Vaclovas Bartkus – pedagogas, jūreivis, ilgametis Telšių Žemaitės dramos teatro aktorius tautodailininkas (kalvis, medžio drožėjas, daugelio kryžių, dekoratyvinių kalvių dirbinių autorius, kraštotyrininkas. Nevarėnų miestelio kapinėse Lietuvos teatro kūrėjo Antano Jasūdžio amžinojo poilsio vietą žymi V. Bartkaus sukurtas kryžius.
Gimė Vaclovas 1947 m. liepos 16 dieną. Vaikystę praleido Telšiuose. Gyveno Birutės gatvėje. Nuo mažens domėjosi scenos menais. Pirmąjį vaidmenį (berniuko) sukūrė dar tebesimokydamas Telšių Žemaitės gimnazijoje – Prano Duoplio režisuotame spektaklyje. Mėgo spektaklius vaidinti ir su kiemo vaikais. Svajojo tapti jūrininku arba lakūnu. Taip jau susiklostė gyvenimas, kad šios profesijos teko išbandyti – keturis metus tarnavo kariniame jūrų laivyne. Turėjo galimybių ir sklandytuvą išbandyti. Iš pradžių buvo paskirtas tarnauti į Šiaurės laivyną Barenco jūroje. Ten lietuvių buvo apie ketvirtis tūkstančio. Baigė tarnybą Juodojoje jūroje – atominiame laive, į kurį ten buvo paskirtas, jis buvo tik iš Lietuvos.[1] Tapti lakūnu sutrukdė ne itin sveikos akys. Po tarnybos armijoje sugrįžo gyventi į Telšius ir pradėjo dirbti Skaičiavimo mašinų gamykloje. Kurį laiką mokėsi Telšių taikomosios dailės technikume, Vilniaus pedagoginiame institute, tačiau taip jau susiklostė gyvenimas, kad nei vieno, nei kito nebaigė. Tada pasuko į Klaipėdą ir ten pradėjo dirbti laivų statykloje, tapo laivų statytoju, tuo metu buvo jauniausias laivų statytojų brigadininkas. Sugrįžęs į gimtinę dirbo Telšių internatinėje mokykloje, Telšių skaičiavimo mašinų gamykloje, Mokėsi Telšiuose įsteigtoje SMG profesinėje technikos mokykloje. Čia įsigijęs metalo apdirbimo specialybe, pradėjo dirbti gamyklos cecho vedėju. Pakviestas karinio vadovo Zenono Kojelio Telšių šeštojoje internatinėje vidurinėje mokykloje dėstė karinį parengimą. Pradėjęs dirbti mokykloje, vėl kibo į mokslus, gilino žinias, lankė įvairius kvalifikacijos kėlimo kursus. Daugiausiai metų dirbdamas karinio parengimo mokytoju praleido Telšių šeštojoje vidurinėje (dabar Telšių „Kranto“ pagrindinė mokykla), o vėliau perėjo dirbti į Vincento Borisevičiaus gimnaziją, kur tapo darbų mokytoju. Čia jis vadovavo ir jaunųjų miško bičiulių bei šaulių būreliams. Suburti jaunųjų šaulių būrelį jį paskatino Arūnas Juška. Nemaži Vaclovo nuopelnai, kad 1992 m. užsimezgusi telšiškių draugystė su Karinio jūrų pajėgų laivynu bei laivo „Žemaitis“ įgula nenutrūksta iki šiol. Šio bendradarbiavimo iniciatorius buvo Lietuvos karinių jūrų pajėgų vadas admirolas Raimundas Saulius Baltuška.
„Esu Telšiuose gimęs ir užaugęs, tačiau visą laiką prie jūros traukė ir tebetraukia“[2], – sako V. Bartkus.
Pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais, paragintas ilgametės Telšių Žemaitės dramos teatro aktorės Liudos Sebeckytės (Lėverienės), įsijungė į šio teatro aktorių trupę. Tuo metu teatras statė pjesę „Mona“ pagal Anksčiau teatre nebuvo vaidinęs, išskyrus tuos laikus, kai mokėsi bendrojo lavinimo mokyklos antroje klasėje. Tada buvęs Žemaičių muziejaus „Alka“ direktorius Pranas Duoplys su abiturientais statė spektaklį. Vaclovas turėjo spektaklio metu keletą žodžių pasakyti ir scenoje kamuolį paspardyti. Vaidmuo buvo nedidelis, bet Vaclovas lankė visas repeticijas ir visą scenarijų išmoko. Nuo mažens Vaclovo balsas buvo sodrus, tad, reikalui esant, kartais dar būdamas mažas, persirengęs Kalėdų seneliu, vaikus savo apsilankymais ir dovanomis nudžiugindavo. Tetars Vaclovui visada patikdavo. Nuo mažens mėgdavo kartu su kitais bendraamžiais teatrą vaidinti, o suaugęs, kai jau gyveno Telšiuose, stengdavosi nepraleisti nė vieno naujai Telšių Žemaitės dramos teatro pastatytų spektaklių. Įsijungęs į šį teatrą, pirmuosius vaidmenis sukūrė spektakliuose „Gyvenimas po sniegu „Mona“, „Piršlybos“, „Pinigėliai“, „Marti“, „Gyvenimas po sniegu“, „Žaldokynė“, „Netikėkime savo akimis“. Jie bene labiausiai jam įsiminė.
