Kazys Varnelis (1917–2010) – dailininkas tapytojas, skulptorius, vėlyvojo modernizmo atstovas, vienas iš abstrakčiosios raiškos pradininkų lietuvių dailėje, profesorius (1973), Vilniaus dailės akademijos garbės daktaras (1993), kolekcininkas, bibliofilas, JAV architekto Kazio Varnelio tėvas. Jis gimė 1917 m. lapkričio 25 d. Alsėdžiuose (Plungės raj.) Žemaitijoje garsaus liaudies menininko, tapytojo, skulptoriaus, dievdirbio Kazio Varnelio (1871–1845) ir šiame krašte savo puikiais audiniais garsėjusios Teofilės Domarkaitės-Varnelienės šeimoje.
Vaikystėje tapyti, drožinėti mokėsi stebėdamas, kaip dirba tėvas. Iš pradžių mokėsi Alsėdžiuose, o 1941 m. baigė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą – ten veikusioje Dekoratyvinės tapybos studijoje jo pagrindinis mokytojas dailininkas Stasys Ušinskas (1905–1974). Atostogų metu dalyvaudavo studentų ekspedicijose, kurių metu piešdavo, fotografuodavo ir rinkdavo liaudies meno dirbinius muziejams. Tuo laikotarpiu jis susidomėjo kolekcionavimu. Baigęs studijas kurį laiką dirbo piešimo mokytoju, Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto instruktoriumi, 1941–1943 m. vadovavo Bažnytinio meno muziejui Kaune. Susiklosčius palankioms aplinkybėms, 1943– 1945 m. išvyko į Austriją ir čia Vienos dailės akademijoje stažavosi pas Herbertą Dimmelį. Prieškario ir karo metais nutapė Art Deco bruožų turėjusių figūrinių kompozicijų, tarp kurių ir paveikslas „Rūdavos kautynės“ (1938 m.).
1946–1949 m. K. Varnelis gyveno Vokietijoje, 1948 m. buvo Pasaulio lietuvių dailininkų ir architektų sąjungos valdybos narys.
Lemtingu dailininko gyvenime tapo Vokietijos Badeno-Viurtembergo žemės sostinėje Štutgarte (Štuttgart) įvykęs susitikimas su gydytoju, modernaus meno kolekcininku, kino veikėju Ottomaru Domnicku (Ottomar Wolfgang Johannes Domnick, 1907–1989), kuris jį paskatino daugiau dėmesio skirti naujausiomis meno tendencijomis ir kolekcionuoti kultūros vertybes.
1949 m. K. Varnelis persikėlė gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas, įsikūrė Čikagos mieste (Chicago) ir ten tais pačiais metais įsteigė bažnytinio meno dirbtuves. Čia jis Čikagos, Klivlando, Putnamo lietuvių katalikų bažnyčioms sukūrė nemažai vitražų, altorių, Kryžiaus kelio stočių, kitų interjero detalių. Laikui einant dailininkas įsijungė į Čikagos lietuvių kultūrinį gyvenimą. 1951 m. K. Varnelis pradėjo tapyti abstrakčias kompozicijas. Nuo 1958 m. dalyvavo grupinėse dailės kūrinių parodose, o vėliau (nuo XX a. 8 deš.) jau rengė ir personalines kūrybos parodos. Jos yra veikusios Čikagoje (1970 m.); 1974 m. – Milvokyje (Milwaukee); 1975 m. – Ajovije (Jovoje Iowa City); 2005 m. – Druskininkuose; 1988, 2002 m. – Vilniuje. Dvi jo kūrybos parodos 2017 ir 2023 m.Vilniuje surengtos po dailininko mirties.
Nuo 1968 m. buvo Čikagos koledžo dailės dėstytojas. 1973 m. jam suteiktas profesoriaus vardas.
XX a. 7-ojo dešimtmečio viduryje dailininkas dėmesį sutelkė minimalizmo krypties paveikslams. Tokiuose jo darbuose ritmiškai pasikartoja geometrinės formos, dominuoja dvispalvis koloritas. Žymūs tuo laikotarpiu jo sukurti paveikslai „Pulsuojantys segmentai“ (1967 m.). „Ritmo refleksijos“ (1968 m.). Anot tyrinėtojų, šis periodas buvo ypač svarbus dailininko kūryboje: susiformavo originalus jo tapybos stilius, vienijantis konstruktyvizmo, minimalizmo ir optinės dailės elementus, jis įsitvirtino Čikagos moderniojo meno avangarde. Vėliau, jau 8 dešimtmetyje, dailininkas vis daugiau dėmesio savo kūriniuose skirdavo oparto raiškai, cilindro motyvams. Tarp tokių darbų yra kompozicijos „Utopija“, „Vibrato“ (abu 1972 m.), „Mėlynasis asambliažas“, „Oktagonas“ (abu 1973 m.). Dar vėliau, 9 dešimtmetyje, jis kartu su geometrinėmis kūrė ir biomorfinių formų abstrakcijas. Tuo laikotarpiu tapo laisvesnė jo kūrinių plastinė kalba, atsirado architektūrinių motyvų, organinės kilmės formų. Tarp tokių kūrinių yra „Utopija II“ (1984 m.), „Ka“ (1987 m.), „Didžioji kompozicija“ (1989–1997 m.), ciklas „Pasivaikščiojimai“ (1989–1999). Tapydavo jis akrilo dažais ant drobės. Yra sukūręs ir natiurmortų, minimalistinių skulptūrų iš medžio.
