiu. Savo atsiminimuose pateikia prasmingą dalyvavimo sukilime motyvaciją: „1863 m. […]. Visai rusų galybei buvo paskelbtas karas, reikėjo jį palaikyti – uždavinys, jei ne visiškai nepakeliamas, tai bent išimtinai sunkus… Tvirtų pažiūrų ir fantazijos buvau įtrauktas sumišimo sūkurin, kaip ir didesnioji ano meto jaunuomenės dalis, be vilties laimėti tai, ko buvo siekiama, vien tik ta įsisiūbavusia nusiminimo pajėga, kuria žmogus puola į ugnį gelbėti žūstančio mylimo asmens, aukojant tėvynei tai, ką kas išgalėjo“[1].
Iš teisme jam pateiktų kaltinimų[2] žinome, kad buvo įskųstas raginęs savo parapijiečius sukilti, todėl perduotas karo lauko teismui. Trūkstant teisinių įrodymų iš pradžių nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, tačiau kaip įtariamasis buvo sekamas. 1863 m. gegužės mėnesį buvo suimtas ir kalintas Telšiuose, kur savo akimis matė „triumfalinį kunigo Noreikos laidotuvių ceremonialą“. Tardymo komisija pripažino jį kaltu kaip nepatikimą ir 1863 m. rugpjūčio 4 d. nuteisė ištremti į Archangelsko guberniją[3]. Tad rugpjūčio 10 d. išvykęs etapu per Varnius, Nemakščius, Raseinius, Vilkiją, Kauną, rugpjūčio 28 d. pasiekė Vilnių[4], iš kur rugpjūčio 31d. politinis „nusikaltėlis“ kunigas Matas Veitas buvo išsiųstas į bausmės atlikimo vietą. Vyskupas Motiejus Valančius 1863 m. rugsėjo mėnesį kreipėsi į Vilniaus generalgubernatorių, prašydamas pasigailėti nuteistų tremčiai kunigų, tarp jų ir M. Veito. Deja, prašymas nepadėjo. Iš M. Veitas Vilniaus pateko į Petrapilio persiunčiamąjį kalėjimą, iš ten surakintas grandinėmis, iškankintas baisaus nuovargio, sargybinių patyčių, lietaus, purvo, nepageidaujamų gyvių, spalio–lapkričio mėnesiais pėsčiomis per Murzinką, Šliselburgą, Vitegrą, Cholmogorus, Archangelską, kairiuoju, vėliau dešiniuoju Dvinos krantu, Pinegos upe, per Pinegos miestą pasiekė Mezenę. Ši kelionė baisiomis vėlyvo rudens ir žiemos pradžios sąlygomis siekė apie 2000 km (1967 varstus) […]. Čia jis kartu su kitais 11 kunigų tremtinių prabuvo iki 1871 m., kai už nuoširdų darbą su badaujančiais buvo perkeltas į kiek geresnes sąlygas – Senkursko miestą. Tremtyje sulaukė penkių vysk. M. Valančiaus laiškų. Vyskupo arba jo įpareigotų kunigų laiškai, išlikę Skuodo bažnyčioje ir monsinjoro habil. dr. Petro Puzaro dėka tapę žinomi giminaičiams, liudija apie nuolatinį vysk. M. Valančiaus dėmesį savo vyskupijos kunigams tremtiniams: 1864 m. kovo mėnesį vyskupo įpareigotas kun. Justinas Dovydaitis skyrė M. Veitui 25 rublių paramą, 1865 m. kovo mėnesį jį aplanko vyskupo pasirašytas laiškas, o 1866 m. kovo mėnesį paties vyskupo rašytas laiškas ne tik praneša apie vėl siunčiamą paramą, bet ir aprašo tų metų pavasarinę Lietuvos gamtą, gimtinės parapijų (Ylakių ir Sedos) naujienas, kartu siunčia patarimus, kaip gyventi ir elgtis rusų gyvenamame krašte. Iš šio laiško sužinome, kad susirašinėjimo būta abipusio: vyskupas dėkoja M. Veitui už sveikinimus jo Angelo Globėjo dieną. Nedatuotame prieraše, rašytame vyskupo, aptinkame žinią, kad kapitula iš Varnių jau perkelta į Kauną. 1867 m. kovo mėnesį vysk. M. Valančius, taip pat dėkodamas už sveikinimus, labai maloniai įvertino kunigo dėmesį buvusiam savo ganytojui. Vėl siunčiamas vyskupo palaiminimas ir materialinė parama. Ir 1869 m. vasario mėnesį aplanko parama ir tradicinis laiškelis. Kitas laiškelis ir parama vėl siunčiami tų pačių metų rudenį.
