Grafas Ignotas Tyzenhauzas (1760–1822 m.) buvo Pasalio seniūno Mykolo Tyzenhauzo ir Barboros Zybergaitės sūnus, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kariuomenės generolas majoras, LDK Pėsčiosios gvardijos regimento šefas (buvo vadinamas Lietuvos pėsčiosios gvardijos šefu). Jis 1782 m. tapo Švento Stanislovo ordino kavalieriumi. 1792 m. buvo apdovanotas Baltojo erelio ordinu. Tais pačiais metais jis dalyvavo Targovicos konfederacijos veikloje. Tuo metu jis palaikė Targovicos, vėliau – Generalinės konfederacijos idėjas, nukreiptas prieš 1791 m. gegužės 3-osios Konstitucijos ir Ketverių Metų Seimo reformas. 1793 m. tapo LDK generalinės konfederacijos Lydos pavieto tarėju. Dalyvavo 1794 m. Kosciuškos sukilime, taip tuo metu parodydamas savo nepritarimą Generalinės konfederacijos veiklai ir Rusijos okupacijai. Už tai Rusijos valdžią jį areštavo ir kalinto iki 1795 metų. 1812 m. tapo Napoleono administracijos Lietuvos laikinosios komisijos nariu, pasirašė atsišaukimą, kviečiantį sukilti Rusijai priklausiusių teritorijų lenkus. 1812 tapo Pasalio seniūnu.
Grafui I. Tyzenhauzui priklausė Pastovių dvaras (jį paveldėjo iš jį labai mylėjusio savo dėdės Antano Tyzenhauzo) ir Rokiškio dvarai su aplinkiniais kaimais, palivarkais, taip pat ir dideli žemės plotai (dešimtyss tūkstančių hektarų) Ašmenos, Dysnos, Lydos, Gardino, Naugarduko, Pinsko, Slonimo, Šiaulių, Ukmergės, Vilniaus, pavietuose. Jis taip pat valdė ir Žaludką (jį paveldėjo po dėdės, LDK iždininko, Gardino seniūno, žymaus reformatoriaus Antano Tyzenhauzo, mirties).
Jo žmona buvo Marijona (Marijana) Pšezdzieckytė (Przeździecki) (1762 / 1760 (?) –1843). Gyvendamas su ja santuokoje susilaukė dviejų dukrų ir dviejų sūnų: Aleksandros (~1780–1843), Sofijos Viktorijos (1790–1878), Adolfo Rudolfo (1783–1830) ir Konstantino (1786–1853). Jo santykiai su žmona Marijana buvo komplikuoti, todėl jie išsiskyrė. Jauniausia jų duktė Sofija Viktorija ilgą laiką gyveno ir buvo ugdoma giminaičių.
Tuo laikotarpiu, kai I. Tyzenhauzas valdė Rokiškį, politinė situacija LDK buvo sudėtinga, daug kas keitėsi, Abiejų Tautų Respublika, nepaisant to, Tyzenhauzų giminė nuolat rūpinosi gyventojų švietimu, kultūra, aktyviai dalyvavo šalies politiniame gyvenime, domėjosi ekonominėmis naujovėmis, diegė jas savo dvaruose.
Su Ignoto Tyzenhauzo vardu susijęs Rokiškio dvaro ansamblio atnaujinimas. Jis, sumanęs Rokiškyje įkurti Tyzenhauzų giminės rezidenciją – savotišką kultūros centrą, 1785 m. iš Gardino į Rokiškį perkėlė ankstyviausią istorinėje Lietuvoje žinomą Antano. Tyzenhauzo įkurtą privačią muzikos mokyklą. I. Tyzenhauzo namuose buvo įsteigta teatro draugija. Žinoma, kad čia vaidinimus rengdavo jo dukterys ir sūnūs, prie jų prisijungdavo į dvarą atvykę svečiai.
Rokiškio dvarą valdant I. Tyzenhauzui 1797 m. apie rūmus buvo pasodintas radialinio plano parkas, prie jo užveistas sodas, Laukupės vagoje įrengti tvenkiniai, vyko dideli darbai pertvarkant Rokiškio miesto centrą – buvo suformuota ilgo stačiakampio pavidalo Rokiškio miestelio aikštė (spėjama, kad šie darbai vyko pagal Vilniaus arkikatedros statytojo Lauryno Gucevičiaus projektą), pagal klasicizmo stiliaus reikalavimus pertvarkė ir Rokiškio senamiestį. Tuo pat metu buvo atnaujinami ir pagrindiniai dvarvietės pastatai: 1801 m. rytiniame Rokiškio aikštės pakraštyje buvo pastatyti vieno aukšto klasicizmo stiliaus dvaro rūmai su aukštu pusrūsiu ir kupolu virš portiko.
Po kurio laiko dvarvietėje, abipus pagrindinių rūmų, simetriškai buvo pastatytos oficinos, ūkiniai pastatai. Žinios apie tuo metu buvusią dvaro sodybą, rūmų interjerą, patalpų ir pastatų išdėstymą yra pateiktos 1825 m. sudarytame Rokiškio grafystės inventoriuje.
I.Tyzenhauzas daug dėmesio skyrė savo dvarų administravimui, šiam darbui paringdavo gerai užsirekomendavusius žmones.
Žinoma, kad vieną iš jo valdų administravo iš Postavų apylinkių kilęs Vilniaus universiteto auklėtinis, gamtininkas Jonas Horodeckis. Yra išlikę žinių, kad jis Rokiškio grafystės dvarų ekonomų susirinkimuose skaitydavo paskaitas gamtos mokslų klausimais ir aiškindavo, kaip mokslą pritaikyti ūkiniame darbe. Tyzenhauzų dvaruose buvo lengvesnė ir baudžiava.
RKIC informacija
Nuotraukoje – Ignotas Tyzenhauzas. Iliustracija pagal W. Lesseur miniatiūrą iš Gabrielės Gunterytės-Puzinienės knygos „W Wilnie i w dworach Litewskich“