Tarp 1899 m. rugpjūčio 20 d. Palangoje įvykusio pirmojo lietuviško spektaklio organizatorių viena spalvingiausių asmenybių buvo gydytojas, visuomenės ir kultūros veikėjas, knygnešys Liudas Vaineikis.
Jis gimė 1869 m. rugpjūčio 19 d. Svirplių kaime (Joniškio vlsč., Šiaulių apskr.). 1889 m. baigė Mintaujos (dabar Jelgava) gimnaziją. 1881–1889 m. mokydamasis Mintaujos gimnazijoje, buvo slaptos Mintaujos lietuvių draugystės pirmininkas, palaikė ryšius su revoliucinių darbininkų būreliais, apie 1887 m. su kitais įsteigė slaptą kultūrinę jaunimo draugiją „Atgaja“, skaitė uždraustą lietuvišką spaudą. 1889 m. įstojo į Maskvos universiteto Medicinos fakultetą, įsitraukė į slaptos lietuvių studentų draugijos veiklą, vienerius metus buvo jos pirmininkas, organizavo ratelį „Ūkininkui remti“. Už lietuviškos spaudos platinimą ir anticarinių straipsnių rašymą 1895 m. buvo suimtas, uždarytas į Šiaulių kalėjimą, 1896 m. pašalintas iš universiteto ir 3 metams ištremtas iš į Kazanę. 1896 m. eksternu baigė Kazanės universitetą. Bendradarbiavo „Ūkininke“ ir „Varpe“. Palaikė ryšius su Kovos sąjunga darbininkų klasei išvaduoti. Bendradarbiavo su ano meto visuomenės ir politikos veikėjais Andriumi Domaševičiumi (1865–1935), Vincu Mickevičiumi-Kapsuku (1880–1935).
1897–1900 m. gyveno Palangoje. Čia vertėsi gydytojo praktika, dalyvavo lietuvių tautiniame judėjime: buvo lietuvių draugijų narys, organizavo slaptus ratelius, rašė straipsnius slaptai lietuviškai spaudai, rėmė uždraustų knygų gabenimą ir platinimą, buvo vienas iš pirmojo lietuviško spektaklio (Keturakio komedijos „Amerika pirtyje“) organizatorių.
1900 m. parengė Paryžiuje pasaulinės parodos lietuviškąjį skyrių. Už revoliucinę veiklą ir lietuviškos spaudos gabenimą 1900 m. suimtas, 1900–1902 m. kalintas Mintaujos ir Liepojos kalėjimuose, 1902 m. ištremtas penkeriems metams į Jakutiją. Kartu į su juo į tremtį savanoriškai buvo išvykusi ir jo žmona – rašytoja, prozininkė, visuomenės veikėja, knygnešė, daraktorė Stasė Paulauskaitė-Vaineikienė (1884–1946).
1904 m. Jakutijoje, dalyvaudamas kovoje su raupų epidemija, pagarsėjo kaip gydytojas. Nuo 1905 m. gyveno Tilžėje. Ten aktyviai įsijungė į Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) veiklą. 1906 m. su Andriumi Domaševičiumi redagavo socialdemokratų leidinius, siuntė į Lietuvą revoliucionieriams literatūrą ir ginklus. Po 1908 m. nuo revoliucinės veiklos nutolo, daug dėmesio skyrė ateizmo propagavimui, kultūriniam darbui. 1915–1920 m. gyveno Vidurinėje Azijoje. 1921 m. kartu su šeima iš Turkestano grįžo į Palangą ir kurorto vidurinėje mokykloje pradėjo dirbti mokytoju. Nepriklausomos Lietuvos metais Lietuvos valdžia jį persekiojo už ateistinę veiklą, fašistinės diktatūros kritiką. 1928 m. dėl savo politinių priežasčių buvo priverstas iš Palangos pasitraukti. Grįžęs į Palangą buvo paskirtas dirbti kurorto gydytoju, o 1933 m. – Palangos burmistro pavaduotoju (šiose pareigose Kretingos apskrities viršininkas jo nepatvirtino, motyvuodamas tuo, kad L. Vaineikis jau senas – tuo metu jam buvo 64 metai).
Nuo 1890 m. bendradarbiavo leidiniuose „Šviesa“, „Ūkininkas“, „Apšvieta“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, „Varpas“. Nepriklausomos Lietuvos laikais jo straipsnių išspausdinta „Lietuvos mokykloje“, „Karde“ ir keliuose kituose spaudos leidiniuose. Lietuviškos spaudos draudimo metais pasirašinėdavo slapyvardžiais Svirplys, S-lys, S-plys, Sv., L. V. ir kt. Surinko ir užrašė daug tautosakos. Senatvėje jam buvo paskirta visuomenės veikėjo 380 litų dydžio pensija. Apdovanotas LDK Gedimino trečio laipsnio ordinu.
Mirė 1938 m. sausio 17 d. Kaune. Urna su jo pelenais saugoma Kauno medicinos universiteto Anatomijos muziejuje.
Š. Ščiupako nuotraukoje – Liudas Vaineikis. Originalas saugomas Šiaulių „Aušros“ muziejuje