Ypatingas 1869 m. vasario mėnesio vyskupo laiškas M. Veitui, prasidedantis kreipiniu „mylimam sūnui Matui Veitui“. Be pranešimo apie siunčiamą tradicinę labdarą, laiške metaforiškai pasakojama apie liūdną situaciją gamtoje, patariama, kaip atlikti kunigo pareigas, siunčiamas palaiminimas. 1871 m. kovo mėnesį vyskupas savo laiške dėkoja „mielam kunigui Matui“ už dovaną – Lietuvoje neregėtą šiltą žieminę kepurę, užsimena apie galimą sugrįžimą į Lietuvą ir laukia, vėl siunčia paramą.
1871 m. lapkričio 25 d. manifestu 1863 metų sukilimo tremtiniai gavo leidimą grįžti į savo kraštą, kurį pasiekė jau 1872 m. Grįždamas M. Veitas Kaune aplankė vysk. M. Valančių. Pokalbio metu vyskupas apdovanojo jį mažu Angelo Sargo paveikslėliu su įrašu: Mathias Epis chopus R P. Mathaeo Wejt cum pastorali benedictioni transmittit 1872 a.
Gavo paskyrimą į Šenbergą (dab. Skaistkalnė): „Tai, tėveli, važiuok į Šenbergą, tik sėdėk tyliai, o aš tavęs neužmiršiu“. Palydėtas šių ganytojo vysk. M. Valančiaus žodžių pradėjo nuoširdžią tarnystę latvių katalikams.
Yra išlikęs ir vysk. M. Valančiaus 1874 m. kovo mėn. laiškas dekanui A. Mikuličiui į Lietuvą grįžusio M. Veito reikalu.
Žemaičių vyskupo susirašinėjimas su tremtiniu kunigu M. Veitu patvirtina istoriko kun. Antano Aleknos suformuluotus teiginius: vysk. Motiejus Valančius siekė užtarti ir išlaisvinti daugelį už dalyvavimą sukilime nuteistų kunigų[5], nors ir negalėdamas padėti visiems, neužmiršo ištremtųjų, rėmė juos moraliai ir materialiai, o grįžusiais po tremties į Lietuvą pasirūpino taip, kad jie galėtų kunigauti, kuo mažiau atkreipdami į save budrių okupacinių institucijų dėmesį.
Išlikęs susirašinėjimas su cenzūra, M. Veito 1905 m. testamentas ir jo publikuoti veikalai: „Maij-Mehnesis jeb Marijos Mehnesis“ – į latvių kalbą išverstos kapucino Prokopo Leščinskio „Gegužės pamaldos“ su dedikacija latvių katalikams, išspausdinta 1887 m., aprobuota vyskupo Mečislovo Paliulionio[6], bei trumpas katekizmas „A. B. C. ar ihsu Katekizmu“, aprobuotas Mogiliavo arkivyskupo Antano Fijalkovskio (Autom FijaHcowski) 1876 m., bene pirmoji lietuvių kilmės kunigo latvių katalikams parengta ir išspausdinta knyga. Policija griebėsi tą
katekizmą konfiskuoti, bet visi egzemplioriai jau buvo išparduoti. Vėl atkreipęs į save policijos dėmesį, M. Veitas neteko teisių sakyti pamokslus bažnyčioje ir dėstyti vaikams katekizmą parapijos mokykloje, gyveno nuolatinėje baimėje.
