2022 m. sukanka 115 metų kaip Telšiuose rugpjūčio 2 d., po Parcinkulės atlaidų, Masčio ežero pakrantėje stovėjusiame tuščiame gaisrinės pastate vykusio lietuviško vakaro metu pirmą kartą šiame mieste buvo viešai parodyti lietuviški spektakliai (komedijos) – Miko Palionio „Žilė galvon – velnias uodegon“ ir Dviejų moterų (Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė-Žemaitė ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė) „Velnias spąstuose“. Paragintas ano meto Telšių šviesuolio Felikso Milevičiaus (1883–1965), spektaklius režisavo vasaros atostogų į Telšius iš medicinos studijų Kijevo (Kyjivo) universitete sugrįžęs, ten ir teatro studiją lankęs Povilas Vaseris. Spektakliuose vaidino pats režisierius ir būrys kitų aktorių: Viktoras Kryževičius, Stasys Vaicekauskas, provizorius Vladas Milaševičius, matininkas Jonas Raupis, Antanina Nekrašaitė, mokytoja Charlampavičienė, Elena Folinaitė-Milevičienė, Bronė Barcevičienė ir jau minėtas Feliksas Milevičius.
Praėjus šiek tiek daugiau negu 3 mėnesiams, telšiškius lapkričio 11-ąją nudžiugino du nauji vaidinimai – Keturakio komedija „Amerika pirtyje“ ir „Vienas iš mūsų turi pasitraukti“. Tuo metu P. Vaseris jau buvo išvykęs tolesnėms studijoms į Kijevą, tad jis šių spektaklių jau nebegalėjo režisuoti. 2019 m. išleistos monografijos „Telšių Žemaitės dramos teatras“ 25 puslapyje esu pateikusi tokią informaciją: „F. Milevičius, statant pirmuosius spektaklius Telšiuose, stebėjo P. Vaserio darbą ir mokėsi iš jo režisūros meno, scenos technikos, vaidybos. Įgytos žinios jam labai pravertė, nes netrukus sumanė pats režisuoti spektaklius. Tikėtina, kad jis kaip režisierius debiutavo 1907 m. lapkričio 11-ąją.“ Taigi, „tikėtina“, bet, nepaisant to, kad jis vėlesniais metais iš tikrųjų režisavo daug Telšiuose pastatytų spektaklių, kad juose pats vaidino ir pats yra rašęs, kad scenos gudrybių mokėsi iš P. Vaserio, ir šiandien tvirtinti, kad tąsyk tikrai buvo vaidinami jo režisuoti spektakliai, kol kas pagrindo neturiu.
2022 m. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus (toliau – LTMKM) ėmėsi iniciatyvos Telšių kultūros centro parodų salėse surengti Telšių „Kanklių“ draugijai, kurios įkūrimą inicijavo ir kuriai daugelį metų vadovavo F. Milevičius, parodą „Ar lengva būti pirmiems? Telšių XX a. pr. kultūrinis sąjūdis“. Rengdamiesi šiai parodai (ją planuojama atidaryti šių metų spalio mėn.) kartu su muziejininkais analizavome LTMKM bei Telšiuose veikiančio Žemaičių muziejaus „Alka“ fonduose saugomus eksponatus, susijusius su minėtos „Kanklių“ draugijos veikla. 1916 m. neoficialiai ir nelegaliai Telšiuose pradėjo veikti scenos, dailės ir muzikos mylėtojų draugija „Kanklės“, kurią valdžia įregistravo 1918 metais. Išlikę dokumentai, liudija kad jos vykdytos veiklos ištakos (XX a. pradžioje – 1907-aisiais ir vėlesniais metais mieste vykę lietuviški vakarai, spektakliai, choro koncertai, visuomenei skirtas knygynėlis – dažniausiai vis to paties F. Milevičiaus sukamas visuomenės, kultūriniam krašto atgimimui ir pačių draugijos narių švietimui, tautiškumo ugdymui skirtų veiklų ratas).
