Kazimieras Varnelis (1871–1945) – liaudies menininkas, tapytojas, skulptorius. Jis gimė 1871 m. buvusios Telšių apskrities Alsėdžių valsčiaus žemaičių ūkininkų šeimoje. Lankė vietinę pradžios mokyklą. Nuo mažens mėgo piešti, drožinėti, skaityti knygas. Paaugęs Žemaitijoje pradėjo garsėti kaip talentingas liaudies menininkas – tapytojas, sieninės polichromijos meistras, tad buvo kviečiamas dekoruoti Žemaitijos bažnyčias, tapydavo joms paveikslus, o vėliau kurdavo ir skulptūras.
Buvo vedęs Teofilę Domarkaitę. Jie turėjo 5 ha žemės, namelį. Ūkiu dažniausiai rūpindavosi žmona, o Kazimieras užsiimdavo kūryba. Ji tais laikais sotaus gyvenimo šeimai negarantavo, tad dailininkas kuriam laikui buvo išvykęs laimės ieškoti į Ameriką ir čia 1913–1914 m. dirbo geležinkelio stotyje kroviku.
Didelė nelaimė šeimą ištiko 1918–1919 m. siaučiant gripo epidemijai. Tada mirė keturi K. ir T. Varnelių vaikai. Liko gyvas tik mažiausias sūnelis – 1917 m. gimęs Kazys, kuris nuo mažens taip pat susidomėjo metu ir tapo pasaulyje žinomu dailininku.
Sugrįžęs į Lietuvą K. Varnelis daug laiko skirdavo medžio drožybai ir pradėjo garsėti kaip dievdirbys. Jo sukurtos įvairių siužetų šventųjų skulptūrėlės būdavo pašventinamos kunigo ir pasklisdavo po Alsėdžių ir tolesnes apylinkes. Jose ryški profesionali meno įtaka – tikroviškai pavaizduoti šventųjų veido bruožai, gerai perteikta žmogaus kūno judesių plastika.
Vertinga Kazimiero Varnelio kūrinių kolekcija saugoma Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, jo darbų yra ir Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje. Dailininko sieninės tapybos paveikslas puošia Žemaičių Kalvarijos septynioliktąją koplyčią. Žemaičių muziejuje „Alka“ saugomas K. Varnelio sukurtas Užgavėnių kaukių komplektas.
Parengė Danguolė Želvytė