Liudvikas Stulpinas (angl. Ludwig Stulping) – pirmasis Lietuvos rūtų uosto viršininkas, pirmasis uosto ir tolimojo plaukiojimo kapitonas. Jis gimė 1871 m. gruodžio 4 d. Telšių rajono Viešvėnų seniūnijos Jomantų kaime. Beje, ši vietovė dabar garsi ne tik kaip L. Stulpino gimtinė, bet ir tuo, kad greta kaimo esančiame Jomantų miške auga du gamtos paminklai – Jomantų ąžuolas ir triliemenis ąžuolas, tad nors kaimas ir baigia sunykti (1923 m. čia buvo 60 nuolatinių gyventojų, o 2011 m. – tik 5), čia turistai ir krašto istorija, gamta besidomintys keliautojai užsuka dažnai.
Liudviko tėvai buvo iš bajorų giminės kilę Kazimieras ir Juozefata Stulpinai. Šeima gyveno gana pasiturinčiai, joje kartu su Liudviku augo dar trys sūnūs. Kai Liudvikui buvo 14 metų, tėvai mirė ir vaikinui teko savarankiškai priimti sprendimą, kaip gyventi toliau. Tikėtina, kad kažkieno paskatintas jis, būdamas 15 metų amžiaus, atvyko į tuo metu didelį populiarumą tarp lietuvių turėjusią Liepoją. XX a. paskutiniais dešimtmečiais šis miestas buvo vienas iš sparčiausiai besivystančių Rusijos imperijos uostamiesčių. Liepojoje gyveno didelė lietuvių bendruomenė. Jos nariai dažniausiai dirbdavo mieste veikusiuose fabrikuose. Liudvikas pasirinko jūrininko dalią ir 1885 m. įsidarbino Liepojoje veikusiame Rusijos prekybos laivynui priklausiusiame latvių burlaivyje „Honoria“ (liet. „Garbė“) junga (jaunesniuoju jūreiviu). Nebuvo lengva, tačiau Liudvikas buvo kantrus, pareigingas, stengėsi pateisinti vyresniųjų pasitikėjimą, tad greitai tarp jūreivių tapo savu ir gerbiamu žmogumi. Einant metams jis dirbo ne tik latvių, bet ir estų laivuose. Po šešerių darbo metų burlaiviuose, uoste, 1897-aisiais jis tapo Liepojos uosto pasididžiavimu buvusio ledlaužio komandos nariu. Čia jam patikėjo bocmano (denio komandos viršininko) pareigas, tad dabar jau jam pačiam teko vadovauti jūreiviams ir jungoms. Jau tuo metu jis tarp jūreivių garsėjo savo drąsa, priimamais teisingais, logika pagristais sprendimais.
Metams einant patirties ir žinių bagažas didėjo, tad 1899 m., kai su „Ledokol II“ komanda susiruošė į du su puse metų vykusią rusų-švedų arktinę ekspediciją, kurios maršrutas tęsėsi iki Špicbergeno salyno, Liudvikas jos sėkme neabejojo.
Ledlaužyje „Ledokol II“ Liudvikas dirbo 5 metus. Eidamas bocmano pareigas, jis šiek tiek susitaupė pinigų mokslams ir 1901-aisiais, būdamas jau trisdešimtmetis, pradėjo mokytis Liepojos navigacijos mokykloje. Ją užbaigęs, 1903 m. apsigynė ir tolimojo plaukiojimo šturmano diplomą, išlaikė tolimojo plaukiojimo kapitono egzaminus. Na o žmona Veronika jam padovanojo pirmąjį sūnų – Napoleoną.
Tapęs diplomuotu, profesionaliu jūreiviu, Liudvikas dirbo Liepojos uosto valdybos statybos skyriuje, čia įgijo uosto įrengimų ir gilinimų darbų patirties. Kiek vėliau jis buvo priimtas dirbti Liepojoje registruotame burlaivyje „Henrich Catcherina“.
