Simonas Tadas Stanevičus (1799–1848) – poetas, vertėjas, istorikas, raštijos tyrinėtojas, lietuvių kalbos puoselėtojas, pirmasis profesionalus lituanistas filologas, tautosakininkas, mitologas, folkloristas. Jis – vienas žymiausių XIX a. kultūros veikėjų, labiausiai išgarsėjęs savo kultūrine, leidybine veikla, sukurtomis pasakėčiomis ir parašęs Vilniuje XIX a. 3–4 deš. aktyviai visuomenės gyvenime dalyvavusių žemaičių kultūrinei veiklai pašlovinti skirtą odę „Šlovė žemaičių“.
S. Stanevičius gimė 1799 m. spalio 26 d. Kanopėnuose (Raseinių r.) smulkiųjų bajorų (herbas leliva) šeimoje. Jo tėvas – Stanislovas Stanevičius, mama – Barbora Rimkevičiūtė Stanevičienė. Viduklės parapijos bažnyčioje jis buvo pakrikštytas Simono Tado vardu. Metams einant Tado vardas nebebuvo naudojamas.
Mokslas ir korepetitoriaus darbas Kražių gimnazijoje
Būdamas 17 metų amžiaus S. Stanevičius pradėjo gyventi savarankiškai, pats užsidirbdavo pragyvenimui ir mokslui.
1817–1818 mokslo metais jis gilino žinias tuo metu Žemaitijoje buvusioje geriausioje Kražių gimnazijoje ir joje dirbo korepetitoriumi (turėjo net 21 mokinį). Čia jis tęsė mokslus bei korepetitoriumi dirbo ir 1818–1819 mokslo metais (tada jis turėjo 16 mokinių).
Simonas Kražių gimnaziją baigė 1821-aisiais (šios gimnazijos baigimo atestatas jam išduotas 1821 m. birželio 29 d.). Tada S. Stanevičius buvo 21 metų amžiaus.
Kražiuose S. Stanevičius glaudžiai bendravo su kultūrinėje, lituanistinėje srityje vėliau pasižymėjusiu Protasevičiu taip pat ir Przeciszewskiu, Zatorskiu, Jurgiu Pliateriu ir kai kuriais kitais šios gimnazijos auklėtiniais, vėliau studijavusiais Vilniaus universitete. Pasak J. Girdzijausko, S. Stanevičius bendravo ir su „Simonu Daukantu, kuris, baigęs universitetą, iki 1825 m. gyveno Vilniuje, su Kajetonu Nezabitauskiu, pradėjusiu studijuoti 1821 m., su giminaičiu filaretu Emeriku Stanevičiumi, nuo 1820 m studijavusiu Fizikos-matematikos fakultete, o 1822 m. perėjusiu į Laisvųjų menų fakultetą.
