Ratkevičius Stasys

Stasys Ratkevičius – aktorius, režisierius, Kauno valstybinio lėlių teatro įkūrėjas ir ilgametis vadovas.

Stasys Ratkevičius gimė 1917 m. kovo 16 d. Maskvoje (Rusija). Pasak S. Ratkevičiaus, jo gyvenimas „buvo margas it genelis“. Vaikystėje jį itin traukė muzika, tad išmoko groti smuiku, fortepijonu, vargonais. Kai atėjo laikas rinktis specialybę, nutarė tapti gydytoju ir įstojo studijuoti mediciną, bet viršų paėmė muzika – medicinos mokslus nutraukė ir pradėjo studijuoti Valstybinėje konservatorijoje. Gyvendamas Vilniuje kartu mokėsi ir Vilniaus dramos studijoje, dainavo Lietuvos filharmonijos chore. 1945 m. savo kūrybinį kelią pradėjo Klaipėdos muzikiniame komedijos teatre (dabar Klaipėdos dramos teatras). Čia kūrė ir jo žmona Valerija Gruodytė-Ratkevičienė.

Jo žmona – teatro ir kino aktorė, režisierė, pedagogė, muziejininkė Valerija Ratkevičienė (Gruodytė) gimė 1916 m. kovo 14 d. Sankt Peterburge. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, jos tėvai kartu su vaikais sugrįžo į Lietuvą. 1948 m. Valerija baigė Klaipėdos muzikinio teatro dramos studiją,  1954 m. – Klaipėdos pedagoginę mokyklą. Ji savo kūrybinį kelią pradėjo kaip aktorė: 1945–1962 m. vaidino Klaipėdos, Žemaičių teatre Telšiuose, Kapsuko (dabar Marijampolė), Kauno dramos teatruose. Dirbdama Telšiuose jau dirbo ir kaip režisierių padėjėja jiems statant spektaklius.

Stasys ir Valerija Ratkevičiai dirbti į Telšiuose veikusį Žemaičių teatrą atvyko 1948 metų rudenį.

S. Ratkevičius iš savo pareigų Žemaičių teatre buvo atleistas 1949 m. kovo 1 d. dėl etatų sumažinimo ir teatro reorganizacijos. V. Gruodytė-Ratkevičienė savo pareigų Žemaičių teatre atsisakė 1949 m. rugpjūčio 1 dieną. Vėliau V. ir S. Ratkevičiai savo kūrybinį kelią pratęsė uostamiestyje.

Iki 1956 m. S. Ratkevičius jau buvo sukūręs apie 50 vaidmenų spektakliuose ir nemažai spektaklių pats režisavęs. Dirbdamas suaugusiųjų teatre jis vis puoselėjo viltį įkurti teatrą vaikams. Savo atsiminimuose S. Ratkevičius rašo:

Važiuojant gastroliniais maršrutais nepaprastai jaudindavo didelis vaikų noras stebėti teatro spektaklius. Būriais susirinkę prie įėjimo į salę, jie ištisas valandas graudindavo durininką savo nuolatine malda: „Dėdule, įleisk!“ Bet galimybių tam nebuvo. Daugiausia pjesių skirtos tik suaugusiesiems, o ir spektaklių laikas vėlokas. Jiems reikia savo teatro… Suprantamo ir vaikiško, – nusprendžiau aš. Būtinai reikia!“

Apsisprendę įkurti lėlių teatrą V. ir S. Ratkevičiai 1957 m. iš uostamiesčio išvyko į Marijampolę (tuometinis Kapsukas). Lėlių teatras Marijampolėje pradėjo veikti 1958 metais. Šis pirmasis lėlių teatras Lietuvoje žiūrovus į savo pirmąją premjerą (spektaklį „Užburtosios klumpės“) pakvietė 1958 m. gegužės 18 dieną. Teatro trupės pagrindą sudarė Kauno J. Gruodžio muzikos mokyklos Teatro skyriaus auklėtiniai. 1958 m. S. Ratkevičius tapo šio teatro vadovu. Jis yra pažymėjęs, kad nepretenduoja į lėlių teatro pradininko Lietuvoje vardą. Tiesiog tam tikroje vietoje tam tikru laiku įkūrė teatrą vaikams, ir tada visiems tapo aišku, kad jis labai reikalingas.

1960 m. šis teatras iš Marijampolės buvo perkeltas į Kauną. Ten persikėlė gyventi ir Ratkevičiai.

Buvę kolegos S. Ratkevičių prisimena kaip žmogų, kuris ugdė pagarbą scenai, atsakomybę ir meilę žiūrovui ir nuolat degė aistra savo darbui.