1907 m., kai Rusijos Rytų Azijos bendrovė, siekdama pradėti organizuoti keliones iš Europos į JAV, įsteigė laivybos liniją Liepoja–Niujorkas, šiuo maršrutu plaukiojo laivai „Livonia“ ir „Arkonia“, vėliau ir „Estonia“, „Lithuania“. Tais metais L. Stulpinas buvo priimtas dirbti garlaivio „Livonia“ jaunesniuoju šturmanu. Tais metais kurį laiką jam teko dirbti šturmanu ir laive „Estonia“. Buvęs šio laivo vyriausiasis inžinierius mechanikas Šlioseris yra palikęs tokius atsiminimus apie Liudviką:
„Stulpinas buvo labai mandagus. Visados korektiškas. Labai rimtai atlikdavo savo pareigas, už tai buvo visų labai aukštai vertinamas. Taip pat ir tarp keleivių jis buvo gerbiamas už tai, kad mielu noru visiems patarnaudavo ir jautriai visus suprasdavo. Visiems, kas tik į jį kreipdavosi, jis pagal visą išgalę stengėsi padėti. Visi tarnautojai ir valdiniai gerbė už taktingą ir teisingą jo elgesį. Liudas niekuomet nerėkdavo ir nesikoliodavo, tačiau drausmę palaikydavo griežtą. Visi mielai ir dideliu atsidėjimu vykdydavo jo įsakymus. Tarp draugų tarpe jis buvo linksmas ir mylimas.“.
Kurį laiką padirbėti šturmanu Liudvikui teko ir bendrovės įsigytame šiek tiek didesniame negu „Estonia“ garlaivyje „Lithuania“. Čia jis taip pat gerai užsirekomendavo, tad 1909 m. pabaigoje jam bendrovės valdyba pasiūlė tapti šio garlaivio kapitonu. Pasiūlymą Liudvikas priėmė ir jis šioms pareigoms buvo patvirtintas.
Būdamas ant kapitono tiltelio ir vadovaudamas įgulai jis jautėsi gana tvirtai. Nepaisant to, 1910 m. jūra kapitonui paspendė spąstus – „Lithuania“, kurioje buvo 700 keleivių, jūrą gaubiant tirštam rūkui, netoli Škotijos užplaukė ant uolų. L. Stulpinas nepasimetė, elgėsi profesionaliai. Išsiaiškinęs, kad nukentėjo tik priekinė laivo dalis, jis atsitraukė nuo uolos ir „Lithuania“, lydima anglų kreiserio, buvo nuplukdyta į Newcastle uostą. Aukų tąsyk buvo išvengta.
L. Stulpino darbo metai garlaivyje „Lithuania“ pažymėti ir žygdarbiu. 1910 m. žiemą Baltijos jūroje jo vedamo laivo įgula išgelbėjo skęstančio vokiečių burlaivio įgulą. Už tai L. Stulpinas buvo apdovanotas Vokietijos „Goldene Krone“ III laipsnio ordinu ir Vokietijos Skęstančiųjų gelbėjimo sidabriniu medaliu.
Vėliau, 1911–1913 m. jis dirbo keleivinio laivo „Birma“, plaukiojusio tarp Rusijos ir Šiaurės Amerikos, kapitonu. Tuo metu „Birma“ buvo vienas didžiausių ir geriausių to laikotarpio keleivinių laivų. Gamta įgulą nuolat išbandydavo. Spaudoje plačiai buvo nušviesta „Birmos“, kurioje plaukė 960 keleivių, akistata su 1911 m. žiemą vandenyne kilusia gamtos stichija – kelias paras siautusia audra – orkanu. Jos metu buvo nutrauktos ir į vandenyną nuneštos laive turėtos gelbėjimo valtys. Bangoms sudaužius laivo viršutinio denio patalpų duris, vanduo net buvo pradėjęs veržtis į laivo vidų. To dar neužteko – audros metu sugedo laivo variklis, tačiau net ir tokioje situacijoje laivo įgula, vadovaujama didelę jūrininko patirtį turinčio, racionaliai mąstančio, tikslius nurodymus duodančio L. Stulpino, nepasimetė. Variklis buvo suremontuotas ir laivas, plaukdamas toliau, pasiekė galutinį maršruto tašką – Niujorką.
L. Stulpino darbas garlaivyje „Birma“ bene dažniausiai tarp jūreivių prisimenamas dėl to, kad „Birma“ 1912 m. balandžio 14 d. Atlanto vandenyne Didžiosios Britanijos keleiviniam laivui „Titanikas“ patyrus nelaimę, būdama apie 100 jūros mylių nuo „Titaniko“, viena pirmųjų priėmė „Titaniko“ pagalbos šaukinius, pasikalbėjo su tragedijos ištikto laivo jūrininkais bei, L. Stulpinui nurodžius, pakeitė maršrutą ir pasuko į jų nurodytą nelaimės vietą, kurią turėjo pasiekti po 6–8 valandų. Laivo kapitonas tada iš karto paskyrė 15 papildomų kūrikų, kad laivo varikliai dirbtų visu pajėgumu, įgula pasiruošė priimti, šildyti ir maitinti į nelaimę patekusius žmones, bet…. „Titaniko“ jūreiviai, matyt, panikuodami suklydo ir „Birmos“ jūreiviams nurodė netikslias laivo koordinates, tad L. Stulpino vedamam laivui vandenyne pasiekus nurodytą vietą, jokio laivo ten nebuvo priekyje matėsi tik ledkalnis. Kaip yra žinoma, likusius gyvus „Titaniko“ keleivius tąsyk išgelbėjo į nelaimės vietą atskubėjęs laivas „Carpathia“.
