Stasė Niūniavaitė – viena iškiliausių XX a. antrosios pusės Žemaitijos krašto šviesuolių, aktorė, literatė, Žemaičių rašytojų sambūrio dalyvė, Vytauto Mačernio, Pauliaus Jurkaus, Prano Genio, Butkų Juzės, Stasio Anglickio bendražygė, Žemaičių kultūros draugijos narė, mėgėjų teatro režisierė, politinės kalinė, Lietuvos atgimimo sąjūdžio Akmenės rajono aktyvi veikėja.
Gimė 1923 m. sausio 20 d. tuometinės Šiaulių apskrities Tryškių valsčiaus Maldenių kaime (dabar – Telšių rajono savivaldybės teritorija). Tėvai – Ona Jarušaitytė-Niūniavienė ir Vincentas Niūniava. 1930–1934 m. mokėsi Degimų pradinėje mokykloje, 1934–1939 m. – Viekšnių valstybinėje progimnazijoje, 1939 m. rugpjūčio 30 d. – 1942 m. gegužės 14 d. – Telšių gimnazijoje. Nuo 1942 m. rudens Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1943 m. vokiečiams uždarius Universitetą, nuo 1943 m. vasario iki 1944 m. birželio dirbo korektore Juozo Senkaus vadovaujamame „Studijų biure“, 1944 m. birželio – 1944 m. lapkričio mėnesiais gyveno pas tėvus Maldenių kaime, dirbo įvairius ūkio darbus. 1944 m. pabaigoje buvo pakviesta dirbti į Žemaičių dramos teatrą Telšiuose. Kvietimą priėmė ir čia, Telšiuose, 1944 m. gruodžio 25 d. – 1945 m. rugpjūčio 1 d. buvo Žemaičių teatro aktorė. 1945 m. rudenį sugrįžo tęsti studijų į Vilniaus universitetą. Šį kartą vėl jo nepasisekė užbaigti (mokėsi čia tik 1945 m. rugsėjo – 1946 m. kovo mėnesiais), nes Vilniuje jos veikla susidomėjo saugumiečiai ir naktį iš 1946 m. kovo 8 į kovo 9-ąją ji buvo suimta ir įkalinta KGB rūmų rūsiuose. Vėliau pateko į Lukiškių, Pravieniškių kalėjimus. Sufabrikavus bylą, S. Niūniavaitė buvo nuteista 10-čiai metų kalėjimo ir išsiųsta atlikti bausmę į Uralą, kur ji atsidūrė 1948 m. kovo mėnesį. Uralo Verchniaja Tavda, Suchobezvodnoje lageriuose mergina buvo kalinama iki 1954 m. pabaigos. Net ir sunkiausiais savo gyvenimo metais ji neprarado noro kurti – kalėdama įsijungė į „kultbrigados“ veiklą, vaidino kalinių scenos pastatymuose.
Po reabilitacijos sugrįžo į Lietuvą. Iš pradžių įsidarbino Šiaulių dramos teatre ir čia 1955 m. vasario 1 d. – 1955 m. liepos 27 d. dirbo aktore. Vėliau, 1955 m. rugsėjo 15 d. – 1958 m. balandžio 15 d., dirbo Akmenės rajono Papilės kultūros namuose, Akmenės kultūros namų direktore ir kartu meno vadove. Pirmieji jos pastatyti spektakliai buvo J. Baltušio drama „Anksti rytelį“, Žemaitės komedija „Trys mylimos“ ir „Petras Kurmelis“.
Sugrįžusi iš tremties norėjo tęsti studijas, tačiau sužinojo, kad vokiečių okupacijos metais gautas brandos atestatas negalioja, todėl, norėdama mokytis aukštojoje mokykloje, pirmiausia turėjo eksternu Šiauliuose išlaikyti vidurinio mokslo baigimo egzaminus. Tai padariusi ji 1957 m. įstojo neakivaizdžiai studijuoti į Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą. 1958 m. pastačius Naujosios Akmenės cementininkų kultūros rūmus, įsidarbino ten ir nuo 1957 m. balandžio 15 d. šiuose rūmuose pradėjo dirbti scenos mėgėjų ratelio vadove. 1963 m. baigė Vilniaus universitetą.