Tačiau jo išleistų knygų sėkmė, jų poreikis latvių katalikų bendruomenėse maištingos dvasios kunigą Matą Veitą skatino tęsti katalikiškąją leidybinę veiklą. 1882 m. Jelgavoje išleista nepaprastai puošni maldaknygė „Selta Altaris“ (Aukso altorius)[7] su paauksuotu viršeliu, papuošta litografijomis. Tai didžiausias ir poligrafine prasme labai išraiškingas M. Veito veikalas, kurį taip pat lydėjo sėkmė. Maldaknygė buvo aprobuota 1879 m. Kaune vyskupo Aleksandro Beresnevičiaus ir cenzūros Rygoje 1880 m. Šis ypač didelės apimties maldynas, anksčiau minėti leidiniai, jo prisiminimai apie 1863 m. sukilimą ir „Katalikų Bažnyčios Sibire istorijos apybraiža“ liudija nepaprastą kunigo M. Veito darbštumą, jo sugebėjimą puikiai bendrauti ir rašyti lietuvių, latvių, lenkų ir rusų kalbomis. Su religinių raštų leidyba susijusi jo veikla Lietuvoje ir Latvijoje tikrai nėra pakankamai įvertinta, nors be jokios abejonės XIX–XX a. sandūroje jo būta vieno produktyviausių šios literatūros autorių, rengėjų ir leidėjų baltų kalbomis. Mato Veito 1905 m. testamentas (VUB RS, f. 1-F 950) bei nedatuotas laiškas Telšių vyskupui Mečislovui Paliulioniui rodo, kad visą savo religinių leidinių pelną skiria Šenbergo katalikų parapijos labdarybės tikslams.
1871 m. gegužės 13 ir 17 d. imperatoriaus įsakymais, kunigas Matas Veitas, sąraše įrašytas trečiuoju numeriu, kartu su kitais 1 464 asmenimis buvo išlaisvintas iš policijos priežiūros ir gavo leidimą gyventi bet kurioje Rusijos imperijos vietoje, išskyrus sostines ir jų gubernijas, buvusią Lenkijos ir Lietuvos karalystę, tačiau jam taip pat buvo draudžiama gauti valstybinę ir visuomeninę tarnybą. Vyskupo Motiejaus Valančiaus valia M. Veitas buvo paskirtas į Senbergą (Skaistkalnę), tai rodo 1871 m. gruodžio 18 d. jam išduotas Bauskės pavieto Šen- bergo ispravniko leidimas Nr. 1016. Dvasinių reikalų departamento 1875 m. duomenimis, Kuršo gubernijoje apsigyveno 62 kunigai, išlaisvinti iš policijos priežiūros. Čia M. Veitas su pertraukomis gyveno ir dirbo iki 1885 m. Savo aktyvia veikla sukėlęs kitatikių nepasitenkinimą, trejiems metams buvo iškeltas į Padunojės filiją (Alūkstos apskr.), dirbo mokyklos kapelionu Paurupyje (Rucavoje), o 1885 m. pradžioje jam vėl leista apsigyventi Senberge[8]. Kuršo gubernatorius 1884 m. nusiuntė raštą Kuršo gubernijos žandarmerijos viršininkui, kuriame išvardyti kunigai, gyvenantys Kuršo gubernijoje, buvę politiniai kaliniai, atleisti nuo viešos policijos priežiūros, tačiau palikti stebėti slapta arba vėl viešam policijos sekimui už naujus prasižengimus. Tarp jų minimas ir kunigas Matas Veitas; visiems jiems uždrausta toliau gyventi Šiaurės Vakarų krašte, sostinėse ir jų gubernijose, taip pat buvusioje Lenkijos ir Lietuvos karalystėje. 1885 m. Kuršo gubernijos kanceliarija sudarė tikslų kunigų, buvusių tremtyje, sąrašą, kurie privalėjo palikti minėtas gubernijas ir išvykti į Rusijos gilumą arba užsienį. Vėl tremtis. M. Veitas pasirinko Kazanę ir buvo tenai paskirtas vikaru. Kuršo gubernatorius 1885 m. lapkričio 16 d. potvarkiu išdavė kunigui Matui Veitui bilietą Nr. 722. Atvykęs į Kazanę 1885 m. pabaigoje „išverčiau latviškai Gegužės pamaldas antrašte „Maij-Mehnesis jeb Marijus Mehnesis“ ir tą knygutę paaukojau latviams katalikams prisiminti ilgamečiui tarp jų gyvenimui“, – rašė M. Veitas[9]. 1887 m. Mogiliavo arkivyskupo Aleksandro Kazimiero Gintauto-Dzievaltovskio (Gintowt-Dziewahowski) buvo paskirtas Krasnojarsko bažnyčios kuratu. Čia atvykęs suremontavo apleistą Krasnojarsko katalikų bažnyčią, į tuos darbus sudėjo visas turėtas santaupas, gautas už savo išleistas latviškas katalikiškas knygas. 