Metams einant patirties ir įgūdžių daugėjo, Liudvikas tapo vienu geriausių Rytų Azijos bendrovės laivyno kapitonu. Prieš prasidedant Pirmajam pasauliniam karui ši bendrovė L. Stulpinui patikėjo didžiausio savo garlaivio – „Rossija“ – kapitono pareigas (šio laivo kapitonu jis buvo 1913–1918 metais. Vykstant karui šis laivas buvo rekvizuotas karo laivyno reikalams. L. Stulpino vadovaujama įgula karo laikotarpiu Baltijos jūra plukdė kareivius ir šaudmenis, gavusi nurodymą, persekiodavo priešo transportinius laivus. Už nuopelnus lietuvis kapitonas Liudvikas Stulpinas buvo apdovanotas Šv. Stanislovo ordinu su kalavijais, buvo išrinktas Baltijos jūrininkų sąjungos pirmininku.
Karo metais (1915-aisiais) V. ir L. Stulpinų šeimoje gimė antras sūnus – Aleksandras.
Po Rusijoje įvykusio bolševikų perversmo Liudvikas naujajai Rusijos valdžiai nepritarė. Po revoliucijos Rusijoje 1918 m. L.Stulpinas buvo suimtas, uždarytas į Helsinkio kalėjimą, įtariant, kad jis neva norėjęs parduoti Rusijos Rytų Azijos kompanijos laivus. Jei šie įtarimai būtų pasitvirtinę, jam būtų grėsusi mirties bausmė. Liudvikui į pagalbą atėjo jūrininkai. Jiems užtarus, kapitonas buvo paleistas į laisvę, o laivas „Russia“ perduotas tarptautiniam Raudonajam kryžiui. Vėliau L. Stulpinas kurį laiką gyveno Danijoje, laivu „Russia“ plukdydavo pabėgėlius.
Vėliau Latvijoje jis užsiėmė verslu – bandė verstis miško prekyba.
1918 m. L. Stulpinui sutikus, jis buvo paskirtas Lietuvos Respublikos konsulu Liepojoje. Eidamas šias pareigas jis lankėsi Londone, ragino įvairių garlaivių kompanijų savininkus steigti Lietuvos prekybos laivyną. To nebuvo padaryta, nes tais metais Lietuvos valdžia dar nebuvo numačiusi, kad šalis turi turėti savo laivyną.
1923 m. pradžioje, kai Klaipėda buvo prijungta prie Lietuvos, Liudvikas gavo kvietimą sugrįžti į Lietuvą ir pradėti vadovauti Klaipėdos uostui. Kvietimą jis priėmė ir, metęs savo verslą Latvijoje, patyręs didžiulius nuostolius, sugrįžo į Lietuvą, įsikūrė Klaipėdoje ir 1923 m. vasarą iš Ričardo Visockio perėmė Klaipėdos uosto viršininko pareigas. Tada jam teko rūpintis ir Lietuvos laivyno steigimu, uosto plėtra, naujų laivų paieškomis, jų pirkimu, senų ir sugedusių remontu, jūros uosto ir jūreivystės populiarinimu šalyje, jūrininkų mokyklos steigimu, gintaro kasybos prie Juodkrantės organizavimu.
1924 m. vasarą uosto viršininko pareigas jis perdavė suformuotai Klaipėdos uosto tarybai. Dirbdamas Klaipėdos uosto viršininku ir vėliau (iki savo mirties 1934 m.) jis ėjo ir Klaipėdos uosto kapitono pareigas. Tuo laikotarpiu jis su bendraminčiais įsteigė Lietuvos jūrininkų sąjungą, buvo išrinktas šios sąjungos garbės pirmininku.
1929 m. už nuopelnus plėtojant Lietuvą kaip jūrų valstybę L. Stulpinas buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu.
Savo gyvenimu ir darbais L. Stulpinas tapo Lietuvos kaip jūrinės valstybės ambicijų simboliu.
L. Stulpinas po sunkios ligos mirė 1934 m. liepos 15 d. Klaipėdoje. Jo paskutinis priešmirtinis prašymas buvo „Palaidokite mane prie jūros…“. Ši kapitono valia buvo įvykdyta – jo palaikai amžinam poilsiui atgulė Smiltynės Kopgalio kapinėse.