1821–1822 mokslo metais S. Stanevičius vėl atsidūrė VI klasės mokinių sąraše, taip pat, kaip ir ankstesniais metais, dirbo korepetitoriumi, bet turėjo tik du mokinius. Literatūrologas Juozapas Girdzijauskas rašo, jog spėjama, kad S. Stanevičius „gimnazijoje liko dėl grafo Jurgio Plioterio vaikų. Vienas jų – Aleksandras Plioteris – mokėsi vienoje klasėje su Stanevičiumi ir drauge su juo baigė gimnaziją. Du jaunesnieji broliai – 13 metų Kazimieras ir 11 metų Jurgis – 1820–1821 m. m. buvo I klasėje. Aleksandras Plioteris, gerai pažinodamas Simoną Stanevičių kaip gabų ir patyrusį korepetitorių, greičiausiai pasiūlė savo tėvui pasisamdyti jį jaunesniųjų sūnų – Kazimiero ir Jurgio – guverneriu. Nuo to laiko Stanevičiaus gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su Plioteriais – ypač su Jurgiu. Kražių gimnazijoje Stanevičius išbuvo visus 1821–1822 m. m., per mokslo metų pabaigos iškilmes buvo pagirtas kaip stropus korepetitorius. […]“[1]
Vilniaus laikotarpis
1822 m. S. Stanevičius, kaip ir grafaičiai Pliateriai išvyko mokytis į Vilnių. Simonas tais pačiais metais įstojo į Vilniaus universiteto Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą ir studijuodamas čia 1822–1826 m. daugiausiai dėmesio skyrė graikų bei lotynų kalbų ir literatūros studijoms, taip pat gilino lenkų, prancūzų, rusų, vokiečių kalbų kalbas, studijavo šių tautų literatūrą. Jis klausėsi J. Lelewelio, L. Borowskio, I. Loboikos, G. E. Groddecko, J. S. Hryniewicziaus, S. F. Žukovskio, J. Pinabellio, I. Onacewicziaus, I. Danilowicziaus, A. Daugirdo ir kitų tais metais universitete dirbusių dėstytojų paskaitų. Gyvendamas Vilniuje S. Stanevičius įsitraukė į lietuvių tautinį bei žemaičių kultūrinį judėjimą.
Vilniuje S. Stanevičius rado jau pradėtą purenti dirvą lituanistikai ir pats ėmėsi konkrečios veiklos. 1822 m. pradėjo rašyti pasakėčias. Mokydamasis pirmame kurse jis jau vertė ir leido knygas, kaip ir Kražiuose dirbo korepetitoriumi.1823 m. rugpjūčio 3 d., mokydamasis antrame kurse, S. Stanevičius parašė odę „Šlovė Žemaičių“ („Aukštą dainą“), toliau užsiėmė leidybine veikla. 1824 m. sukūrė naujų pasakėčių. Studijuodamas susirašinėjo su Dionizu Poška, ragino jį rašyti žemaitiškai.
Universitetą baigė 1826 m. pavasarį. Jam buvo suteiktas filosofijos kandidato laipsnis (tai buvo šio universiteto suteikiamas antro rango mokslo laipsnis, tad S. Stanevičius dainų rinkinyje pagrįstai save įvardijo „mokslininku literatūros ir gražiųjų prityrimų“.
1826 m. rugsėjo 7 d. S. Stanevičius kreipėsi į Vilniaus gimnaziją, prašydamas leisti laikyti korepetitoriaus egzaminus. Leidimą gavo, egzaminus išlaikė ir jam buvo suteikta teisė dirbti guverneriu, toliau verstis privačiomis pamokomis.
1827 m. kovo 8 d. jis lietuvių ir lotynų kalbomis parašė pratarmę gramatikos leidimui. 1829–1830 m. buvo išspausdinti visi jo pagrindiniai leidiniai.
Gyvendamas Vilniuje jis ir toliau bendravo su grafo Jurgio Pliaterio sūnumis. Aleksandras ir Juozas Pliateriai, užbaigę Kražių gimnaziją, įstoję į Vilniaus universitetą studijavo Moralės ir politikos mokslų fakultete. Jurgis Pliateris, Kražiuose užbaigęs trečiąją gimnazijos klasę, toliau mokėsi Vilniaus gimnazijoje, o ją užbaigęs kartu su broliu Kazimieru pradėjo studijuoti Vilniaus universiteto Literatūros ir laisvųjų menų fakultete, kurį abu baigė 1828 metais. Čia jiems buvo suteikti aktualiojo studento vardai. Taigi, universitetas užbaigtas, o Jurgis Pliateris – vos 18 metų amžiaus. Stebina tai ir kartu rodo, koks jis buvo imlus žinioms. Jis jau tada labai domėjosi lietuvių kalba ir lietuvių tautos istorija, buvo pradėjęs rašyti lietuvių kalbos gramatiką. Šis jo darbas, kaip ir lietuvių kalbos etimologijos, lietuvių kalbos akcento ir muzikalumo tyrimai nėra išlikę. Mūsų laikus pasiekė tik J. Pliaterio studija lietuvių kalba apie Samuelio Boguslavo Chilinskio Biblijos vertimą bei leidimą ir medžiaga, jo rinkta lietuvių literatūros istorijai.
