Mykolas Sleževičius (1882–1939) – iškilus tarpukario Lietuvos demokratinio judėjimo, valstybės, politikas, kultūros, visuomenės veikėjas, ilgametis Liaudininkų partijos pirmininkas, Seimų atstovas. Jis tris kartus vadovavo koaliciniams Ministrų kabinetams,
M. Sleževičius gimė 1882 m. vasario 21 d. Raseinių apskrities Drembių viensėdyje. Tėvas mirė anksti, bet, tetos ir dėdės remiamas, Mykolas baigė Mintaujos gimnaziją; ją baigęs stojo į Rygos politechnikumą (nuo mažumės svajojo tapti inžinieriumi), bet, neįveikęs konkurso, metus gyveno namuose. Nuo 1902 m. M. Sleževičius studijavo teisę Odesos universitete, dirbdamas korepetitoriumi, užsidirbdavo pinigų pragyvenimui.
M.Sleževičius įsijungė į visuomeninę veiklą – kartu su kitais lietuviais studentais išrūpino Odesos katalikų parapijai kunigą lietuvį ir lietuviškas mišias; pasinaudodami savitarpio pašalpos draugijos vardu, 1904 m. suorganizavo lietuvišką saviveiklininkų vakarą, greitu metu pastatė spektaklį „Amerika pirtyje“. 1905 m. M. Sleževičius aktyvus Rusijos revoliucijos dalyvis – kartu su kitais savanoriais palaikė tvarką miesto gatvėse.
1905 m. pabaigoje Odesos lietuviai delegavo M. Sleževičių į Didįjį Vilniaus Seimą. Tada, užmezgęs ryšius su F. Bortkevičiene, pradėjo bendradarbiauti su „Lietuvos ūkininku“.
Grįžęs į Odesą, M.Sleževičius dar aktyviau įsitraukė į visuomeninę veiklą – 1906 m. jo rūpesčiu buvo įkurta kultūros draugija „Rūta”, kuri rūpinosi knygynų, skaityklų įkūrimu, mokyklų draugijų steigimu, organizavo kursus, vaidinimus, koncertus ir kitokio pobūdžio vakarus.
1907 m. M. Sleževičius, baigęs universitetą, grįžo į Vilnių, metus dirbo teismo tarnautoju, vėliau tapo garsių Lietuvos advokatų J. Vileišio ir T. Vrublevskio padėjėju. Taip pat jam iš karto pasiūloma „Lietuvos ūkininko“ redaktoriaus vieta (1910–1912 m. jis ir „Lietuvos žinių“ redaktorius). Įsitraukia į mėgėjiško teatro veiklą – režisuoja spektaklius, pats juose ir vaidina. Kaip aktyvus visuomenininkas jis buvo Draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti, Lietuvių draugijos agronomijos ir teisių pagalbai teikti, draugijų „Bendrija“, „Sveikata“ vienas steigėjų, renkamas jų komitetų ar valdybų nariu, sekretoriumi.
1907 m. išvyko metams į Peterburgą – M. Sleževičiui buvo pasiūlyta tapti Rusijos Valstybės Dūmos lietuvių frakcijos sekretoriumi. Susipažinęs su politine veikla, spaudoje rašė apie Dūmos darbą, kitais svarbiais klausimais. 1912 m. per IV Dūmos rinkimus M. Sleževičius bandė iškelti savo kandidatūrą, tačiau valdžia jam sukliudė.
Pirmojo Pasaulinio karo metais, nuo 1915 m. pabaigos, M. Sleževičius tapo ypatinguoju Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komiteto įgaliotiniu. Dvejus metus jam teko važinėti po Rusiją, lankant taip vadinamo Rytų rajono miestus. M. Yčas „Atsiminimuose“ taip apibūdino M. Sleževičiaus, kaip ypatingojo įgaliotinio, darbą: „Jis kontroliavo skyrius bei įgaliotinius ir daug prisidėjo prie atskaitomybės sutvarkymo. Einant savo tarnybą, jam dažnai tekdavo susidurti su įvairiais organizacijos netobulumais ir iškelti kai kuriuos nemalonius įgaliotinių darbus. Nors kiti jo partijos nariai buvo griežtai nusistatę prieš C. K., jis tačiau niekados nepanaudojo savo tarnyboje susektų paslapčių partiniams tikslams.”