Tai, kad tas darbas patiems telšiškiams buvo labai reikalingas, rodo tai, jog praėjus lygiai metams po mieste parodytų pirmųjų lietuviškų vaidinimų, scenos mylėtojai žiūrovus 1908 m. rugpjūčio 2 d., nepaisant to, kad prieš mėnesį (liepos 8–10 dienomis) Telšius buvo nusiaubės didžiulis gaisras, kurio metu sudegė apie 400 pastatų) tais metais vėl po Parcinkulės atlaidų žiūrovai gausiai rinkosi į lietuvišką vakarą. Šį kartą jis vyko miesto Gaisrinei priklausiusiame pastate (stoginėje). Jo metu buvo parodyta Žemaitės komedija „Trys mylimos“ ir pirmą kartą koncertavo, lietuviškas dainas dainavo telšiškių choras. Tą vakarą, paragintas F. Milevičiaus, suorganizavo dvarininkas (anuomet žemvaldžiu vadintas) Viktoras Kryževičius. Spektaklį režisavo Telšių veterinarijos gydytojas Matas Veitas, o choristus lietuviškų dainų išmokė ir koncerto metu chorui dirigavo Telšių bažnyčios vargonininkas Juozas Končius. Spektaklyje, atseit, vaidino tie patys aktoriai, kurie kūrė vaidmenis ir 1907 m. rugpjūčio 2 d. vykusiame lietuviškame vakare. Šiuos faktus patvirtina LTMKM saugomi F. Milevičiaus rankraščiai, kiti dokumentai, kuriuos jis pats 1961 m. balandžio 24 d. perdavė tuometinei Lietuvos teatro draugijai, o iš jos šis dokumentinis paveldas atsidūrė LTMKM. Tarp čia saugomų eksponatų ir yra „Kanklių“ draugijos metraštis, kuriame susegta daug šios draugijos posėdžio protokolų, apskaitos dokumentų ir kitų aktualia informacija primargintų lapų. Juose yra ir nuo 1922 m. keletą „Kanklių“ draugijos spektaklių režisisavusio, vėliau iškiliu aktoriumi, režisieriumi, baleto šokėju tapusio Vlado Fedoto Sipavičiaus (1904–1992) ir kai kurių kitų draugijos narių ranka palikti, kartais ir sunkiai įskaitomi įrašai apie Telšiuose iki 1918 m. statytus spektaklius. Čia yra pažymėta, kad 1908 m. rugpjūčio 2 d. buvo parodytas ir antras lietuviškas spektaklis – jau minėto Mato Veito režisuotas „Nesipriešink“. 1922-aisiais, kai šioje draugijoje visuomeniniais pagrindais dirbdamas režisieriumi informaciją apie pirmuosius Telšiuose vykusius viešus lietuviškus vakarus užrašinėjo V. F. Sipavičius, nuo 1908-ųjų jau buvo praėję keliolika metų, Jis pats nebuvo šių įvykių liudininkas, tad užsirašinėdamas tai, ką sužinojo iš kitų, galėjo suklysti. Tokią prielaidą galime daryti, nes matome, kad F. Milevičiaus savo ranka rašytuose atsiminimuose, pastabose apie Telšių mieste vykusius pirmuosius lietuviškus spektaklius apie tą antrąjį 1908 m. rugpjūčio 2-ąją dieną įvykusį spektaklį neužsimena. Tačiau… Dar kitame to „Kanklių“ metraščio bylos lape yra nurodyta, kad minėtą 1908 m. rugpjūčio 2 d. buvo parodyta ne tik komedija „Trys mylimos“, bet ir spektaklis „Valsčiaus sūdas“, tad peršasi išvada, kad „Valsčiaus sūdas“ galėjo turėti ir kitą pavadinimą, t. y. „Nesipriešink“, ir kad abu šiuos spektaklius režisavo M. Veitas. Minėtame metraščio lape rašoma, kad „Valsčiaus sūde“ vaidino F. Milevičius, E. Milevičienė, J. Bartkus, M. Veitas, Jačionis, B. Milaševičienė, o „Trijose mylimose“ vaidmenis sukūrė Jančauskas, Abramavičiūtė-Tallat-Kelpšienė (dirigento žmona), V. Folinaitė, St. Vaicekauskis, B. Barcevičienė.
Daugiau žinių apie M. Veito dalyvavimą Telšių „Kanklių“ draugijos veikloje bent jau LTMKM rinkiniuose neradome. Tačiau…
Turime 2008 m. Kauno leidykloje „Naujas lankas“ išleistą net 992 puslapių apimties Mato Veito „Raštų“ knygą, kurią sudarė Sofija Veitaitė-Gedminienė ir Eglė Gedminaitė-Kučikienė.