1887 m. gruodžio 19 d. atlaikė pirmas šv. Mišias „su savo amunicija, kurią visą piligrimystės gyvenimą nuo 1863 metų su savimi turėjau“. Greičiausiai Adomo Mackevičiaus, savo buvusio klebono Senberge, paskatintas (susirašinėjo iki pat jo mirties) pradėjo rašyti Sibiro Katalikų Bažnyčios istoriją. Savo paskutiniame laiške Matui Veitui jis rašė: „Laukiu, kada gi Jūs ir Sibiro misionieriai apie save prabilsite pasauliui? Kada pateiksite apie savo ištaigingas katedras, klebonijas? Kalnai, pakalnės, apygardos: Ačinsko, Mi- nusinsko, Kansko, Krasnojarsko, Jenisiejaus, Tomsko, Tobolsko, Irkutsko; o tos kalnų viršūnės, apie kurias rašei, – Tašybas, Matrosas, Abakansko Zavodai; juk visa tai yra įdomūs dalykai: Sajanai ir Jablono kalnynai, ar neverti pamatyti, nors ir popieriuje? Tad jeigu taip godžiai skaitome korespondenciją iš Kuldžios, Indijos, Ekvadoro Amerikoje ir kitų vietų, kuo blogesnės jūsų kelionės po tundras ir sniegynus? Taigi pripuolamu laisvu laiku aprašyk ir mums atiduok…“ (Iš Adomo Mackevičiaus 1889 m. laiško Matui Veitui).
Sibire M. Veitas tyrinėjo archyvines Krasnojarsko ir Irkutsko bažnyčių knygas, rinko medžiagą iš visų jam prieinamų šaltinių. 1897 m. jį aplankė kunigaikštis Povilas Sapiega, kuris po kelerių metų aprašė šią kelionę ir kun. M. Veitą bei jo parapiją („nuo kinų sienos iki Ledinuotojo vandenyno“) savo „Šeimos kronikoje“.
Ryšiai su Lietuva (išskyrus kelis draugus kunigus) ir šeima buvo menki. Tėvas mirė 1869 metais, dar kunigui esant pirmojoje tremtyje, o motina – 1882 metais. Vienas iš ryšių su šeima liudininkų yra Antano Veito (kunigo brolio sūnaus) laiškas seseriai: „Gavau nu diedes isz Siberijos gromatą, diede labai kankinas, kad nurasziau jam, žadiejo neužilgo iszsiusti man savo fotografiją“ (Giminės archyvas Luokėje).
Su gimtaisiais kraštais siejo ir rūpinimasis Krasnojarsko bažnyčios remontu, įranga, nelaimingo likimo savo krašto tremtiniais.
Jau anksčiau, po sukilimų uždarant buvusios Abiejų Tautų Respublikos bažnyčias, jų įranga (pvz., iš Bialyničių karmelitų ir Golovčinų dominikonų) atiteko steigiamai Krasnojarsko filijai. Varinę monstranciją, 1875 m. kun. M. Veito rūpesčiu atsiųstą iš Sienicko bažnyčios, bernardinų vienuolis juvelyras Ignacas Golinskis 1888 m. atnaujino, paauksavo ir papuošė kalnų krištolu. Kitą varinę monstranciją – Tomsko bažnyčios auką – tas pas juvelyras paauksavo 1890 m. Ampules ir padėklą paaukojo prancūzų pirklys Jeanas Pierras Alibertas, krucifiksą ciborijai – jau minėtas P. Sapiega, procesijų kryžių parsisiųsdino iš Varšuvos Fražetovo religinių reikmenų dirbtuvės, transparantinį paveikslą „Viešpats Kristus, gulintis karste“ paaukojo pats kun. M. Veitas, bažnytinius rūbus aukojo grafienė P. Potocka iš Varšuvos. Vien per 1888-uosius metus Krasnojarsko bažnyčios remontui ir naujos tvoros statybai išleido beveik 3 000 sidabro rublių, nors aukų buvo surinkta tik 847 sidabro rubliai. Tuo tarpu pats kunigas gavo vos 30 rublių mėnesinę algą. Visiems šiems darbams, be abejonės, išleido savo santaupas, įgytas Latvijoje, o tai, kad rado rėmėjų ir tarp neturtingų parapijiečių, ir Lenkijoje, rodo puikius kun. M. Veito organizacinius sugebėjimus. Baigdamas savo tarnybą Krasnojarske, šiai katalikų bažnyčiai ir iš vidaus, ir iš išorės suteikė šventovės vaizdą, kuris gerokai disonavo su chaotiškai užstatytu tuometiniu Krasnojarsko miestu.
