Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė – viena iš aktyviausių, produktyviausių ir Lietuvoje labiausiai žinomų žemaičių dailininkių. Gimė ji 1942 m. balandžio 17 d. Mažeikiuose. Gyvena ir kuria Vilniuje.
Leidinėlyje „Litua paukštė Kvedlinburge“ Gražina Kliaugienė rašo: „Pasaulis keistas tiems, kas teįžiūri jame rūpesčius, vargą ir buitį, ir tiems, kurie tik „skina gėles“ – linksmiems ir nerūpestingiems.
Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė tikriausiai bus mačiusi ir šilto, ir šalto. 1965 metais baigusi Dailės akademiją, iš karto atsidūrė permainingame teatro, kino ir televizijos pasaulyje. Intensyviai dirbo kurdama scenografiją ir kostiumus. Taip atsirado pirmasis lietuviškas miuziklas „Velnio nuotaka“, visą jaunųjų kartą išauginęs „Piteris Penas“, „Liudvikas XIV“, „Raudonkepuraitė“ Akademiniame dramos teatre. Su pasisekimu buvo vaidinami „Karalius Motiejukas I“ ir „Juodoji komedija“ Kauno dramos teatre, operetės „Rozmari“ ir „Silva“, baletas „Aušrinė“ Kauno muzikiniame teatre, „Virto ąžuolai“, „Kelionė į rojų“ kine, „Barbora Radvilaitė“, „Heda Gabler“ televizijoje ir daugelis kitų…
Bet ilgainiui daiktai šiame įprastu tapusiame pasaulyje tartum neteko tikrosios paskirties ir pavidalo. Jų prasmės ir vardai ėmė bematant keistis, taip ir likdami neįvardyti, nepašaukti… Ar šios teatrinio pasaulio efemerijos pastūmėta, ar gilesnio – lietuviškos sielos – balso pašaukta, esama dar ko kita…
Visai paprasto, neiškilaus, bet tokio gražaus ir mielo… Tai gėlės, muzika, tyla, begaliniai spalvų niuansai. Perregimas pasaulis, kurį visi matome, bet pastebime tik nedaugelis. Filomenai tai tapo atradimu, galbūt net laime – tyliuoju jos gyvenimu. Dailininkės kūriniuose žiburiuoja šviesa – čia žiebiasi, čia gęsta spalvos. Jų harmonija neliūdna, nevienatomė, nors ir „neįmanoma nuskinti nuo lauro medžio, ant kurio auga meno vaisiai, nė vieno lapelio, nesumokėjus už jį savo paties gyvenimu“ (T. Manas)“.