Vytautas Valius – Lietuvos dailininkas, grafikas, tapytojas, pedagogas, visuomenės veikėjas. Gimė 1930 m. rugpjūčio 24 d. Telšiuose, mirė 2004 m. rugsėjo 28 d. Vilniuje. Mokėsi Telšių Žemaitės gimnazijoje, Kauno pirmojoje berniukų vidurinėje mokykloje (dab. Kauno Aušros gimnazija). 1950–1956 m. studijavo grafiką Lietuvos valstybiniame dailės institute (dab. Vilniaus dailės akademija). Baigęs institutą specializavosi estampo, tapybos, knygų iliustravimo srityse. 1965–1971 m. dėstė grafiką ir kompoziciją Vilniaus dailės institute. Vėlesniais metais didžiausią dėmesį skyrė savo kūrybai. Aktyviai dalyvavo šalies visuomeniniame gyvenime, buvo Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
IŠSAMIAU
Vida Mažrimienė „Keliaujanti Vytauto Valiaus kūryba“ (tekstas parengtas 2003 m.)
Prisiminimų gelmėse iškyla pirmasis susidūrimas su profesionaliąja daile: namuose, matomiausioje vietoje kabojo Vlado Karatajaus peizažinė kompozicija, o šalia, tarsi maži drugeliai, spietėsi Igno Piščiko Paryžiuje sukurti grafikos darbai. Tėvas pasakojo, jog V. Karatajaus būta jo mokinio, o geras bičiulis I. Piščikas, nujausdamas tremtį, kadaise paprašė priglobti jo paveikslus. Iš Sibiro platybių sugrįžęs dailininkas džiaugėsi išsaugotais jo darbais. Kai jis viešėjo mūsų namuose, mama ėmė tapyti, tuo daile sudomindama ir mus, savo vaikus. Kiek pamenu, į vidurio Lietuvos rajono miestelį dažnai atklysdavo dailininkai – jų parodos mus pakylėdavo, skatindavo ieškoti tikrojo grožio ir gėrio gelmių.
Ekskursai į praeitį užvaldė sužinojus apie ketinimą pergabenti iš Kanados žymaus išeivijos dalininko Telesforo Valiaus (1914-1977 m.) palaikus į Telšius, kur dar tebestovi T. Valiaus namelis. Telšiuose, „Alkos“ muziejuje, nemažai ir jo darbų. Gražios ir vaizdingos Žemaitijos sostinės vietos dar nepamiršo ir kitų plačiašakės Valių giminės vaikų – Andriaus, Vytauto, Rodrigo ir Darijos, atradusių šiame pasaulyje savo pašaukimą. Prie vieno iš jų – Vytauto Valiaus – norėtųsi ilgėliau stabtelėti. Šiandien graži proga kalbėti apie jį ne tik kaip apie iškilų dailininką (grafiką, tapytoją, knygų iliustratorių), Nacionalinės premijos laureatą, ilgametį Vilniaus dailės akademijos dėstytoją, bet ir apie jo parodą, antrus metus keliaujančią po Žemaitiją.
2000 m. 70-ojo gimtadienio proga Vytautas Valius Vilniaus paveikslų galerijoje (Chodkevičių rūmuose) ir Kauno paveikslų galerijoje surengė retrospektyvinę savo darbų parodą „Kūrybos fragmentai“. Po šių parodų, aptaręs tolesnes parodos eksponavimo galimybes su „Žemaičių žemės“ žurnalo redaktore Danute Mukiene, kitais savo kūrybos gerbėjais, nutarė kūrinių į namus nesivežti, o leisti jiems pakeliauti po Žemaitiją. Taip jo kūryba iškeliavo į Telšius, o iš ten, Telšių parodų salės vadovės Genovaitės Lukauskytės ir Mažeikių muziejaus direktorės Adelės Cholodinskienės globojama, pasuko į Mažeikius. Po to V. Valiaus „Kūrybos fragmentai“ pabuvojo Klaipėdos pavekslų galerijoje (vedėja Kristina Jokubavičienė), vėliau buvo perkelti į Plungę, kur ją globojo Žemaičių dailės muziejaus direktorius Alvidas Bakanauskas. 2002 m. pavasarį autorinė V. Valiaus kūrybos paroda atidaryta Rietavo kunigaikščių Oginskių kultūros istorijos muziejuje (direktorius Vytas Rutkauskas). Tų pačių metų gruodyje ji pasiekė Raseinius (direktorė Birutė Kulpinskaitė). Parodą maloniai priėmė ir Jurbarko bei Kelmės krašto muziejai.