Po parapijietės Uršulės Varneckienės mirties kurį laiką augino tris našlaičiais likusius berniukus: Kazimierą, Adomą ir Mečislovą, kuriuos vėliau pavyko grąžinti giminei į Kauno gubernijos, Šiaulių apskrities, Kruopių valsčiaus, Papilės parapiją.
Į Lietuvą grįžo 1909-aisiais. Tremtis užtruko 46 metus! Kurį laiką buvo paskirtas Kalnalio filijos kuratu, o nuo 1913 m. iki mirties – Skuodo altarista. Su savim parsivežė „Katalikų Bažnyčios Sibire istorijos apybraižos“ rankraštį lenkų kalba. Jau gyvenimo saulėlydyje taip pat lenkiškai parašė ir savo atsiminimus iš tremties į Archangelsko sritį po 1863 m. sukilimo (rankraštis taip pat saugomas Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje). Sutrumpinti šie atsiminimai lietuviškai buvo išspausdinti „Mūsų senovėje“ (t. 2, 1937-1938) bei Vaclovo Biržiškos pakartoti „Praeities pabirose“ (1960).
„Sėdėdavo kampe. Senutėlis. Visiems šypsodavosi bedante burna. Mažai kalbėdavo. Mama (t. y. Barbora Veitienė – brolio žmona) palinkdavo jam skanesnius ir minkštesnius kąsnelius. Ir jai šypsodavosi ir linksėdavo galvą dėkodamas“, – prisimena Ona Veitienė (kunigo brolio marti) paskutinius Mato Veito gyvenimo metus.
Mirė Skuodo altarijoje 1923 m. sausio 13 dieną. Palaidotas Narvydžių kapinėse šalia Skuodo. Monsinjoro P. Puzaro rūpesčiu XX a. šeštajame dešimtmetyje jo amžino poilsio vieta pažymėta antkapiu.
Apie skelbiamą rankraštį ir Matą Veitą kaip istoriką Romos Katalikų Bažnyčios istoriją, kaip rašo pats Matas Veitas 1895 m. sausio 26 d. laiške Mogiliavo Romos katalikų dvasinei konsistorijai, jis pradėjo tyrinėti apie 1894 metus, pirmiausia remdamasis Krasnojarsko bažnyčios archyvinėmis knygomis. Naudojosi ir Irkutsko bažnyčioje buvusia archyvine ir istorine medžiaga. Norėdamas parengti kiek įmanoma išsamesnę studiją, duomenų bandė gauti ir iš Mogiliavo dvasinės konsistorijos, tačiau atsakymo nesulaukė.
Medžiagos ieškojo ir mokslinėse publikacijose apie Sibirą. Tai, kad nebuvo žinių apie pirmuosius katalikus misionierius Sibire, tyrinėtojas įvertino kaip didžiulį trūkumą Bažnyčios istorijoje ir laikė rimta paskata rinkti medžiagą ir rašyti. Autorius aiškiai suprato, kad tiesa ir nešališkumas yra svarbiausias istorijos tikslas ir tik taip joje tarsi veidrodyje gali atsispindėti praeitis su visais savo bruožais. Jis nesiekė sukurti ypač svarbų veikalą, apimantį visą Sibiro istoriją. M. Veito tikslas – „pateikti trumpą, bet pakenčiamą bažnyčių ir katalikų misijų Sibire istorijos, krašto raidos apybraižą nuo seniausių iki pastarųjų laikų“. Taigi autorius turėjo lyg ir du tikslus: Katalikų Bažnyčios istoriją Sibire ir šio krašto raidą. Savo studijai parengti stengėsi naudotis visais jam žinomais ir su aptariamu darbu susijusiais veikalais bei autoriais. Be jau minėtų bažnyčių archyvų, stengėsi surinkti ir smulkias žinutes, išbarstytas periodiniuose leidiniuose, kruopščiai skaitė svarbiausias studijas, būtinas pasirinktai temai atskleisti. Tai rodo ir ne visai tolygus tekstas, dažnai neaiškiai, o kartais ir visai nenurodyti šaltiniai. […]
Pats autorius labai kukliai vertino savo kaip istoriko jėgas: archyvinės medžiagos trūkumas, patyrimo stoka jam neleido tikėtis, kad pavyks sukurti išsamų ir tikslų veikalą, bet, anot jo, tai kiti autoriai galėsią daug geriau padaryti ateityje.