Didžiausio pripažinimo yra sulaukę K. Varnelio dekoratyvūs, abstrakcionistiniai, geometrizuotų formų kūriniai, kurie perteikia optinę trijų matavimų iliuziją. Daugelyje dailininko kūrinių ryški gimtojo žemaičių krašto tradicinio liaudies meno ir spalvų įtaka.
Didžioji dalis paties K. Varnelio sukurtų darbų saugoma Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Jų turi ir Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Žemaičių dailės muziejus, jų yra ir Guggenheimo muziejuje Niujorke, Šiuolaikinio meno muziejuje Čikagoje, pas kolekcininkus ir kt.
Kurdamas K. Varnelis neužmiršdavo ir kito savo pomėgio – kolekcionavimo. Gyvendamas JAV jis sukaupė dideles ir itin vertingas meno kūrinių, tarp jų knygų, žemėlapių, senosios tapybos, skuptūros, baldų kolekcijas Joms eksponatus (daugiausia lituanistiką) jis įsigydavo įvairiose pasaulio šalyse.
1978 m. Kazio ir Gabrielės Varnelių šeimai persikėlus gyventi į kitą JAV pakraštį – Villa Virginia sodybą, esančią vakarų Masačiusetso (Massachusetts) Stokbridžo mieste, jų namai tapo panašūs į muziejų, kuriuose apsilankęs galėjai pamatyti didelę dalį K. Varnelio surinktų meno vertybių, knygų ir žemėlapių bei jo paties kūrinių.
Dailininkas yra bendradarbiavęs ir spaudoje – paskelbė straipsnių apie M. K. Čiurlionio ir savo paties kūrybą, kt.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, K. ir G. Varneliai nutarė sugrįžti gyventi į Lietuvą ir jai padovanoti savo sukauptas kultūros vertybių kolekcijas, bei paties K. Varnelio kūrinių su sąlyga, jei Vilniuje bus skirtostoms vertybėms saugoti, eksponuoti ir dailininko šeimai gyventi tinkamos patalpos. Tokias Vilniaus miesto taryba K. Varneliui skyrė 1993 m. Vilniaus senamiestyje, šalia miesto rotušės, t. y. vadinamuosius Mažosios gildijos ir Masalskio namus (adresas: Didžioji g. 26). Padedant Lietuvos kultūros ministerijai, Lietuvos nacionaliniam muziejui, šios patalpos buvo suremontuotos ir pritaikytos muziejinei veiklai bei dailininko šeimos gyvenimui. 1997 m. K. ir G. Varneliai sugrįžo gyventi į Lietuvą, o jau kitais metais, 1998žaisiais, Kazio Varnelio namai-muziejus (Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicinis padalinys) atvėrė duris lankytojams. Tai buvo pirmasis kolekcininko muziejus Lietuvoje ir vienintelis menui skirtas Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys.
Dailininko valia, jis iš pradžių buvo pusiau uždaras. Anksčiau, norint patekti į šį muziejų, apie vizitą reikėdavo pranešti ir dėl jo susitarti iš anksto telefonu. Lankytojus pasitikdavo, ekskursijas pravesdavo muziejaus darbuotojai. Dailininkas tapydavo, kita kūrybine veikla užsiimdavo tame pačiame pastate jam įrengtoje kūrybinėje studijoje.
Muziejuje esančiose ekspozicinėse salėse (jų čia daugiau negu 40) lankytojai turėdavo galimybę susipažinti su K. Varnelio kūryba, jo garsiosiomis optinio meno kompozicijos, surinktomis vertingomis Vakarų Europos skulptūros ir tapybos, senosios grafikos, istorinių baldų, žemėlapių, Tolimųjų Rytų meno kolekcijomis, turtinga, senųjų knygų biblioteka, kurioje apie 10 tūkstančių knygų.
Dabar muziejus veikia trečiadieniais–penktadieniais nuo 10 iki 18 valandos. Bilietą įsigiję lankytojai gali savarankiškai aplankyti 14 iš 34 muziejaus ekspozicinių salių. Likusi muziejaus dalis lankoma tik su gidu, užsisakius ekskursiją. Jos būna apžvalginės (iki 1,5 val. trukmės) ir išplėstinės, kai aplankoma biblioteka ir dailininko studija (iki 2 val.). Išsami informacija apie tai pateikiama Lietuvos nacionalinio muziejaus interneto svetainėje adresu: https://lnm.lt/muziejai/kazio-varnelio-namai-muziejus.
K. Varnelio kūryba ir jo kultūrinė veikla 1969 m. ir 1974 m. įvertinta Čikagos dailės instituto Vielehr premija, o 1975 m. jam skirta prestižinė Nacionalinė meno fondo stipendija (National Endowment for the Artsstipendija). 1997 m. – Pasaulio lietuvių bendruomenės dailės fondo premija.
Už nuopelnus Lietuvai K. Varnelis 1998 m. apdovanotas Gedimino ordino Riterio kryžiumi, 2007 m. – Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi. 2000 m. jam už įteikta Vilniaus miesto tarybos skiriama Šv. Kristoforo statulėlė.
Kazys Varnelis mirė 2010 m. spalio 29 d. Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje. Čia 2015 m. amžinam poilsiui atgulė ir jo žmonos Gabrielės palaikai.
Parengė Danutė Mukienė