Stasė Paulauskaitė-Vaineikienė (1884–1946) – rašytoja prozininkė, visuomenės, kultūros veikėja. Gimė 1884 m. kovo 31 d. Šlaveituose (Kretingos r.). 1900 m. Lomžoje baigė mergaičių pensioną. Gyveno Palangoje, prisidėjo prie draudžiamosios lietuviškos spaudos platinimo, lietuviškų spektaklių organizavimo.
1902–1904 m. kartu su savo vyru gydytoju ir visuomenės, kultūros veikėju Liudu Vaineikiu buvo ištremti į Sibirą. Pirmojo pasaulinio karo metus praleido Uzbekistane.
Buvo viena iš Palangos gimnazijos steigėjų (1922), kurį laiką joje mokytojavo. 1940 m. buvo „Lietuvos seimo“ dalyvė.
Išleido memuarų knygas „Palangos atsiminimai“ (1931), „Iš praeities kovų“ (d. 1–3, 1935–1936), parašė romanus „Grafas ir žmonės“ (1937), „Vaišvila, Žemaičių baudžiauninkų vadas“ (1938).
Jos sukurtuose romanuose dominuoja kaimo buities vaizdai, gausu papročių aprašymų. Veikėjai statiški, grupuojami į teigiamus ir neigiamus, pasakojimas realistinio tipo. Memuarų knygose aprašomas XX a. pr. Palangos visuomeninis ir kultūrinis gyvenimas, Sibiro tremtinių lietuvių buitis.
Stasė Paulauskaitė-Vaineikienė mirė 1946 m. sausio 12 d. Vilniuje.