Šios kilnojamos parodos savotiškai primena prieškario Lietuvos muziejininkų ir dailininkų ekspedicijas, kurių metu buvo renkamas Lietuvai brangus meno palikimas bei puoselėjama meno kūrybos reikšmė tolimiausiuose šalies kampeliuose. Dailininkai bendraudavo su vietiniais gyventojais, skatindavo juos kūrybai. 1908 m. Adomas Varnas, kartu su Adalbertu Staneika tokioje ekspedicijoje fotografavo ir piešė lietuviškus kryžius, domėjosi krašto istorine praeitimi. Šios ekspedicijos įkvėpė ir vėliau Čikagoje gyvenusį A. Varną sukurti daugiau negu 100 figūrų turinčią kompoziciją „Mindaugo karūnavimas“.
Vokietijoje ilgą laiką gyvenęs dailininkas Algimantas Švėgžda, dovanodamas savo darbus Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui, prašė fonduose jo kūrinių nelaikyti, o parodyti juos atokiau nuo meno centrų esančių regionų žmonėms. Energinga ir veikli tapytoja Eglė Velaniškytė, užsilikusi Salake, ne tik dėstė vaikams piešimą, bet ir praturtino aplinkinių gyventojų kasdienybę prasmingomis parodomis, daug gabaus jaunimo paskatino studijuoti dailę. Ar galima išmatuoti profesionaliosios kūrybos svarbą pragmatiškoje ir devalvuotų kultūrinių vertybių nualintoje visuomenėje!?
Kadaise Justinas Vienožinskis kritikavo dailininkus, pataikaujančius miesčioniškam skoniui, ir skatino ugdyti visuomenės dvasinę savivoką. Šiandieninė situacija pasikeitusi: krašto muziejai, Viliaus dailės akademijos filialai ir gausus būrys kultūra besidominčių ir profesionaliai pasirengusių žmonių rajonuose ir miesteliuose pilnai pajėgūs disponuoti ir vertinti juos pasiekiančią meno raidą.
Kodėl V. Valiaus kūriniai keliauja po Žemaitiją, o ne kurį nors kitą etnografinį regioną? Be abejo, pirmiausia todėl, kad Žemaitijoje – jo kelio į didžiąją kūrybą pradžia.
Autorius, grįždamas prisiminimais į praeitį, su didžiuliu įkvėpimu pasakoja apie Telšių gimnaziją, savo kraštiečius menininkus Liudą Truikį, Česlovą Kontrimą. Čia, Žemaitijoje, yra ir į Kanadą išvykusio V. Valiaus dėdės Telesforo Valiaus mokslų kalvė.
Telšių katedroje būsimųjų menininkų jausmų stygas virpino vargonai. Telšiuose juos traukė ir daug dvasinio peno davė Žemaičių teatras. Žemaitija ir čia patirti įspūdžiai, matyti vaizdai ir sutikti žmonės visada liko su menininkais.