Tačiau ta ateitis pasirodė be galo tolima. Nuo šios studijos sukūrimo praėjo jau lygiai šimtmetis, o nė vieno kito išsamaus veikalo, skirto Katalikų Bažnyčios Rusijos Sibire istorijai, taip ir nesulaukėme. Atskiros nedidelės publikacijos tos spragos užpildyti nepajėgios, ir jau vien dėl to M. Veito studija yra reikšminga. Pirmiausia ji svarbi Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorijai, kadangi išsamesnės studijos šia tema nėra. Ypač svarbu tai, kad autorius rėmėsi archyvine medžiaga, XIX a. pabaigoje saugota Sibiro katalikų bažnyčiose. Dėl nepalankių istorinių aplinkybių dažniausiai neišliko nei pačių bažnyčių, nei jų archyvų, tad ne vienu atveju M. Veito parengta studija – svarbus istorinis šaltinis visiems, kas domėsis Katalikų Bažnyčios Sibire istorija, o ypač Lietuvos ir Lenkijos istorijos tyrinėtojams, nes lietuvių ir lenkų kunigai bei tikintieji tremtiniai buvo pagrindiniai Katalikų Bažnyčios Sibire istorijos kūrėjai. Šią studiją M. Veitas rašė dar ir 1904 m., baigė apie 1905 m., tai netiesiogiai liudija ir jo tais metais surašytas testamentas.
Veikalas įdomus ir Sibiro tautų istorijos bei papročių faktais. Aptariami net seniau čia gyvenusių tautų archeologijos paminklai, savitai interpretuojama. Autorius stengėsi pateikti kiek įmanoma objektyvesnę Sibiro apgyvendinimo ir užkariavimo istoriją, kurioje pakako ir žiaurumo, ir avantiūrizmo, ir tikro patriotizmo bei puikių ir energingų verslininkų, pirklių. Tačiau daugiausia dėmesio, be abejo, skirta tiems, kuriuos imperijos grobiamoji ir priespaudos politika pavertė tolimojo Sibiro kaliniais ir tremtiniais – visus kunigus, vienuolius, daugelį tikinčiųjų, o neretai ir viskuo nusivylusių žmonių. Tiesa, XIX a. pabaigoje ten lietuviai ir jų kaimynai neretai pradėjo užklysti ir savanoriškai – ieškodami sotesnės duonos ar aukso. Visi jie, autoriaus nuomone, čia platino šviesą, europietiškos civilizacijos užuomazgas, įskiepijo garbės supratimą, prisidėjo prie papročių sušvelninimo. Sunkios tremtinių gyvenimo sąlygos neatšaldė meilės ir prieraišumo gimtajam kraštui, o tikėjimo ir patriotizmo dvasia neišblėso, bet sustiprėjo ir įgavo ištvermės.
Parašytą studiją M. Veitas, kaip minėta, parsivežė grįždamas į Lietuvą 1909 m. ir greičiausiai dėl savo amžiaus bei galimybių net nebandė čia jos publikuoti. Šio ir kitų rankraščių likimą po autoriaus mirties geriausiai iliustruoja kunigo Pranciškaus Žadeikio 1932 m. liepos 22 d. laiškas Juozui Tumui Vaižgantui: „Be tų atspausdintų savo veikalų kun. Veitas paliko didoką krūvą įvairių užrašų ir rankraščių. Jam mirus aš visą tą medžiagą įteikiau Antanui Šilgaliui (Damazui Treigiui), nes jis žadėjo visą medžiagą peržiūrėti ir spaudai priruošti. Bet pasirodė, kad jisai nieko nedaręs, tik viską atidavęs V. Biržiškai, likau kaip ir užgautas, nes aš patsai ruošiaus tą medžiagą priruošti spaudai […]. Dar yra įdomus dalykas, tai Sibirijos Katalikų Bažnyčios istorija […]. Prašau jus, Gerbiamas Kanauninke, neleisti, kad tokie užrašai trūnėtų, bet paskelbkite juos visuomenei […]“ (VUB RS, f. 1-F930, L 4).