1917 m. lapkritį Voroneže įkūrus Vyriausiąją lietuvių tarybą, Rusijoje kartu su K. Griniumi ir M. Yču, M. Sleževičius tapo prezidiumo nariu. Tarybos darbas ypač suaktyvėjo po 1918 m. Nutarimo dėl Lietuvos valstybės atkūrimo: lietuvių inteligentija ir pabėgėliai grąžinami į Lietuvą, jiems išduodami lietuviški dokumentai, skatinamos nepriklausomos Lietuvos valstybės idėjos. Už savo veiklą Vyriausiosios lietuvių tarybos nariai, tarp jų ir M. Sleževičius, buvo suimti ir apie mėnesį kalinti. Paleisti iš kalėjimo visuomenės veikėjai buvo akylai stebimi, tačiau M. Sleževičiui pavyko išvykti į Maskvą, o vėliau (1918 m. gruodžio 19 d.) – grįžti į Vilnių.
M. Sleževičius parvyko į Lietuvą sudėtingu laiku: po sostinę sklandė gandai, jog bolševikai jau čia pat, ir Vyriausybė ruošėsi keltis į Gardiną. Karininkai savanoriai reikalavo ginti šalį ir sostinę nuo užpuolikų, kurti kariuomenę. Liaudininkų iniciatyva buvo siekiama sudaryti naują koalicinį Ministrų kabinetą, į kurį pakviesti visų, pritariančių Lietuvos nepriklausomybei, partijų atstovus. Buvo nutarta, kad Vyriausybei turėtų vadovauti vyriausiasis karo vadas ar diktatorius, toms pareigoms paskirtas S. Šilingas, tačiau šias pareigas jis ėjo tik viena dieną. Taip vėlesnius įvykius prisimena pats M.Sleževičius:
„Gruodžio 23 d. grupė kariškių apsilankė pas p. Šilingą ir pareikalavo, kad jisai pasitrauktų iš diktatoriaus vietos ir tas pareigas pavestų M. Sleževičiui, tai yra man. Apie pietus p. Šilingas atsistatydino ir aš gavau iš Valstybės tarybos raštą, su p. Šilingo, kaipo Valstybės tarybos vicepirmininko, parašu, kad esu skiriamas diktatoriumi. Visi jaunieji karininkai man labai pritarė ir žadėjo visokeriopai paremti.
Turėdamas diktatoriaus paskyrimą, nuvykau į Ministerių kabineto posėdį, <…> pasitaręs su pirmo Ministerių kabineto likučiais, kuriems pirmininkavo Petras Leonas, o dalyvavo Stašinskas, Alekna, M. Biržiška ir kt., buvome visi tos nuomonės, kad diktatūra tokiose sąlygose ne tik, kad nieko nepadės, bet gali dar smarkiai pakenkti. <…>
Tame pat posėdyje, aš pranešiau Ministerių kabinetui, kad atsisakau nuo diktatoriaus pareigų, bet neatsisakau sudaryti koalicinės Vyriausybės, kurioje būtų visų politinių srovių ir tautinių mažumų atstovai, tik stačiau sąlygą, kad Valstybės Taryba būtų suspenduota. <…> Tarybos prezidiumas sutiko su mano pasiūlymu ir tučtuojau man pavedė sudaryt koalicinį Kabinetą, kuriam sutiko pavest visų įstatymų leidimą, vykdymą ir viso krašto valdymo darbą, suspenduodama savo veikimą.“ („Lietuvos žinios“ 1939 m. Nr. 38)
1918 m. gruodžio 26 d. Valstybės Tarybos Prezidiumas priėmė A. Voldemaro Ministrų kabineto atsistatydinimą ir patvirtino M. Sleževičiaus sudarytą Vyriausybę. M. Sleževičiaus vadovaujama II Vyriausybė dirbo iki 1919 kovo, IV – nuo balandžio iki spalio. Taigi, atėmus vieną mėnesį, kai veikė III Pr. Dovydaičio vadovaujamas Ministrų kabinetas, M. Sleževičius stovėjo prie valstybės vairo 9 mėnesius. Kadangi A. Voldemaro Vyriausybė gyvavo vos pusantro mėnesio ir buvo teorinio pobūdžio, nes vokiečiai dar vis šeimininkavo Lietuvoje, galima sakyti, kad M. Sleževičiui teko iš pačių pagrindų kurti Lietuvos valstybę: organizuoti kariuomenę, valstybės aparatą, finansus, savivaldybes, teismus. M. Sleževičiaus vadovavimo Vyriausybėms metu buvo parengtas ir žemės reformos projektas, paruoštas laikinasis įstatymas dėl Lietuvos pilietybės, ypatingieji valstybės apsaugos bei karo teismų įstatai, o bolševikų kariuomenė buvo išvaryta iš Lietuvos, tačiau vidaus politika buvo kritikuojama dėl privačios iniciatyvos varžymo ir dėl politinio liberalizmo.