V. Valius, įstojęs į Vilniaus dailės institutą, perėmė talentingų dėstytojų Petro Aleksandravičiaus, Kazio Morkūno, Jono Kuzminskio kūrybos suvokimo nuostatas. Tuo pat metu jis jautė ir tuometinių Maskvos „ideologų“ nuolatinį spaudimą, pergyveno dėl to, kad ilgą laiką sovietmečiu nesuprasta buvo M. K. Čiurlionio kūryba, XX a. pradžios modernioji dailė. V. Valius prisimena: „Metas tada buvo slogus. Vyko trėmimai, miškuose aidėjo šūviai. Vienų rinkimų metu buvo nušautas architektūros katedros dekanas J. Lapšys. Nyki nuotaika ir institute… Dėstytojai nedrįsta prasitarti apie dailės kalbos esminius dalykus – plastinę formą, spalvą, ritmą. Iš bibliotekos išimamos impresionistų ir kitos modernaus meno knygos. Įsivyrauja reikalavimas: svarbiausia – „aktuali„ tema ir akademinis (veikiau – natūralistinis) jos sprendimas“. Nepaisant visų šių aplinkybių, V. Valius mokėsi mąstyti ir kurti savarankiškai. Jis domėjosi Viktoro Petravičiaus, Vytauto Kazimiero Jonyno, Antano Samuolio, Viktoro Vizgirdos kūryba, skaitė išsaugotus Juozo Keliuočio „Naujosios Romuvos“ numerius, tyrinėjo 1863 m. sukilimo istorijos klodus, Vilniaus universiteto dokumentiką, savo kūriniais nusilenkė Vinco Kudirkos ir Jono Basanavičiaus atminimui.
Anot Vytauto Valiaus, „laisvėjimo iliuzijos“ sustiprėjo po 1956 m. N. Chruščiovui pasmerkus Stalino kultą, jo šiurpią veiklą… (nors tuo pat metu to paties Chruščiovo įsakymu žiauriai buvo susidorojama su Vengrijos sukilimu).
1956-1961 m. į Maskvą buvo atvežtos kelios didelę įtaką V. Valiaus kūrybai turėjusios parodos – Drezdeno galerijos rinkinys, Prancūzijos kultūros, italų dailės (Renato Gutuzo kūryba). Jos įkvėpė naujiems ieškojimams, skatino istorinę kultūrinę savivoką. Iš rankų į rankas keliavo Balio Sruogos laiškas Petrui Cvirkai ir Albero Kamiu kalba, pasakyta jam įteikiant Nobelio premiją. „Tos prasmingos mintys tapo lyg kokiu imperatyvu – išsilaikyti, ištverti absurdo akivaizdoje, oriai priešintis nužmogėjimui”, – prisimena V. Valius.
Bandymas geriau suprasti savo tautos skaudulius ir giliau pažinti jos šaknyse glūdintį dvasingumą, paskatino ryžtingiems sprendimams. Atsisakęs aspirantūros Maskvoje, V. Valius kartu su žmona, talentinga grafike Sigute Valiuviene ėmė tyrinėti liaudies meno kūrybinį palikimą, muziejų fonduose atrasti tuos impulsus, kurie vėliau išsirutuliojo į daugiašakes temines kompozicijas, globalinius egzistencijos apmąstymus. Iliustracijos Maironio, Vinco Mykolaičio Putino, Justino Marcinkevičiaus, Simono Daukanto raštams, estampų ciklai „1863 m. Lietuvoje“, „Planeta”, „Literatūrinės parafrazės”, „Vilniaus architektūra”, tapybos ciklai „Lietuvių liaudies motyvais”, „Pieta”, „Kapričio”, „Kultūros ekologija” – toli gražu ne pilna V. Valiaus darbų ir temų pynė. Dauguma šių kūrinių eksponuojama parodoje, keliaujančioje po Žemaitiją.