Sovietinės valdžia stengėsi, kad žmonės L. Stulpino asmenybę ir jo nuopelnus Lietuvai pamirštų. Šalyje prasidėjus Atgimimui, 1988 m. buvo įkurta iniciatyvinė grupė L. Stulpino atminimui įamžinti (grupės pirmininkas – jūrininkas Kazimieras Povilaitis). Ji pasirūpino, kad Smiltynės Kopgalio kapinaitėse būtų atstatytas sugriautas L. Stulpino paminklas, pastatytas skulptūrinis biustas prie namo, kuriame gyveno ir dirbo pirmasis Klaipėdos uosto kapitonas L. Stulpinas. Grupės darbas davė rezultatus: 1990 m. birželio mėn. Smiltynės Kopgalio kapinaitėse atidengtas paminklas, skirtas L. Stulpinui (skulptorius Regimantas Midvikis, architektas Adomas Skiezgelas), o 1991 m. liepos mėnesį Klaipėdoje, prie namo Sankryžos g. 7, kuriame 1927–1933 m. gyveno L. Stulpinas, atidengta memorialinė lenta ir skulptūrinis biustas (skulpt. Justas Mickevičius, archit. Petras Šadauskas). Tais pačiais metais skulptorius Motiejus Narbutas sukūrė medalį „Jūrų kapitonas Liudvikas Stulpinas“.
1997 m. Klaipėdos 28-ajai vidurinei mokyklai buvo suteiktas jūrų kapitono Liudviko Stulpino vardas. 2006 m. joje atidarytas pirmojo Klaipėdos uosto kapitono muziejus.
2008 m. sukurtas dokumentinis filmas „Liudvikas Stulpinas. Pirmasis Klaipėdos uosto kapitonas“. Tų pačių metų rugpjūčio 22 d. pažintiniame Jomantų miško take (Telšių r.), netoli kapitono gimtinės, atidengtas paminklinis akmuo „Vėjų rožė“ .
2013 m Susisiekimo ministerija įsteigė kasmetinį per Klaipėdoje vykstančią Jūros šventę įteikiamą apdovanojimą „Jūrų kapitono Liudviko Stulpino medalis“. Šios šventės metu yra pagerbiamas pats L. Stulpinas.
2016 m. gruodžio 4 d., minint L. Stulpino 144-ąsias gimimo metines, Lietuvos jūrininkų sąjungos, Jūrų kapitonų klubo ir asociacijos „Jūros veteranai“ iniciatyva ir rūpesčiu Klaipėdoje, ant namo, kuriame 1933–1934 m. gyveno kapitonas L. Stulpinas (Tilžės g. 9), sienos atidengta paminklinė lenta su L. Stulpino bareljefu (skulpt. Gintaras Jonkus). Šiame name dabar veikia Klaipėdos miesto savivaldybės I. Kanto viešosios bibliotekos Jaunimo skyrius.
2018 m. birželio 9 d. Telšių miesto meno ženklų galerijoje po atviru dangumi šalia Masčio ežero atidengtas ir paminklas, skirtas L. Stulpinui (skulpt. Saulius Juchnevičius).
L. Stulpinas Lietuvoje pradėjo rašyti garbingą Lietuvos jūrinės valstybės laivų kapitonų, Klaipėdos jūros uostų viršininkų istoriją. Ją pratęsė Juozas Andžejauskas, Bronius Krikštopaitis, Zigmas Domeika, Feliksas Marcinkus, Benediktas Monkevičius, Eduardas Sliesoraitis, Juozas Kaminskas, Antanas Kaškelis, Alfonsas Urbelis. Jų pėdomis eina ir šių dienų Lietuvos jūrininkai.
Nuotraukoje – Liudvikas Stulpinas, jo žmona Veronika ir jų sūnūs Napoleonas ir Aleksandras. Originalas saugomas Lietuvos jūrų muziejuje
Parengė Danutė Mukienė
Naudota literatūra:
- Tijūnėlis R., Bekėža P., Laivynas, jūra ir tauta, Klaipėda, 1999.
- Mažosios Lietuvos enciklopedija https://www.mle.lt/straipsniai/liudvikas-stulpinas.
- Visuotinė lietuvių enciklopedija https://www.vle.lt/straipsnis/liudvikas-stulpinas/.
- Laisvoji enciklopedija https://lt.wikipedia.org/wiki/Liudvikas_Stulpinas.
- lt http://www.albatrosas.lt/Sovietmeti-pamirstas-uosto-kapitonas-p653.html.
Projektą remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