Atsakingai jis rengiasi kiekvienam spektakliams, kuriame vaidina, o prieš išeidamas į sceną save ir žiūrovus peržegnoja – toks įprastas jo ritualas… Patirties semiasi stebėdamas, kaip kiti vaidina.[3]
2017 m. rugpjūčio 21 d. Žemaitės dramos teatre buvo parodytas Miko Palionio spektaklis „Žilė galvon, velnias uodegon“ (rež. Julija Kneitienė). Šiame spektaklyje vaidino Telšių trečiojo amžiaus universiteto studentai ir Žemaitės dramos teatro aktoriai. Spektaklis buvo skirtas Žemaitės dramos teatro aktoriaus Vaclovo Bartkaus 70-osioms gimimo metinėms.[4]
Telšiuose V. Bartkus plačiai žinomas ir kaip liaudiškų renginių oratorius, Užgavėnių „Kanapinis“, Žemdirbių švenčių „Derlius“. Kiekvienam vaidmeniui, renginiui Vaclovs rengiasi labai atsakingai, bando įsijausti į vaidmenį, gerai išmoksta tekstą.[5]
Vaclovas – aktyvus Žemaičių kultūros draugijos narys, kelet` metų vadovavo šios draugijos telšių pavietuirūpinasi krašto iškilių asmenų ir istorinių vietų įamžinimu. Jis pasirūpino, kad 2008 m. būtų atidengtas paminklas (jis pats iš akmens nukalė inkarą), skirtas iš Viešvėnų seniūnijos apylinkių kilusio pirmojo Lietuvos jūrų kapitono Liudviko Stulpino atminimui įamžinti. Akmeninis koplytstulpis, primenantis jūros švyturį, tais metais buvo pastatytas miškingoje L. Stulpino gimtosios sodybos vietoje. Kitas akmeninis paminklas – „Vėjų rožė“ – L.Stulpino atminimą įamžino Jomantų miško pažintiniame take – jį sukūrė Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto diplomantas Egidijus Dauskurdas (darbo vadovas – skulptorius Osvaldas Neniškis). Vaclovas pasirūpino, kad gražiai būtų įamžintas ir Jono Pleškio, kelių kitų iškilių Žemaitijos žmonių atminimas. Daug kuo jis prisidėjo ir rengiantis Telšių Žemaitės dramos teatro 100-ųjų metinių paminėjimui.
Vaclovas buvo vienas iš iniciatorių ir Telšiuose gražiai paminėti Telšiuose 1907 m. surengto pirmojo viešo lietuviškos vakaro, kurio metu buvo parodyti du lietuviški spektakliai, 95-ąsias metines. Bendradarbiaujant su režisieriumi Kastyčiui Brazauskui ir tuo metu Telšių Žemaitės teatro tarybos nariu aktoriumi Jonu Lukausku surengė ąžuoliuko sodinimo akciją pirmojo lietuviško vakaro surengimo vietoje. Pasirengimas teatro šimtmečiui vyko penkerius metus – buvo surastos Telšiuose parodytų pirmųjų spektaklių leidinukai, sukurtas režisieriaus Romualdo Juknevičiaus biustas, kuris teatro 100-mečio proga atidengtas Telšių Žemaitės dramos teatro fojė, taip pat ir paminklas-kolona su žibintu (sukūrė Vilniaus dailės akademijos bakalauras Egidijus Šikšnys (darbo vadovas prof. Petras Gintalas). Buvęs Telšių žemaitės teatro direktorius Artūras Butkus pažymi, kad V. Bartkus „turi gerą bruožą – net nevaidindamas eina į spektaklius pasidžiaugti kolegų darbu.“
Na o pats Vaclovas atviraudamas kalba, kad „negaliu pasakyti, kad vaidindamas jaučiuosi didele žvaigžde ar įkūniju scenoje savo svajonę. Manęs neaplanko tokia šviesa, kaip kitus aktorius. Jaučiu pareigą sąžiningai atlikti patikėtą užduotį. Ne tik išpyškinti tiksliai tekstą, bet sukurti personažą, gyventi jame. Negaliu nuvilti režisieriaus, viso kolektyvo. Visada prieš spektaklį persižegnoju, peržegnoju kolegas ir žiūrovus. Po spektaklio būnu laimingas, kad viskas pasisekė, o džaiaugtis, krykštauti… Ne, nėra tokio jausmo.“[6]
_________________________
[1] Danutė Jackutė, „Ant septynių kalvų“, Kalvotoji Žemaitija http://www.kalvotoji.lt/2015/08/17/ant-septyni-kalv-33/, 2015 rugpjūčio 17 d.
[2] Jackutė Danutė, „Žemaitis, kurį visada traukė ir tebetraukia jūra“, Kalvotoji Žemaitija, 2015-08-18, Nr. 62 (9776), p. 6.
[3] Servienė Aurelija, „V. Bartkus: „Aš stengiuosi scenoje gyventi gyvenimą“, Telšių žinios, 2015-08-21.
[4] „Vaclovas Bartkus jubiliejų švenčia scenoje“, Penktadienio žemaitis http://pzemaitis.lt/vaclovas-bartkus-jubilieju-svencia-scenoje/, 2015-08-21, žr. 2017-11-19.
[5] Jackutė Danutė, „Scena – švntas dalykas“, Kalvotoji Žemaitija, 2007m.
[6] Jackutė Danutė, „Žemaitis, kurį visada traukė ir tebetraukia jūra“, Kalvotoji Žemaitija, 2015-08-18, Nr. 62 (9776), p. 6.
Parengė Danumė Mukienė (Ramonaitė)