Leidinio pratarmėje pažymėta, kad „Matas Juozapas Veitas – visuomenės veikėjas, veterinarijos gydytojas, vienas pirmųjų rašęs lietuviškai veterinarijos bei zootechnijos klausimais. Iš viso yra parašęs devynias didesnes ir mažesnes knygeles, daugybę straipsnių, rastų kalendoriuose ir periodiniuose leidiniuose.
Šioje knygoje spausdinama Mato Veito, veterinarijos gydytojo, didžioji dalis rašytinio palikimo: devynios knygelės, dauguma straipsnių, rastų kalendoriuose bei spaudoje. Rašant įvadinį straipsnį, naudotasi gausiu M. Veito epistoliniu palikimu, esančiu šeimos archyve.“ Tikėjomės, kad skyriuje „Matas Veitas – veterinarijos gydytojas, mokslo žinių populiarintojas, visuomenės veikėjas, mokytojas“ rasti daugiau žinių apie jo kultūrinę, visuomeninę veiklą Telšiuose 1908 metais, tačiau informacija apie tai knygoje pateikiama labai aptakiai.
Jokios informacijos apie jo visuomeninę veiklą nepateikiama „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“. Čia rašoma, kad lietuvių veterinarijos gydytojas M. Veitas gimė 1870 m. spalio 21d. tuometinės Mažeikių apskrities Ylakių valsčiaus Veitelių kaime, mirė 1937 m. gegužės 9 d. Šiaulių apskrities Gruzdžių valsčiaus Verbūnų kaime. 1896 m. jis baigė Charkovo veterinarijos institutą, 1897–1901 m. dirbo Tverės ir Astrachanės gubernijose, 1901 m. grįžo į Lietuvą, vertėsi veterinaro praktika, bet dėl Rusijos valdžios persekiojimų turėjo ją palikti. 1903–1905 m. gyveno Stavropolio ir Lomžos gubernijose, tada sugrįžo į Lietuvą ir 1906–1914 m. dirbo Telšių apskrities veterinarijos gydytoju. 1914 m. buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, 1920 m. vėl sugrįžo į Lietuvą ir 1921–1922 m. dirbo Mažeikių apskrities, 1922–1933 m. – Šiaulių apskrities veterinarijos gydytoju. Dagelį metų jis populiarino veterinarijos mokslą. Parašė knygeles „Iš bobturgio parvažiavus, arba Pasikalbėjimas apie lietuvių naminius gyvulius“ (1898 21908), „Apie kiaules“ (1905), „Apie gyvulių ligas ir jų gydymą“ (1906 21923), „Apie karvių užlaikymą, auginimą ir šėrimą“ (1923), „Apie vištas ir kitus naminius paukščius“ (1923), „Džiovligė, arba tuberkuliozas“ (1923), „Mados svajonės gyvulininkystėje“ (1927), „Džiovligės, arba tuberkuliozo, klausimas Lietuvoje“ (1934).
1928 m. už nuopelnus Lietuvai buvo apdovanotas Gedimino 4 laipsnio ordinu.
1906 m. sugrįžęs į Lietuvą ir įsidarbinęs Telšių apskrities veterinarijos gydytoju, M. Veitas daugiau kaip prieš 10 metų buvo baigęs Charkovo veterinarijos institutą, dalyvavęs knygnešių veikloje, (straipsnius jis pradėjo rašyti 1891-aisiais, būdamas gimnazistu, platino uždraustą lietuvišką spaudą), jau buvo i9r daug pasaulio matęs, gyvenęs ne tik Lietuvoje, Ukrainoje, bet ir Lenkijoje, Baltarusijoje, Azerbaidžane, Gruzijoje, buvo parašęs ir išleidęs dvi knygeles veterinarijos klausimais, 1906-aisiais išspausdinta trečioji. „Raštuose“ nurodyta, kad M. Veito parašyti straipsniai buvo dažnai spausdinami draudžiamoje lietuviškoje spaudoje, o jo lietuviškos knygutės populiarios tarp ūkininkų. Atgavus spaudą, veterinaras savo veiklą tęsė rašydamas straipsnius įvairiems leidiniams. Juos spausdino „Vilniaus Žinios“, „Vienybė lietuvininkų“, „Mūsų rytojus“, „Ūkininko patarėjas“, „Lietuvos ūkininkas“, „Sietynas“, „Laisvė“ ir kai kurie kiti. M. veito knygas nuo pat įsikūrimo platino 1906 m. Vilniuje pradėjęs veikti Marijos ir Jurgio Šlapelių knygynas. Tais pačiais metais iš šio knygyno leidinius pradėjo užsisakinėti ir M. Veitas. Jis palaikė ryšius su tokiais ano meto Lietuvos šviesuoliais kaip Jonas Jablonskis, Žemaitė, Povilas Višinskis, Mykolas Vaitkus, Marija ir Jurgis Šlapeliai bei daugeliu kitų.