V. ir S. Ratkevičiai pastatė apie 40 lėlių spektaklių. Jie buvo aukštai vertinami Lietuvoje ir užsienyje, Lietuvos lėlininkams atvėrė kelią į užsienio scenas – 1972 m. teatras gastroliavo Europoje, o 1974 m. – Lotynų Amerikoje. Labiausiai buvo vertinami tie lėlių spektakliai, kuriuos statydami Ratkevičiai bendradarbiavo su lėlių teatro reformatoriumi, režisieriumi ir dailininku Vitalijumi Mazūru. Tarp šių spektaklių buvo P. Mančevo „Zuikių mokykla“ (1968 m.), „Eglė žalčių karalienė“ (1968 m.), „Spindulėlis“ (1971 m.), I. Štoko „Velnių malūnas“ (1974 m.), „Mane saulytė šaukė“ (1981 m.). Ratkevičių pastatyta „Zuikių mokykla“ teatro repertuare išbuvo net 30 metų. Šis spektaklis parodytas ir per S. Ratkevičiaus 80-ąjį gimtadienį. Be jau paminėtų spektaklių, itin didelio pripažinimo sulaukė ir Ratkevičių pastatyta Š. Pero „Pelenė“, J. Degutytės „Aš ieškau fleitos“, „Joniukas“ (pagal J. Biliūno apysakas) bei daugelis kitų.

1962 m. Kauno lėlininkų veikla Maskvoje vykusiame teatrų festivalyje buvo įvertinta 2-ojo laipsnio diplomu. 1968 m. Pabaltijo lėlių teatrų festivalyje Rygoje „Zuikių mokykla“ buvo pripažinta geriausiu spektakliu, o S. Nėries „Eglė – žalčių karalienė“ įvertinta kaip geriausias nacionalinis spektaklis.

Didžiausia S. Ratkevičiaus pagalbininkė jo kūrybiniame kelyje visada buvo žmona Valerija. Ji ne tik organizuodavo teatro renginius, bet ir kaupė teatro archyvą. Valerijos iniciatyva 1995 m. Kauno lėlių teatre buvo įkurtas Lėlių muziejus. Jo rinkinių pagrindą sudarė Valerijos surinkti ir išsaugoti eksponatai. 2006 m. Kauno lėlių teatro muziejui (Laisvės al. 87A), veikiančiam nuo 1994 m. ir sukaupusiam daugiau kaip 800 eksponatų, suteiktas jo įkūrėjų Valerijos ir Stasio Ratkevičių vardas. 
V. Gruodytė-Ratkevičienė 1963–1991 m. ji dirbo Kauno lėlių teatro aktore, teatro pedagoginės dalies vedėja. Tuo metu ji sukūrė keletą vaidmenų ir kino filmuose, Kauno lėlių teatre režisavo keletą spektaklių, tarp jų ir 1964 m. kartu su V. Vaičekausku pastatytus A. Žeko „Smailiaragės bičiulius“.

1967 m. S. Ratkevičiui buvo suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusio meno veikėjo vardas, 1974 m. režisierius apdovanotas Lenkijos Respublikos medaliu už nuopelnus lenkų kultūrai, 2003 m. jam už indėlį į Lietuvos menąįteiktas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto ordino Karininko kryžius, o 2007 m. už kūrybos nuopelnus– „Fortūnos“ statulėlė , 2010 m. – Kultūros ministerijos padėkos premija už viso gyvenimo nuopelnus (ji įteikta likus keliems mėnesiams iki S. Ratkevičiaus mirties).

Keletą dešimtmečių S. Ratkevičius buvo renkamas tarptautinės lėlininkų asociacijos UNIMA valdybos nariu. Jis aktyviai dalyvavo tarptautinėse konferencijose ir kituose renginiuose. 2009 m. Kauno menininkai jo garbei sukūrė dokumentinį filmą-pasakojimą „Mėlyniesiems katilėliams aidint“ (rež. Enrika Striogaitė).

Mirė S. Ratkevičius 2010 m. liepos 5 d. Kaune. Palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.

2016 m. gegužės 18 d. Kaune, ant namo (Laisvės al. 98), atidengta atminimo lenta su užrašu: „Šiame name nuo 1964 m. iki mirties gyveno Kauno valstybinio lėlių teatro įkūrėjai Valerija Gruodytė-Ratkevičienė (1916–2004) ir Stasys Ratkevičius (1917–2010)“.

 

  1.  

      Literatūra:
      1. Blynaitė. Laura, „Valerija Gruodytė“, Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005, t. 7, p. 212.

  1. Kanopkaitė Rūta, „Vaikystės šalies prezidentai: Kauno lėlių teatro muziejui suteiktas teatro įkūrėjų Valerijos ir Stasio Ratkevičių vardas“, Kauno diena, 2006-03-15, p. 9.
  2. Milkova Vaida, „Sukurtas filmas apie garsų lėlininką“, Kauno diena, 2009-12-31, priedas „Santaka“, p. 8.
  3. Žirgulis Vladas, Kauno valstybinis lėlių teatras, Kaunas, 1983.

 

Parengė Danutė Mukienė (Ramonaitė)

error: Content is protected !!
Smush Image Compression and Optimization