Šniukšta Juozapas

Juozapas Šniukšta (1864–1949) Tamošiaus sūnus buvo dvasininkas (kunigas, dekanas, prelatas), vienas iškiliausių Palangos gyventojų. Gimė 1864 m. sausio 5 d. d. Šiluvoje (Raseinių r.). Baigė Kauno kunigų seminariją. 1896–1938 m. buvo Palangos klebonas, 1924–1938 m. – Palangos dekanas, vėliau – Palangos altarista. XIX a. pab. jis pradėjo organizuoti ir koordinuoti Palangos naujosios katalikų bažnyčios statybos darbus, kurie buvo užbaigti 1907, pašventinta 1929 metais. Mirė J. Šniukšta 1949 m. rugpjūčio 14 d. Palaidotas Palangos bažnyčios šventoriuje. 

IŠSAMIAU:

Juozapas Šniukšta autobiografijoje, kurią parašė gyvendamas Palangoje, šiuos jo biografijos faktus patikslina:

„Gi­miau Ši­lu­vos pa­ra­pi­jo­je 5 sau­sio 1864 m. (su­lig nau­jo ka­len­do­riaus). To­je pa­čio­je pa­ra­pi­jo­je au­gau. Mo­ki­nau­si Ra­sei­nių ap­skri­ties mies­to mo­kyk­lo­je lig 1879 m., Kau­ne lig 1882 m. ke­tu­rių kla­sių gim­na­zi­jos kur­so tais pa­čiais me­tais iš­lai­kiau kvo­ti­mus prie Ma­ri­jam­po­lės gim­na­zi­jos. Nuo 1882 m. rug­sė­jo 1 d. iki pa­šven­ti­mų mo­kiau­si Kau­no dva­si­nė­je se­mi­na­ri­jo­je. Aukš­tų­jų moks­lų nė­jau. 1886 m. ko­vo 2 d. pa­švęs­tas sub­di­ja­ko­nu, o 27 gruo­džio tais pa­čiais me­tais – ku­ni­gu.

1887 m. sau­sio 22 d. pa­skir­tas į Su­ba­čių ka­men­do­riu­mi ir ti­ky­bos mo­ky­to­ju liau­dies mo­kyk­lo­je. 1890 m. spa­lio 1 d. per­kel­tas į Kon­stan­ti­na­vą (Vaš­kus) į ka­men­do­rius ir ti­ky­bos mo­ky­to­jus. (1887 m. bir­že­lio mė­ne­sį bu­vo įspė­tas ru­sų val­džios, kam vie­tos mo­kyk­lo­je bu­vo at­si­sa­kęs mo­ky­ti ka­ta­li­kų vai­kus ru­siš­kos mal­dos už ca­rą. Lie­tu­viš­kos spau­dos drau­di­mo me­tais jis rė­mė lie­tu­vių tau­ti­nį ju­dė­ji­mą – red. p.)

Nuo 30 spa­lių 1896 m. ei­nu Pa­lan­gos kle­bo­no pa­rei­gas ir ka­pe­lio­nau­ju ne­ku­rio­se liau­dies mo­kyk­lo­se. 1897 m. lai­ki­nai ke­lis mė­ne­sius dės­čiau Pa­lan­gos pro­gim­na­zi­jo­je ti­ky­bos pa­mo­kas.

Nuo 1 sau­sio 1924 m. pa­skir­tas Pa­lan­gos de­ka­nu“.

1908 m. J. Šniukš­ta ta­po „Ar­to­jo“ ben­dro­vės, ku­ri lie­tu­viams su­pir­ki­nė­jo dva­rų že­mes, da­li­nin­ku.

1. Šniukš­tai 1925 m. gruožio 10 d. buvo su­teik­tas gar­bės ka­nau­nin­ko var­das, o 1927 m. liepos 20 d. jis ta­po Tel­šių ka­pi­tu­los pre­la­tu.

Pre­la­tas di­de­lę da­lį sa­vo dar­bin­go gy­ve­ni­mo ati­da­vė Pa­lan­gai. Čia jis 42 me­tus bu­vo baž­ny­čios kle­bo­nas, sėk­min­gai tvar­kė pa­sto­ra­ci­nius rei­ka­lus: va­do­va­vo pa­ra­pi­jai. Vyks­tant di­de­lėms sta­ty­boms ne­tu­rė­jo jo­kio rim­tes­nio kon­flik­to nei su baž­ny­čios ko­mi­te­tu, nei su ti­kin­čiai­siais. Tu­rė­jo di­plo­ma­ti­nių su­ge­bė­ji­mų, to­dėl iš­ven­gė gin­čų tarp at­bu­du­sių lie­tu­vių ir len­kiš­kai gal­vo­jan­čių ti­kin­čių­jų gru­pių. Tu­rė­jo au­to­ri­te­tą tarp įvai­rių tau­ty­bių ir įsi­ti­ki­ni­mų žmo­nių. Jo švie­saus as­mens ne­tem­dė jo­kie prie­kaiš­tų bei įta­ri­nė­ji­mų še­šė­liai.

1938 m. spa­lio 1 d., baig­da­mas 75-uo­sius me­tus, at­si­sa­kė Pa­lan­gos kle­bo­no ir de­ka­no pa­rei­gų, pa­si­lik­da­mas Pa­lan­gos al­ta­ris­ta ir šias pa­rei­gas ėjo 11 me­tų. Jo pa­si­trau­ki­mą iš Pa­lan­gos kle­bo­no pa­rei­gų pa­anks­ti­no ne tik li­gos, bet ir 1938 m. pa­va­sa­rį iš kle­bo­ni­jos ki­lęs di­džiu­lis gais­ras, ku­ris nu­siau­bė šiau­ri­nę Pa­lan­gos mies­to da­lį. Ki­lus Ant­ra­jam pa­sau­li­niam ka­rui, gy­ve­no var­gin­gai – bu­vo ne­tur­tin­gas, ken­tė ne­pri­tek­lius, net skur­do… Vi­sa tai jis kan­triai iš­ken­tė. Mi­rė J. Šniukš­ta 1949 m. rug­pjū­čio 14 d., baž­ny­čios ti­tu­lo – Švč. M. Ma­ri­jos Ėmi­mo į Dan­gų – iš­va­ka­rė­se (vi­gi­li­jo­je). Ku­ni­gas bu­vo iš­kil­min­gai pa­lai­do­tas Pa­lan­gos baž­ny­čios šven­to­riu­je, prieš fron­ti­nes du­ris. Ant jo ka­po – pa­min­kli­nė len­ta su įra­šu: „Pre­la­tas Juo­za­pas Šniukš­ta 1864–1949. Pa­lan­gos kle­bo­nas nuo 1896. Jo pa­stan­go­mis pa­sta­ty­ta baž­ny­čia“.

Pre­la­tas bu­vo ne­aukš­to ūgio, vi­du­ti­nio sto­to, ma­lo­nus, pa­slau­gus, darbš­tus, ge­ras eko­no­mas.

Panaudota literatūra:

1. Barauskas Bronislovas, Mukienė Danutė, „Palangos kunigų vinjetė“, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia [sudarė Danutė Mukienė], Vilnius, 2007, p. 135.

 Publikacija paskelbta įgyvendinant 2022 m. SRTRF remiamą projektą „Elektroninis žurnalas „Žemaičių žemė“