XX a. pradžioje M. Veitas jau buvo sukūręs ir šeimą. Jo žmona – Ona Teveinytė.
„Raštuose“ pažymėta, kad „Po 1905 metų revoliucijos ir caro manifesto kai kurie draudimai buvo atšaukti arba ignoruojami, ir M. Veitas pradėjo ieškoti darbo Lietuvoje. Jam siūlė dirbti Suvalkų „rėdyboje“, bet šio darbo atsisakė, nes sužinojo, kad netrukus liks laisva veterinaro vieta Telšiuose, Atrodo, kad į Telšius persikelia tik 1906 metų pabaigoje. […]
Telšiuose M. Veitas dirba pavieto veterinaru, gyvena su šeima visai prie Telšių išsinuomotame Stulpinų dvarelyje. Be tiesioginio darbo, jis aktyviai dalyvauja visuomeniniame gyvenime. 1907 metų lapkričio mėnesį seseriai Elzei rašytame laiške į Veitelius, tėviškę, primygtinai prašo agituoti už Telšių gimnazijos įsteigimą, kviesti visus prisidėti lėšomis. „Vilniaus Žiniose“ spausdina straipsnį „Prie įkūrimo Telšiuose progimnazijos“, kuriame taip pat kviečia visus prisidėti lėšomis prie mokyklos išlaikymo.
1907 metais J. Narutavičienė atidarė Telšiuose privačią mergaičių progimnaziją. Dėstomoji kalba buvo rusų, bet pirmą kartą Lietuvoje tokio tipo mokykloje buvo dėstomos lenkų ir lietuvių kalbos. Vėliau atidaryta ir berniukų gimnazija. O pirmas lietuvių kalbos mokytojas ir vienoje, ir kitoje mokykloje buvo „veterinorius M. Veitas“. Dėstyti lietuvių kalbą buvo leista tik išimties tvarka, todėl, aišku, tam darbui nebuvo jokių vadovėlių ir programų. Ko mokyti, M. Veitas konsultavosi su J. Jablonskiu, kuris tuo metu, atrodo, mokytojavo Panevėžyje. […] Į prašymą patarti, ko mokyti, Jablonskis atsakęs: „Išmokyk juos lietuviškai skaityti ir rašyti, šiuo metu to ir užteks“. Dėstė Matas Veitas ir gamtos mokslus.“
Žinių apie M. Vaitkų yra palikęs ir kunigas, rašytojas Mykolas Vaitkus. „Raštuose“ (p. 24) nurodyta:
„Kanauninkas Mykolas Vaitkus, dirbęs tuo metu mergaičių progimnazijoje ir berniukų gimnazijoje kapelionu, savo atsiminimuose apie 1909–1918 metus, rašo: „Lieka paminėt dar vienas tos kuklios padorios mokyklos mokytojas, lietuvių kalbos lektorius, veterinarijos gydytojas Veitas. Nors pavardė ir vokiška, bet jau anuomet buvo jis tvirtas patriotas ir nebenaujas tautos veikėjas. Man vaizduotėj yra įsmigęs ryškus bei gyvas jo vaizdas: nedidelis, bet neliesas vidurinio amžiaus vyrukas, blondinas, blyškiu pailgu veidu, pailgintu dar gana smailios barzdikės; judrus, visuomet linksmas…; o tos jo akys, tokios šviesios, jog net beveik baltos…. akių baltymai taip ir blykčioja. Jo pamokas nedaug mokinių telankė, svarbiausia dėl to, kad čia lietuvių kalba, kaip ir lenkų buvo neprivaloma … (Toliau autorius reiškia savo nuomonę apie kai kuriuos dėstymo netikslumus.) Nesakiau nieko ir pačiam mokytojui, nes numaniau, ką atsakys: aš nesikišu į Tamstos dėstomąjį dalyką, Tamsta nesikišk į mano: žinau ką darąs. Veikiausiai kunigui buvo žinomas mokytojo žemaitiškas užsispyrimas.“
Kitame puslapyje (25) rašoma:
„Norisi pacituoti dar vieną to paties laikotarpio ištrauką iš […] V. Žuko knygos apie Šlapelių knygyną: „Intensyviai knygas pirko veterinarijos gydytojas, kelių gyvulininkystės knygų autorius Motiejus Veitas. 1906 m. lapkričio 29 d. Šlapelienė vyrui į Maskvą rašė, kad Veitas užsisakė knygų už 75 rb. ir sumokėjo.