Ar sunku suprasti, širdimi priimti V. Valiaus kūrybą, 1982 m. įvertintą Lietuvos Valstybine premija. Beje, oficialiai V. Valius didžiausio įvertinimo yra sulaukęs už estampų ciklą „Vilnius”, sieninę tapybą Kristijono Donelaičio „Metų” motyvais Vilniaus universitete, J. Marcinkevičiaus, Janinos Degutytės, Maironio knygų iliustravimą. 1996 m. V. Valiui buvo paskirta Nacionalinė premija. Jis yra tapęs daugelio tarptautinių konkursų ir trienalių, vykusių Lietuvoje, Norvegijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Čekoslovakijoje, Kanadoje, JAV, laureatu.
Gilus ir dvasingas menas visada sulaukia pripažinimo ir randa atgarsį žiūrovų širdyse. Anot Fausto Kiršos, „Tikras meno kūrinys yra būties stebuklas, apsireiškiąs per žmogų kūrėją, amžina kultūros apraiška grožiui ir gėriui. Gėris ir grožis – aukščiausia žmogaus dvasios mįslė”.
V. Valiaus kūrinių kalba apeliuoja į žmogiškumo ir sielos gelmes. „De Profundis” – „Iš sielos gelmių”. Taip pavadintas vienas autoriaus darbas. Humanizmo pradai, Samuelio Becketto ir Georgo Štainerio filosofijos padiktuoti apmąstymai, muzikinės vizijos ar paprasto kaimo žmogaus būties reliktai, etninės šventės, ekologinės problemos – tai tik kelios dailininko kūrybos temos, bandančios meno kalba atsakyti į daugelį klausimų – Kas mes? Kur einame? Dėl ko gyvename?
Dailininką jaudina nesantarvės draskoma Žemė ir besiblaškantis, vietos nerandantis Žmogus, ekologinės katastrofos, Lietuvos istorija ir kultūrinis paveldas. Savo darbais jis kuria geopolitinę erdvę, kurioje intravertiniai motyvai persipina su globaliniais išgyvenimais. Tautosakos lyrizmas ir individualizuota forma kartais išsirutulioja į abstrahuotus apibendrinimus. Grafikos lakštuose ar tapybos cikluose autorius lengvai suranda tinkamiausią formą. Ji liejasi jautriais linijų vingiais, tarsi Kacusiko Hokusajaus „Bangoje” suskyla į tūkstančius purslų, prabyla sunkia dievdirbio ranka ir aprauda bendražmogišką kančią. „Mūsų tiek nedaug. Mes galime vienas kitą papildyti”, – sako dailininkas.
V. Valiaus kūryba, pranokusi vienos kurios nors mokyklos ar stiliaus ribas, savo reikšmingumu galinti atsistoti šalia Antano Samuolio ar Adomo Galdiko, šiuo metu atveria vartus platesniam žiūrovų ratui.
***
Publikacija jau buvo parengta spaudai, kai „Žemaičių žemės“ redakciją pasiekė Vytauto Valiaus laiškas, kuriame dailininkas rašo: „Mano paroda (po Žemaičių žemę keliaujanti jau trečius metus) perkelta į Kelmę. Buvau nuvažiavęs į atidarymą – kokie puikūs, šilti žmonės… Rodos, jau seniai pažįstami, vienminčiai… Nelengva jiems, deja, niekuo negaliu padėti… Kažin, ar kalba, ar sako ką nors jiems tie mano darbai?… Gal?“.
Ir čia pat – dar viena žinutė:
„M. Mažvydo bibliotekoje atsidarė mūsų dukters Eglės paroda (50-mečio proga)… Mudu su Sigute (žmona Sigute Valiuviene – red. p.) stovime kiek suglumę – kaip greitai prašvilpė pusė šimtmečio! Tyliai džiaugiamės, kad šalia užaugo kūryba „užsikrėtęs“ žmogus…“
Eglės Valiūtės (gimė 1953 m. Kaune, gyvena, dirba ir kuria Vilniuje) kūrybos paroda „Stebėjimas pakelėje“ Vilniuje, Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje, veikė 2003 m. birželio 2–28 dienomis.