Adolfina Skiesgilienė (1924–2018), mergautinė pavardė Budrikytė – tautodailininkė. Gimė 1924 m. liepos 24 d. dabartinio Skuodo rajono Lenkimų seniūnijos buvusiame Simaičių kaime, kuris sovietmečiu, kai Simaičiuose neliko gyventojų, buvo prijungtas prie Plaušinių kaimo.
Tėvai buvo pasiturintys ūkininkai. Jų šeimoje augo septyni vaikai – 5 dukros ir 2 sūnūs. Tačiau vaikystėje vaikams ne tik sočią mamos iškeptą duoną prisiėjo valdyti. Adolfinos tėvas Antanas Budrikis mėgdavo degtinę. Kartą pas jį į namus atvažiavęs mainikautojas, nugirdęs ūkio šeimininką ir girtam per apgaulę liepęs pasirašyti vekselį. Kai Antanas išsipagiriojo, šaukštai jau buvo po pietų. Prasidėjo bylinėjimasis teismuose, o tai brangiai kainavo. Kai dalies žemės neteko, šeimos finansinė padėtis pablogėjo, tad vaikams teko ir pas svetimus duonos pelnytis.
1941 m. birželio 22 d., prasidėjus Vokietijos karui su Sovietų Sąjunga, tas mainikautojas kažkur dingo, žemė buvo sugrąžinta tikrajam šeimininkui A. Budrikiui.
Adolfina baigė Večių kaime veikusios pradinės mokyklos 3 skyrius. Nuo mažens buvo linkusi prie meno ir šeimininkauti virtuvėje. Tarnaudama pas svetimus išmoko austi. Paaugusi dirbo ir tėvų ūkyje, vėliau, kai įkūrė kolūkį, – lauko brigadoje.
1940 m. susituokė su nagingu, penkeriais metais už save vyresniu kaimynu Alfonsu Skiesgilu. Gyveno jiedu pačių išpuoselėtoje sodyboje, kurioje, būdamas geras meistras, Alfonsas pats, giminaičių, kaimynų ir žmonos padedamas, gražius namus ir ūkinius pastatus susirentė. Susilaukė dviejų sūnų – Alfonso (g. 1943 m.) ir Adomo (g. 1948 m.), kuris tapo talentingu architektu.
1974 m. kartu su vyru persikėlė gyventi į Kretingą, dirbo sanitare Kretingos vaistinėje, papildomai 16 metų buvo vestuvių šeimininkė ir dainininkė.
Savo audeklus, sukurtus spalvotus kilimus eksponuodavo liaudies meno parodose.
Ji visada skatino savo vyrą kurti, rūpinosi jo kūrinių puoselėjimu ir populiarinimu, tvarkė namuose įkurtą Alfonso skulptūrų muziejų. Kartu su vyru surengė penkias personalines darbų parodas.
Adolfinos iniciatyva yra išleistas Alfonso Skiesgilo medžio skulptūrų kalendorius 2005–2006 metams.
Adolfina Skiesgilienė mirė 2018 m. rugpjūčio 8 d.
Literatūra ir šaltiniai
- Adolfinos Skiesgilienės atsakymas į Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos parengtą anketą elektroniniam leidiniui „Kretingos personalijų žinynas“]. Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos Kraštotyros ir informacijos skyriaus fondas, 2006, 2 lap. Nuotr.
- Algis Čėsna, „Šventė jiems ir mums…“, Švyturys (Kretinga), 1989 m. liepos 27 d.
- Pranciškus Šernas, „Koks pasijusčiau vienišas, jeigu nedrožčiau…“, Švyturys (Kretinga), 1996 m. gruodžio 21, p. 5.
- Petras Šmitas, „Adomas Skiezgelas – architektas-menininkas“, Rambynas, 2021 m. birželis: https://www.voruta.lt/wp-content/uploads/Rambynas_2021_1.pdf (žr. 2023 m. gruodžio 11 d.
Parengta pagal Birutės Naujokaitienės ir Rios Vaitkienės tekstą, paskelbtą Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus bibliotekos interneto svetainės Kretingos personalijų žodyne adresu https://www.kretvb.lt/personalijos/skiesgiliene-adolfina/ (žr. 2025 m. sausio 26 d.)