Šlapelienė minėtame laiške rašė, kad Telšiuose keli žmonės sukūrė draugiją, kuri pirks knygas ir platins tarp žmonių. Knygų pardavėjas būsiąs Katkus – jam sudaromos sąlygos pramisti su šeima. Veito pageidavimu, bus siunčiamos įvairios knygos, išskyrus religines, nes būtų gaila darbo“.
Iš citatos matyti, kad M. Veitas buvo draugijos narys, kad jautė silpnybę knygoms. Sąsajos su knygomis pasirodo ir Nijolės Lietuvninkaitės knygoje „Kauno senoji knyga“. Tarp pirmosios viešosios bibliotekos – Lietuvių katalikų viešosios bibliotekos – rėmėjų R. Šliūpo, Jono Kriaučiūno, T. Žilinsko randame ir Motiejaus Veito pavardę.
1908–1909 metais Motiejus Veito pavardė figūruoja Lietuvos mokslo draugijos narių sąrašuose.“
Daugiau žinių apie M. Veito gyvenimą, darbą ir visuomeninę veiklą Telšiuose pirmajame XX a. dešimtmetyje „Raštų“ knygoje nėra pateikta.
Joje rašoma, kad po to, kai M. Veitas 1914 m. liepos 19 d. buvo mobilizuotas į kariuomenę, jis organizavo lauko veterinarines ligonines, gydė fronte sužeistus arklius, už gerą darbą gavo pulkininko laipsnį ir buvo perkeltas į Minską. Ten atvyko ir karo pradžioje iš Lietuvos pasitraukusi jo šeima – žmona ir šeši jų vaikai. Iki 1918 m. šeima gyveno Minske. Čia M. Veitas tapo komiteto, kuris rūpinosi parama lietuviams pabėgėliams, nariu, buvo „Santaros“ draugijos pirmininkas, Darbininkų artelių ekonominės sąjungos steigėjas ir pirmininkas. 1916 m. jis buvo Pružansko skyriaus Gomelio grupės veterinarinės lauko ligoninės vyr. gydytojas, Prasidėjus pilietiniam karui, M. Vitas su šeima išvyko į Stavropolio kraštą, 1919 m. pasuko į Odesą. Čia jis raudonųjų buvo suimtas, bet išvengė sušaudymo, o 1920 m. slapta išvyko iš Odesos, o tai reiškė, kad jis dezertyravo iš raudonųjų armijos. Kelionė į Lietuvą buvo sunki, nes aplinkui siautė pilietinis karas. Keliavo per Berdičevą, Žitomirą, Mozyrių, tada – Minsko kryptis ir… Lietuva. Na o 1921 m. čia, kaip jau žinome, jis buvo paskirtas dirbti Mažeikių apskrities veterinarijos gydytoju.
Tokia M. Veito gyvenimo istorija. Ją papildo daugybė jo raštų darbų ir kitų paskelbtų faktų, išspausdintų jau minėtuose 2008 m. jo atminimą saugojusios dukters Sofijos Veitaitės-Gedminienės ir jos dukters Eglės Gedminatės-Kučikienės spaudai parengtoje M. Veito „Raštų“ knygoje, kurios leidybą finansavo M. Veito sūnūs Brutenis ir Romas.
Telšiuose įamžinant M. Veito atminimą prie Valstybinės maisto ir veterinarinės tarnybos įstaigos (Luokės g. 99) pastatytas jam skirtas paminklas, viena gatvė (akligatvis) pavadinta Mato Veito vardu.
Parengė Danutė Mukienė
Nuotraukoje – Matas Juozapas Veitas. Fotografas nežinomas. Fotoreprodukcija iš RKIC archyvo