Jonas Laimonas Tapinas (1944–2022) – rašytojas, žurnalistas, vertėjas, kino istorikas ir kritikas, pedagogas, visuomenės ir kultūros veikėjas. Jis gimė 1944 m. birželio 6 d. Palangoje. Iš pradžių mokėsi Kunigiškių pradinėje, 1951–1962 m. – Palangos vidurinėje mokykloje (ją baigė aukso medaliu). 1962–1970 m. studijavo Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultete. 1964-aisiais pradėjo dirbti žurnalistu laikraščio „Sportas“ redakcijoje. 1968–1971 m. buvo žurnalo „Švyturys“ redaktorius, skyriaus vedėjas. 1971 m. Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedroje dėstė spaudos istorijos kursą, vėliau – žurnalistikos teoriją, kino teoriją ir istoriją, žurnalistikos etiką. 1978 m. Sankt Peterburge veikusiame Valstybiniame teatro, muzikos ir kinematografijos institute apgynė disertaciją tema „Lietuvos TSR kino publicistikos istorija“. Jam buvo suteiktas menotyros mokslų kandidato laipsnis. 1978–1979 m. stažavosi Naujosios Sorbonos universitete. 1982 m. Vilniaus universitete jam suteiktas docento vardas. 1984–1988 m. J. L. Tapinas buvo šio universiteto Žurnalistikos katedros, 1988–1990 m. – Radijo ir televizijos katedros vedėjas. Nuo 1990 m. buvo vienas iš Žurnalistų sąjungos valdybos Prezidiumo narių. 1990–1992 m. ėjo Lietuvos radijo ir televizijos valdybos pirmininko pareigas. 1992–1995 m. buvo Lietuvos radijo ir televizijos generalinis direktorius. Jam vadovaujant dvi Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto žurnalistikos katedros buvo reorganizuotos į Žurnalistikos institutą. Jis buvo vienas iš Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto steigėjų, 1991 m. rugsėjo 1 d. – 1992 m. rugpjūčio 31 d. ėjo šio fakulteto Žurnalistikos instituto direktoriaus pareigas, čia jam 1995 m. suteiktas docento vardas.
1995 m. buvo dienraščio „Lietuvos rytas“ politinis apžvalgininkas. Tais pačiais metais įkūrė Lietuvos žurnalistikos centrą, tapo jo direktoriumi. 1996–1998 m. ėjo Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininko pareigas.
1998 m. ištikus insultui, rado jėgų išgyventi ir tęsti kūrybinę veiklą.
Iki 2009 m. išleista 14 J. L. Tapino knygų. Tai ne tik su kinematografija, žurnalistika susiję leidiniai, bet ir jo dokumentinės prozos, atsiminimų bei įvairios kitos knygos. Didelio skaitytojų dėmesio sulaukė jo dokumentinės prozos knyga „Iliuzijų mugėje“ (1983), apybraižų rinkinys „Nešk, Dauguva, atminimą“ (1988), „Medyje angelas verkia: aktoriaus Broniaus Babkausko gyvenimo ir kūrybos kronika“ (1991), „Septynios vienatvės Paryžiuje: dokumentinė proza“ (1993), „Karštos dienos Atlantoje“ (1997), „Oskaras Milašius, arba Septynios vienatvės Paryžiuje“ (1999), „Imk, klajokli, žibintą vilties: poeto ir diplomato Jurgio Baltrušaičio gyvenimo kronika“ (2000), „Prarasto laiko nebūna: atsiminimai“ (2004), „Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje: Vytauto Žalakevičiaus kūrybos ir gyvenimo pėdsakais“ (2008).
1985 m. J. L. Tapinas buvo apdovanotas Vinco Mickevičiaus-Kapsuko premija už knygą „Iliuzijų mugėje“, 1994 m. – Vinco Kudirkos premija už knygą „Septynios vienatvės Paryžiuje“, 2002 m. – Vytauto Gedgaudo premija už knygą „Imk, klajokli, žibintą vilties“, 2005 m. – Juozo Tumo-Vaižganto premija, už knygą „Prarasto laiko nebūna“.
1996 m. jam įteiktas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4 laipsnio ordinas, 2003 m. ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didysis kryžius, 2014 m. – Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos garbės ženklas „Nešk savo tiesą ir tikėk“, 2017 m. – Vyriausybės kultūros ir meno premija.
J. L. Tapinas mirė 2022 m. gegužės 28 d. Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.
Publikacija paskelbta įgyvendinant 2023 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „El. žurnalas „Žemaičių žemė“ 2023: Žemaičiai Vilniuje“