J. Pliateriui priklausė didžiulė lituanistikos biblioteka, kurioje buvo apie 3 tūkstančiai knygų, dokumentų, rankraščių apie lietuvių kalbą, raštiją, Lietuvos istoriją. J. Pliateris kaupė ir vertinguss Lietuvos pilių planus bei vaizdus, kunigaikščių portretus, monetas, įvairias kitas senienas, buvo sumanęs netoli Švėkšnos esančioje savo tėviškėje Gediminaičiuose įkurti lituanistikos centrą, planavo įsteigti spaustuvę, kad joje galėtų leisti gyventojų švietimų skirtas knygas.
Po studijų S. Stanevičius kurį laiką gyveno Vilniuje. Čia vertėsi privačiomis pamokomis, rengė spaudai lituanistinius leidinius, dalyvavo Vilniuje plačią kultūrinę veiklą plėtojusių žemaičių susibūrimuose, užsiėmė kūryba.
S. Stanevičius – grafo J. Pliaterio sekretorius ir bibliotekininkas
Apie 1829-uosius metus grafas J. Pliateris S. Stanevičiui pasiūlė tapti jo sekretoriumi ir bibliotekininku. Pasiūlymą Simonas priėmė ir apie 1829–1830 m. jie abu jau darbavosi Gediminaičiuose. 1830 m. gruodžio–1831 gegužės mėnesiais jie gyveno Karaliaučiuje, ten bendravo su žymiausiu ano meto lituanistu Liudviku Rėza, 1830 m. gruodžio–1831 m. gegužės mėnesiais studijavo lituanistines knygas Karaliaučiaus universiteto bibliotekoje. Pasak J. Girdzijausko, „manytina, kad Stanevičius su Plioteriu 1831 m. negrįžo į sukilimo apimtą Lietuvą, o iš Karaliaučiaus nuvyko į Rygą.“[2], o aprimus sukilimui greičiausiai grįžo į Gedminaičius.
1834 m. J. Pliateris buvo išrinktas Raseinių apskrities (pavieto) bajorvedžiu (maršalka). Tada jis ne tik pats įsikūrė Raseiniuose, bet ten perkėlė ir savo biblioteką. Ten išvyko ir šią biblioteką tvarkęs S. Stanevičius. Pasak Mečislovo Davainio-Silvestraičiaus, 1834–1835 m. kartu su S. Stanevičiumi Raseiniuose gyveno ir rašytojas Aleksandras Fromas-Gužutis.
S. Stanevičiui paprašius, jo turėtas filosofijos kandidato mokslo laipsnis 1835 m. lapkričio 1 d. Vilniaus universiteto Valdančiojo senato įsaku, buvo pakeistas į kolegijos sekretoriaus rangą. Tokio statuso S. Stanevičiui reikėjo pradedant dirbti civilinėje tarnyboje (valstybinėje ar bajorų įstaigoje).