1919 m. birželį Vyriausybė sudarė komisiją Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymo projektui paruošti, tačiau dėl įvairiausių priežasčių įstatymo rengimas, rinkimai ir Seimo sušaukimas užtruko. Steigiamasis Seimas susirinko tik 1920 m. gegužės 15 d.
- Sleževičius buvo išrinktas Steigiamojo, I, II, III Seimų atstovu. Vadovavo Socialistų liaudininkų partijos ir Lietuvos valstiečių sąjungos (vėliau – Valstiečių liaudininkų sąjungos) frakcijai. Buvo Konstitucijos rengimo komisijos narys, kartu su Seimo delegacija, lankėsi Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Italijoje ir prašė tų valstybių pripažinti Lietuvą de jure.
1920 m. Lenkijai užpuolus Lietuvą buvo nuspręsta įsteigti Vyriausiojo Lietuvos gynimo komitetą, jos pirmininku išrinktas M. Sleževičius. Ši organizacija rūpinosi kariuomenės kūrimu ir jos šalpa.
1926 m. išrinktas III Seimas Prezidentu išrinko K. Grinių, o šis M. Sleževičiui pavedė sudaryti XIII Vyriausybę. M. Sleževičius tapo ir užsienio reikalų bei teisingumo ministru. Vienas svarbiausių šio Ministrų kabineto nuveiktų darbų – 1926 m. rugsėjo 28 d. pasirašyta nepuolimo sutartis su Rusija. Ta sutartimi buvo sustiprintos Lietuvos pozicijos prieš Lenkiją.
Po tautininkų perversmo M. Sleževičiaus politinė veikla buvo suvaržyta, todėl jis atsidėjo advokato darbui (nuo 1925 m. buvo Advokatų tarybos narys, vėliau – jos pirmininkas).
Būdamas prityręs politikas, suprato grėsmę Europos demokratijai ir iš J. Stalino ir A. Hitlerio pusės. Skaudžiai reagavo Vokietijai okupavus Klaipėdos kraštą, Lietuvoje įsikūrus SSRS daliniams. 1939 m. rudenį M. Sleževičius sunkiai susirgo ir lapkričio 11 d. mirė. Palaidotas Kaune. Kazys Grinius, Lietuvos Respublikos Prezidentas ir artimas M. Sleževičiaus bendražygis, atsisveikindamas su velioniu sakė:
„Visą gyvenimą Tu atsidėjęs dirbai, eidamas tuo nustatytu [demokratijos] keliu.
Gerai ginkluotas mokslu, gyvenimo patyrimais, apdovanotas šviesiu protu, gražia iškalba, nepaprastu darbštumu, ištverme, tolerantiškumu, Tu pavydėtinai mokėjai varyti savo gyvenimo linijas.
Nors ir nerašytas, bet iš viso Tavo gyvenimo spindėte spindįs testamentas, kad Lietuva pasidarytų tobula demokratinė respublika su galimai teisingu turtų paskirstymu, tvirtu ūkiu, turės būti įvykdytas.“
Naudota literatūra:
- Lietuvos Respublikos Ministrai Pirmininkai 1918–1940 [sudarė R.Čepas], Vilnius: Alma littera, 1997. .
- Būtėnas J., Mackevičius M., Mykolas Sleževičius. Advokatas ir politikas/, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjunga, 1995.
- Toliušis Z., Mykolas Sleževičius. Biografijos bruožai, Kaunas: Varpas, 1940.
Publikacija paskelbta įgyvendinant 2022 m. SRTRF remiamą projektą „Elektroninis žurnalas „Žemaičių žemė“