Dirbdama Naujojoje Akmenėje S. Niūniavaitė drąsiai išskleidė savo kūrybos sparnus. Čia ji subūrė kūrybingą talentingų dramos mėgėjų kolektyvą. Dirbdama su juo statė Lietuvos ir užsienio šalių dramaturgų pjeses, spektaklius pagal kitų autorių kūrinius. Jos režisuoti kūriniai buvo rodomi ne tik Akmenės rajone, bet ir daugelyje kitų Lietuvos vietų, jie buvo aukštai vertinami respublikinėse mėgėjų teatrų apžiūrose ir konkursuose – tuo laikotarpiu akmeniškių mėgėjų teatras specialistų buvo pripažįstamas kaip vienas iš stipriausių ir perspektyviausių šios srities kolektyvų Lietuvoje, 1972 m. jam vienam iš pirmųjų Lietuvoje buvo suteiktas liaudies teatro vardas. Dirbdama šiame teatre S. Niūniavaitė režisavo B. Aleksandrovo operetę „Vestuvės Malinovkoje“, E. Voinič „Gylys“, H. Ibseno „Heda Gabler“, K. Binkio „Atžalynas“, H. Vuolijoki „Akmeninė gūžta“, R. Markūno „Paryžiau, Paryžiau!“, Žemaitės „Trys mylimos“, J . Mackonio „Ledi Makbet iš Akmenės“, K. Sajos „Abstinentas“, du poezijos spektaklius pagal J. Marcinkevičiaus „Devynis brolius“ ir V. Mačernio „Vizijas“, daugelį kitų kūrinių. Tuo pat metu ji dirbo ir vaikų studijoje, kurioje pastatė apie penkiolika spektaklių.
Jaunystėje S. Niūniavaitė garsėjo kaip perspektyvi poetė. Sugrįžusi iš lagerių, eilėraščius dar parašinėdavo, tačiau tai jau nebebuvo skrydis į literatūros aukštumas – lageriuose sulaužytas jaunos merginos likimas ją kreipė kita kūrybos linkme. Tuo laikotarpiu ji savo eilėraščius skelbė Akmenės rajono laikraščio „Pergalės vėliava“ spausdintame „Literatūrinis puslapyje“.
Naujosios Akmenės cementininkų kultūros rūmų mėgėjų teatro kolektyvo meno vadove S. Niūniavaitė dirbo iki 1964 m. rugpjūčio 31 dienos. Vėliau, nuo 1964 m. rugsėjo 1 d. iki 1970 m. spalio 21 d. ji buvo Naujosios Akmenės vakarinės (pamaininės) vidurinės mokyklos mokytoja ir Naujosios Akmenės I vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja antraeilininkė. 1970 m. vėl sugrįžo dirbti į kultūros sritį – 1970 m. lapkričio 1 – 1973 m. sausio 1 dienomis ji vadovavo Akmenės cemento gamyklos profsąjunginių kultūros rūmų vaikų sektoriui. 1973 m. sausio 1 d. įsidarbino Akmenės cemento gamyklos profsąjunginių kultūros rūmų liaudies teatro režisiere ir čia dirbo iki 1978 m. vasario 17 d. – kol išėjo į užtarnautą poilsį.
Nuo 1989 m. spalio mėnesio iki 1991 m. žiemos ji buvo Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Akmenės rajono organizacijos pirmininkė. Lietuvai atkuriant nepriklausomybę, 1990-aisiais, Akmenės rajono žmonės ją išrinko į Akmenės rajono Tarybą. Deputatės pareigas ėjo iki 1996-ųjų. Tuo laikotarpiu ji buvo aktyvi Žemaičių kultūros draugijos narė. 2001 m. rudenį S. Niūniavaitė iš Naujosios Akmenės išvyko gyventi į Telšius. Čia 2002 m. liepos 2 d. ji ir mirė. Palaidota Tryškių kapinėse (Telšių r.)
2013 m. žurnalistas Apolinaras Juodpusis, ilgametis jos teatro aktorius, parengė ir išleido biografinę knygą „Stasė Niūniavaitė“.
Parengė Danutė Mukienė (Ramonaitė)