J. Pliateris mirė netikėtai 1836 m. vasario 5 d. Raseiniuose.
S. Stanevičiaus gyvenimas po grafo J. Pliaterio mirties
Irus grafui J. Pliateriui, jo biblioteka pagal testamentą atiteko S. Stanevičiui. Jis kurį laiką toliau gyveno Raseiniuose buvusiuose regento Bonifaco Stanevičiaus namuose. Tuo laikotarpiu Simonas toliau tvarkė biblioteką, palaikė ryšius su mokslo žmonėmis, pats rašė, rinko tautosaką, rūpinosi, kad jam ir jo artimiesiems būtų atkurtos bajoriškos teisės. 1837 m. kovo 30 d. Vilniuje vykusi Vilniaus gubernijos deputacijos bajorų kilmės nustatymo sesija nutarė „kilmingus Simoną Tadą, kolegijos sekretorių, ir Stanislovą su sūnumi Julijonu Apolinaru, Stanislovo sūnus, Juozapo anūkus, Danieliaus proanūkius, Juozapo, Jono s., proproanūkius, Stanevičius pripažinti tikrais ir senais bajorais ir juos įrašyti į Vilniaus gubernijos bajorų knygos šeštąjį skyrių.“ Priimtame dokumente taip pat buvo nurodyta, jog Kanopinės, arba Kanopėnų, dvaras su baudžiauninkais, paveldėtas tėvo ir tolimesnių protėvių, ligi šiol tebėra prašytojo (t. y. Simono Stanevičiaus) ir jo brolio Stanislovo nuosavybė.
S. Stanevičius Raseiniuose ilgai neužsibuvo – persikėlė gyventi į netoli Švėkšnos buvusį Stemplių dvarą, kuris priklausė J. Pliaterio broliui Kazimierui. Ten atsidūrė ir tuo metu S. Stanevičiui jau priklausiusi biblioteka. S. Stanevičius Stemplėse gyveno 1841, 1843, 1844, 1846 ir 1848 m., ar čia jis gyveno ir 1842, 1845, 1847 m., nėra žinoma. Išlikę laiškai, kiti dokumentai liudija, kad tuo laikotarpiu jis įvairius reikalus tvarkydavo Kaune, susirašinėjo su Mykolu Balinskiu, Simonu Daukantu, palaikė glaudžius ryšius su Lietuvos šviesuomene, 1838 m. lenkų kalba pradėjo rašyti Lietuvių mitologijos studiją, kurią spaudai pradėjo rengti 1843 m., jau sunkiai sirgdamas džiova.
S. Stanevičius mirė 1848 m. kovo 10 d. Stemplėse, nesulaukęs nė 50 metų amžiaus. Vasario 28 d. jį poetės Karolinos Praniauskaitės brolis kunigas Otonas Praniauskas palaidojo Švėkšnos parapijos kapinėse, kuriose ilsisi ir J. Pliaterio palaikai. Tiksli S. Stanevičiaus palaidojimo vieta nėra žinoma. Įamžinant rašytojo atminimą, kapinėse, netoli pagrindinio įėjimo į jas, yra pastatytas žymaus žemaičių medžio drožėjo Vytauto Majoro sukurtas antkapinis paminklas.
J. Pliaterio, S. Stanevičiaus bibliotekos tolesnis likimas
S. Stanevičiui mirus, jo biblioteka atiteko J. Pliaterio našlei bei J. Pliaterio mirties metais gimusiam jo sūnui Teodorui. Tada biblioteka buvo perkelta į Gedminaičius, kuriuos po motinos mirties valdė Teodoras. Būdamas 18 metų jis nukrito nuo arklio, susitrenkė galvą ir tapo psichikos ligoniu. T. Pliateris mirė 1899 metais. Biblioteka iš Gediminaičių 1900 m. buvo perkelta į Švėkšnos dvarą. Iš čia ją į netoli Ukmergės buvusį Veprių dvarą 1910 m. išsivežė Narijonas Pliateris, kuris turėjo ir savo paties turtingą biblioteką bei archyvą. Pirmojo pasaulinio karo metais dalis Pliaterių bibliotekos buvo paslėpta. Bermontininkams ją suradus, biblioteką planuota išvežti į Vokietiją. To nespėta padaryti. 1919 m. išsaugotą bibliotekos dalį nupirko Lietuvos vyriausybė ir ją perdavė Kaune veikusiam Centriniam Lietuvos knygynui. Vėliau šios vertybės atsidūrė Kauno universiteto bibliotekos žinioje, o galop pateko į Vilniuje veikiančią Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką. Spėjama, kad ilgą laiką dalis J. Pliaterio bibliotekos buvo saugoma Švėkšnos dvare. Kai čia 1940 m. ėmė šeimininkauti sovietiniai pasieniečiai, jie biblioteką ir archyvą sudegino.