Taip ir neišspausdinti rankraščiai pateko į Vytauto Didžiojo universiteto Rankraščių skyrių, vėliau – į Vilniaus universiteto Rankraštyną. […]
Kunigo Mato Veito ir jo giminės istorija gali būti šimtametės pasipriešinimo okupantams tradicijos Lietuvoje ir skaudžių smūgių, kurie šiuo atveju labai iliustratyvūs – Bažnyčios, giminės ir asmens likimo, kovos, tradicinių nuostatų ir nusiteikimo ateičiai prasme, pavyzdys.
Veitų giminės legendos pasakoja apie prosenelių dalyvavimą 1794 m. Tado Kosciuškos sukilime, o Mato Veito prisiminimai atskleidžia dalyvavimo 1863 m. sukilime motyvus, tėvų reakciją į sūnaus areštą ir tremtį, užsitęsusią 46 metus. Gausi korespondencija liudija apie bendravardžio sūnėno Mato Veito, vieno iš Lietuvos veterinarijos pradininkų, klajones po Rusiją XIX a. pab.–XX a. pr., negavus leidimo gyventi ir dirbti Lietuvoje. Ypač skaudus Veitų giminės likimas 1940–1945 metais: vienų šeimos narių žūtis Sibire ir sunki tremties dalia Rytuose, o kitų – prievartinė emigracija į Vokietiją, vėliau – į JAV. Pagarba istorijai, meilė kraštui ir įsipareigojimas remti, padėti našlaičiams, besimokančiam jaunimui, giminės susitelkimo tradicija lėmė, kad šiuo metu Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje esantis M. Veito „Katalikų Bažnyčios Sibire istorijos apybraižos“ rankraštis pasiektų Lietuvos skaitytoją kaip pirmasis skaudžios, tačiau labai prasmingos giminės istorijos liudininkas. […].
Tekstas parengtas pagal 2004 m. Vilniaus dailės akademijos išleistoje vienuoliktoje serijos „Žemaičių praeitis“ knygoje „Kun. Matas Veitas. Batalikų Bažnyčios Sibire istorijos apybraiža“ pirmą kartą išspausdintą Adomo Butrimo ir Sofijos Veitaitės-Gedminienės tekstą „Apie autorių – sukilėlį, tremtinį, religinių raštų leidėją (p. 10–21)
***
Nuotraukoje – knygos „Kun. Matas Veitas. Batalikų Bažnyčios Sibire istorijos apybraiža“ virželis. dailininkas Martynas Gintalas
_____________________
[1] Kun. Matas Veitas, Atsiminimai iš 1863 m. // Mūsų senovė, , 1937– 1938, t. 2, p. 63.
[2] P. Kubicki, Bojownicy kaplani za spraivį Košciola i ojczyzny w latach 1861–1915, Sandomierz, 1936, t. 1, p. 386–388.
- Vaišnora, Veitas Matas Kiprijonas II Lietuvių enciklopedija, Bostonas, 1965, t. 33, p. 284; P. Kubicki. Bojoįvnicy kaplani …, p. 386.
[3] J. Vaišnora, Veitas Matas Kiprijonas II Lietuvių enciklopedija, Bostonas, 1965, t. 33, p. 284; P. Kubicki. Bojoįvnicy kaplani …, p. 386.
[4] Kun. Matas Veitas, Atsiminimai …, p. 75.
[5] A. Alekna, Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, Čikaga, 1975, p. 197–200.
[6] J. Vaišnora, Veitas Matas Kiprijonas…
[7] [7] M. Wejtts, Selta Altaris, Jelgava, 1882, 770 p.
[8] P. Kubicki, Bojoįvnicy kaplani…, p. 388.
[9] Kun. Matas Veitas, Atsiminimai…, p. 261.