Jonas Švažas (1925–1976) – dailininkas tapytojas, pedagogas.
Šeimų, kuriose ir žmona, ir vyras būtų dailininkai, Lietuvoje nemažai. Viena žinomiausių – tapytojo Jono Švažo ir tekstilininkės Marijos Švažienės šeima. Lietuvos dailės istorijoje ryškų pėdsaką paliko ir jos vyras – vienas žymiausių XX a. 7–8 dešimtmečio tapytojas Jonas Švažas (1925–1976). Jis gimė 1925 m. rugpjūčio 5 d. tuometinio Mažeikių valsčiaus Urvikių kaime. 1938–1945 m. mokėsi Mažeikių gimnazijoje, tuo laikotarpiu lankė žymaus tapytojo akvarelisto Česlovo Kontrimo vadovaujamą meno būrelį.
1946 m. atvyko į Vilnių ir čia su pertraukomis gyveno bei kūrė nuo 1946-ųjų metų. Tais 1946-aisiais jis pradėjo studijuoti Lietuvos TSR valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), po kurio laiko studijas čia nutraukė ir 1948 m. įstojo mokytis į Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą. Vėliau sugrįžo studijuoti į Vilniaus valstybinį dailės institutą ir jį sėkmingai baigė 1953-aisiais metais. Tais pačiais metais tapo šio instituto tapybos dėstytoju, įstojo į tuometinę Lietuvos TSR dailininkų sąjungą (dabar Lietuvos dailininkų sąjunga), pradėjo savo kūrybą eksponuoti parodose. Institute jis dirbo 1953–1976 m., čia jam 1965 m. suteiktas mokslinis docento vardas.
Tapęs Lietuvos dailininkų sąjungos nariu, J. Švažas aktyviai įsijungė į jos veiklą: 1953–1959 m. buvo šios sąjungos Jaunųjų dailininkų sekcijos pirmininkas, nuo 1956 m. – sąjungos valdybos narys, 1959–1969 m. ir 1973–1974 m. – sąjungos Tapybos skyriaus / sekcijos biuro pirmininkas, buvo nuo 1969-ųjų rengiamų Vilniaus tapybos bienalių (vėliau trienalių) iniciatorius. Jis siekė, kad jos taptų tikra Vilniuje vystančia tapybos švente, išryškintų skirtingų mokyklų bei krypčių menines tendencijas. 1969, 1972, 1975 m. pats suorganizavo tokio tipo dailės parodas.
Savo pirmąją personalinę kūrybos parodą surengė 1965 m. tuometiniuose Vilniaus dailės muziejaus rūmuose (Vilniaus miesto rotušė). Jam esant dar gyvam antroji personalinė J. Švažo darbų paroda Vilniuje buvo surengta 1970-aisiais, o po jo mirties – 1977, 1985, 1995, 2006 metais. Nemažai jo personalinių kūrybos parodų yra vykę ir kitur: Rygoje – 1970 m., Kaune – 1971 m., pomirtinės: Maskvoje – 1978 m., Skellefteå, Kirunoje, Sandvikene – 1980 m., Vienoje, Zalcburge – 1980 ir 1981 m., Klaipėdoje – 2005, 2015, 2019 m. Susipažinti su jo kūryba turėjo galimybę ir Prancūzijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Japonijos meno gerbėjai.
Už nuopelnus Lietuvai 1975 m. J. Švažui suteiktas nusipelniusio meno veikėjo vardas ir įteikta LSSR valstybinė premija.
Nepaisant to, kad dailininkas Lietuvoje gyveno sovietmečiu, jis keletą kartų buvo išvykęs į užsienį: 1965 m. aplankė Prancūziją, 1966, 1973 m. – Jugoslaviją, 1968 m. – Indiją, 1971 m. – Kubą ir Maroką, 1974 m. – Didžiąją Britaniją. Ten turėjo galimybę susipažinti ir su užsienio šalių menininkų kūryba, naujausiomis pasaulio dailės tendencijomis. Tai jį skatino ieškoti naujų saviraiškos būdų.
Jonas Švažas mirė 1976 m. gruodžio 14 d. Vilniuje, amžinam poilsiui atgulė Vilniaus Antakalnio kapinėse. Jo kapą ženklina antkapinis paminklas, kurį 1982 m. sukūrė skulptoriaus Stanislovas Kuzma ir architektas Algimantas Alekna.