S. Stanevičiaus rašytinis palikimas
Vertingiausią S. Stanevičiaus literatūrinio palikimo dalį sudaro jo parašyta odė „Šlovė Žemaičių“ (paantraštė – „Aukšta daina“) ir šešios pasakėčios („Lapė ir juodvarnis“, „Lapė ir žąsys“ (parašytos sekant Ezopu), „Arklys ir meška“, „Aitvarai“, „Erelis, karalius paukščių, ir gudrybė karaliuko“, „Žmogus ir levas“). Jos 1829 m. pirmą kartą buvo išspausdintos leidinyje „Šešios pasakos Simono Stanevičios, žemaičio, ir antros šešios Krizo Donelaičio, lietuvninko prūso“.
S. Stanevičius didelį darbą nuveikė rinkdamas senąsias lietuvių liaudies dainas. Užrašė jų apie 150, o 30 vertingiausių 1829 m. paskelbė rinkinyje „Dainos Žemaičių“ (šis leidinys buvo išspausdintas Rygoje Švėkšnos grafo J. Pliaterio lėšomis) bei 1833 m. išleido tų dainų melodijų rinkinį „Pažymės žemaitiškos gaidos“.
1823 m. S. Stanevičius dviejose knygelėse išleido fragmentą iš Mikalojaus Daukšos „Postilės“ ir jos prakalbą.
Kitas itin vertingas jo darbas – 1829 m. pavadinimu „Trumpas pamokymas kalbos lietuviškos, arba žemaitiškos“ išleista anoniminė gramatika „Lietuvos kalbų visetas“ (1737). Jos pratarmėje yra pateikta lietuvių raštijos apžvalga.
S. Stanevičius žinomas ir kaip vertėjas. Jis išvertė ir išleido praktinio pobūdžio T. Brandenburgo knygą „Apie darymą valgio ir kerpių islandų“, Š. F. Lomono vadovėlį „Istorija šventa“ (abi knygos išspausdintos 1823 m.). Knygos „Istorija šventa“ pabaigoje yra paskelbtas lietuvių lenkų kalbų žodynėlis.
Apie 1838 m. S. Stanevičius lenkų kalba parašė jau minėtą studiją „Lietuvių mitologijos aiškinimas“ (1967 m. išleista lietuviškai). Šioje knygoje jis, remdamasis daugiausia kalbos faktais, kritiškai vertino ankstesnių istorikų lietuvių mitologijos aiškinimus.
Žinoma, kad S. Stanevičius rengė lietuvių–lenkų kalbų žodyną, tačiau šis darbas nebuvo užbaigtas, neišliko ir rankraštis.
Išsamią monografiją apie S. Stanevičių yra parengęs Jurgis Lebedys. Ji pirmą kartą išleista 1955 m. Vilniuje.
_________________
[1] Juozas Girdzijauskas, „Simonas Stanevičius“, Šaltiniai: http://www.xn--altiniai-4wb.info/files/literatura/LF00/Juozas_Girdzijauskas._Simonas_Stanevi%C4%8Dius.LF2700B.pdf (žr. 2023-02-01).
[2] Ten pat.
Naudota literatūra:
- Juozas Girdzijauskas, „Simonas Stanevičius“, Šaltiniai: http://www.xn--altiniai-4wb.info/files/literatura/LF00/Juozas_Girdzijauskas._Simonas_Stanevi%C4%8Dius.LF2700B.pdf (žr. 2023-02-01).
- Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/simonas-stanevicius/ (žr. 2023-02-01).
Publikacija paskelbta įgyvendinant 2023 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „El. žurnalas „Žemaičių žemė“ 2022: Žemaičiai Vilniuje“