2005 m. rugpjūčio 5 d., Vilniuje, ant namo Jogailos g. 12 atidengta Jonui Švažui skirta memorialinė lenta (autoriai: skulptorius Jonas Naruševičius, architektas Petras Vytautas Zaranka). Joje yra iškaltas dailininko portretas ir tekstas: „Šiame name 1959–1976 metais gyveno ir kūrė žymus dailininkas tapytojas Jonas Švažas (1925–1976).
Menininku tapo ir Jono brolis skulptorius Kazys Švažas (1924–2018). Jis buvo sukūręs J. Švažo biustą, kuris stovėjo skverelyje prie Edzaro parduotuvės. 1992 m. spalio mėnesį jį kažkas pavogė.
Skelbiama, kad J. Švažo kūrybinį palikimą sudaro apie 600 tapybos darbų, daugiau kaip 300 pastelių ir apie 150 piešinių. Daugiausiai tarp jų – urbanistinių ir pramoninių peizažų, iš kurių žymiausi – technikos motyvų ciklas: „Tiltas“ (1965 m.), „Kranai“, „Klaipėdos uoste“ (abu 1967 m.); „Transformatoriai“ (1969 m.), „Tilto statyboje“ (1975 m.). Tapė jis ir gamtos peizažus, savo kūriniuose išplėtojo medžio įvaizdį. Žymus ir jo antifašistinių kūrinių ciklas „IX fortas“ (1969 m.) bei ciklas Artimųjų Rytų tema.
Menotyrininkai pažymi, kad J. Švažas – vienas ryškiausių dailininkų šiuolaikinės lietuvių tapybos istorijoje. J. Švažas, iš pradžių, kaip ir daugelis jo kolegų dažniausiai tapęs temines kompozicijas ir portretus, jau XX a. 6-ajame dešimtmetyje vienas pirmųjų Lietuvoje atsisakė oficialiajame mene vyraujančios žanrų hierarchijos, teminį figūrinį paveikslą iškeitė į peizažą. 1960–1965 m. kilus socrealizmą pakeitusiai meno atsinaujinimo bangai, J. Švažas tapo pagrindine klasikinio modernizmo judėjimo varomąja jėga, pagarsėjo ne tik kaip talentingas tapytojas, pedagogas, bet ir kaip parodų organizatorius. Iš kitų dailininkų darbų J. Švažo kūriniai išsiskiria dekoratyvumu, apibendrinta forma, laisva ir metaforiška tikrovės interpretacija. Jis padarė didelę įtaką ne tik savo kartos menininkams, bet ir daugeliui savo studentų.
Dailės žinovai akcentuoja, kad visuose J. Švažo paveiksluose ryški tam laikotarpiui ir visai lietuvių tapybai neįprasta spalvos jėga, plokštuminė erdvės traktuotė, svarbūs dekoratyvūs ritminiai geometriniai ir spalviniai elementai.
Ekspresionistinį fovistų atvirą spalvų intensyvumą savo kūriniuose su medžių, Vilniaus senamiesčio, laivų motyvais „Vilniaus senamiestyje“ (1962 m.), „Prie Anykštos ežero“ (1963 m.), „Trys medžiai“ (1965 m.) ji derino su formos ir piešinio abstrahavimu, didelėmis spalvinėmis plokštumomis, juoda kontūrine linija ir raiškia faktūra. Būdingiausias Švažo gamtos peizažų motyvas – medžių grupės mieste, paupyje ar paežerėje.
Panašaus pobūdžio kaip gamtos ir senamiesčio peizažai yra Švažo paveikslai laivų motyvais. Kaip XX a. pradžioje futuristai ir vorticistai, Švažas žavisi veržlia industrinio pasaulio dinamika. Chemijos gamyklų, elektrinių statinių korpusus, vamzdynus ir bokštus, statybviečių kranus, aerodromus, uostus, geležinkelius, radarus ir tiltų atramas tapytojas vaizduoja sintetindamas formas, kartais fragmentiškai, kartais priartindamas, kad parodytų jų gigantiškus mastelius, užgožiančius aplinką. Tapytojas šiuos monstrus nudažo ryškiomis džiugiomis spalvomis.
7 dešimtmetyje pramoninius objektus, jų fragmentus vaizdavo sintetindamas formas, parodydamas jų gigantiškus, aplinką gožiančius mastelius „Kranai“ (1965 m.), „Transformatoriai“ (1969 m.), „Lokatoriai“ (1973 m.). 8 dešimtmetyje nutapė sodrių, kontrastingų spalvų kolorito Vilniaus senamiesčio vaizdų: „Vilnius. Muziejaus gatvė“ (1973 m.), ciklą „Vilniaus kiemai“ (1973–1975 m.), „Pilki namai“ (1976 m.), pastelių: ciklas „Laivai “ (1968 m.), ciklas „Kranai“ (1970 m.), „Kranai uoste“ (1975).
Jo kūrinių turi įsigiję pagrindiniai mūsų šalies muziejai, tarp jų ir Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Šiaulių „Aušros“ muziejus, Vilniaus dailės akademijos muziejus, taip pat ir kai kurie užsienio šalių muziejai (Latvijos nacionalinis dailės muziejus, Tretjakovo galerija Maskvoje ir kt.).
- Švažo kūryba plačiai pristatoma išleistuose jam skirtuose dailės albumuose ir kituose leidiniuose.
1985 m. apie J. Švažo gyvenimą ir kūrybą išleista Irenos Kostkevičiūtės monografija „Jonas Švažas“, kurioje išspausdinta ir dailininkui skirtų leidinių bei straipsnių bibliografija. 1995 m.išspausdintas Irenos Kostkevičiūtės ir Marijos Švažienės sudarytas katalogas „Jonas Švažas. Tapyba“.
2003 m. išspausdinta knygotyrininko prof. Vlado Žuko sudaryta atsiminimų knyga „Jonas Švažas atsiminimuose“.
Dar vienas albumas „Jonas Švažas“ išspausdintas 2015-aisiais metais, kai buvo pažymimos dailininko 90-osios gimimo metinės. Jį sudarė dailininko žmona Marija Švažienė ir sūnus Saulius Švažas, išleido Klaipėdos apskrities dailininkų sąjunga ir KADS Baroti galerija. Tai didelės apimties leidinys, kuriame išspausdinta daugiau kaip 200 šio menininko kūrinių reprodukcijų, išsamus menotyrininkės Ramutės Rachlevičiūtės straipsnis apie jo kūrybą, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos vyriausiosios bibliografės Giedrės Miknienės parengta dailininko bibliografija bei kita aktuali su J. Švažo gyvenimu ir kūryba susijusi medžiaga.
Plačiai J. Švažo kūryba pristatoma ir Stasės Ramanauskienės knygoje „Kūrėjai ir jų memorialinės vietos“, leidinyje „100 šiuolaikinių Lietuvos dailininkų“ (2000 m.) Antano Rimvydo Čaplinsko žinyne „Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės“ (2011 m.) ir kt., taip pat periodikoje, internete. Apie jį rašoma ir žymaus kultūros veikėjo Sigizmundo Šimkaus knygoje „Žmonės ir pasaulis“ (1979 m.), poeto, vertėjo Jono Čekio leidinyje „Knygos kūrėjų talkoje“ (1995 m.), pedagogo, prozininko Stasio Bataičio knygoje „Atspindžiai“ (1994 m.) ir daugelyje kitų leidinių. Visi jie išleisti lietuvių kalba, dauguma – Vilniuje. Dailininko kūrybai skirtas ir 1975 m. Maskvoje rusų kalba išleistas albumas „Ионас Шважас: Природа и индустрия“. (Москва, 1975).
Nuotrauka iš Mažeikių muziejaus rinkinių. Fotografas nežinomas
Tekstas parengtas pagal informaciją, viešinamą šiuose internetiniuose puslapiuose:
- „Jonas Švažas“, Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/jonas-svazas/.
- „Jonas Švažas“, Vikipedija: https://lt.wikipedia.org/wiki/Jonas_%C5%A0va%C5%BEas.
- „Jonas Švažas“,Vilnijos vartai: https://www.vilnijosvartai.lt/personalijos/jonas-svazas/.