Leonas Skabeika (1904–1936) – poetas simbolistas, publicistas, antiklerikalas, demokratas. Jis gimė 1904 m. rugpjūčio mėn. 7 d. Mažeikių rajono Žiogaičių kaimo pasiturinčių valstiečių šeimoje. Kartu su juo augo dar du broliai – Jonas ir Aleksas. Leonas nuo mažens buvo labai imlus žinioms, tad tėvai, tikėdamiesi, kad jis, kaip kad buvo jo dėdė, taps kunigu, nutarė sūnų leisti į mokslą. 1918–1921 m. Leonas mokėsi Viekšnių progimnazijoje. Tuo laikotarpiu jį materialiai rėmė dėdė kunigas. Baigęs progimnaziją, Leonas atsisakė stoti į kunigų seminariją. Dėl tokio apsisprendimo dėdė jo išsižadėjo.
1921–1925 m. L. Skabeika žinias gilino Šiaulių gimnazijoje. Tuo laikotarpiu jis itin domėjosi materialistine pasaulėžiūra, šiomis temomis skaitė knygas ir tapo ateistu. Jo pasaulėžiūrai didelę įtaką padarė Jonas Šliūpas.
Mokydamasis Šiauliuose Leonas pradėjo kurti, subrendo kaip poetas ir publicistas. Tuo laikotarpiu jis ėmė skelbti ir savo eilėraščius. Iš pradžių juos pasirašinėdavo Miško Aido slapyvardžiu. Tada jo kūryba buvo skelbiama Amerikos lietuvių laikraščiuose „Dirva“, „Sandara“, „Vienybė“. 1924 m. poetas eilėraščius pradėjo pasirašinėti savo pavarde. Juos spausdindavo „Aušrinė“, „Iliustruotoji Lietuva“, „Jaunimas“, „Kultūra“, „Lietuvos žinios“, „Moksleivių varpas“, „Šiaulių naujienos“.
L. Skabeika buvo literatų brolijos „Ekspres“ narys.
1925–1930 m. jis toliau gilino žinias – Kauno (Lietuvos) universitete studijavo lietuvių, prancūzų literatūrą bei pedagogiką. Tuo laikotarpiu jis dalyvavo studentų varpininkų korporacijos „Žalgiris“ veikloje. Buvo gražaus sudėjimo, komunikabilus, lankydavosi jaunimo vakaruose, mėgdavo šokti, dainuoti. Rašė ir skelbė straipsnius kritikos ir literatūros klausimais. 1928 m. išleido poezijos rinkinį „Po juodo angelo sparnais“.
1929 m. L. Skabeikos kūrinių buvo paskelbta Kaune išleistoje antologijoje „Pirmas dešimtmetis“. Ten poetas, rašydamas apie save, sako: „Gimiau 20-ame amžiuje. Mokausi gyventi. Už viską labiau nekenčiu robotų. Myliu tuos, kurie manęs nekenčia. Mirti dar nežadu.“ Tačiau… 1931 m. jis susirgo tuo laikotarpiu daug talentingų jaunų žmonių pakirtusia džiova. Gydėsi Aukštosios Panemunės sanatorijoje. Norėjo važiuoti gydytis į Šveicariją, tačiau neturėjo tam pinigų. Prašė dėdės kunigo, kad šis jų duotų, bet išgirdo tokius žodžius: „gaila man tavo kūno, bet dar labiau gaila man tavo sielos“. Tačiau net ir tada poetas savo pasaulėžiūros nepakeitė. 1933 m. jis itin susidomėjo socializmo teorija. Tais pačiais metais, jau stipriai kamuojamos ligos, sugrįžo į tėviškę. Džiova jį pakirto einant 32-uosius metus – L. Skabeika mirė 1936 m. sausio 22 d. tėviškėje. Jis palaidotas Viekšniuose. Ant L. Skabeikos kapo sovietmečiu buvo pastatytas paminklas. Ant jo pritvirtintoje lentelėje yra parašyti žodžiai „lenkiu galvą didžiajam Socializmo reikalui“.
L. Skabeika, jau įsisenėjus ligai, suprato, kad mirs, tad parašė „Testamentą“, kuriame išdėstė savo ateistines pažiūras. Norėjo būti palaidotas be bažnytinių apeigų Šiaulių laisvamanių kapinėse, tačiau to jo artimieji nepaisė ir jį palaidojo su visomis katalikiškomis apeigomis.
Viekšniuose yra išlikusi L. Skabeikos tėvų sodyba, namas, kuriame poetas augo ir gyveno prieš mirtį. 1966 m., kai buvo minimos poeto mirties 30-osios metinės, prie šio namo fasado prikalta memorialinė lenta, ant kurios yra užrašas „Poeto Leono Skabeikos gimtinė“.
1964 m. Vilniuje išleistas L. Skabeikos raštų rinkinys „Vidurnakčių aikštėse“, kuriame paskelbti poeto eilėraščiai, laiškai ir atsiminimai apie jį. Šioje knygoje išspausdintoje L. Skabeikos autobiografijoje rašoma:
„Gyvenimas – nepabaigiama dūšios drama. Alkis, ilgesys ir kančios, pavydas, meilė ir neapykanta – mūsų dienų viešpačiai. Jiems meldžiamės, juos keikiame, dėl jų kasdien kryžiuojamės.
Netiesa, kad mes moderniškojo pasaulio rankomis daryti robotai! Netiesa, kad miesto triukšmą ir fabrikų staugimą mylime labiau, kaip dūšios skausmą! Netiesa, kad mes technikos stabų vergai! Ne! Mes mokame mylėti, mokame nekęsti… Mokam pro asfalto sienas, vario bokštus ir marmuro statulas drąsiai pažvelgt į svaiginančius tolius.
Mes jaučiame pasaulio sielos tragediją. Todėl dažnai mes toki liūdni. Todėl mūsų akys panirsta virpančiuos horizontuos ir mintys skęsta klaikiose bedugnėse.
O dūšia? Joj dar daug jaunystės, audrų. Jai pražysta naujos dienos ir nauji pasauliai švinta. Pasauliai šiaurūs. Plieniški. Aštrių fiordų pasauliai. Ir juose mūsų ateities gyvenimas.
O gyvenimas – nepabaigiama dūšios drama. Drama, kurią vaidinu nuo pat kūdikystės dienų. Drama, kurią, matyt, reikės vaidinti per visą gyvenimą…“
Literatūrologas Vytautas Kubilius, analizuodamas L. Skabeikos kūrybą, yra pažymėjęs, kad „Į lietuvių lyriką L. Skabeika įvedė naktinio miesto gyvenimo vaizdus, nuspalvintus Ch. Baudelaire’o „Piktybės gėlių“ dvasia, ir erotinės aistros, geliančios kaip „šimtai rainų gyvačių“, motyvą. Paskutiniai L. Skabeikos eilėraščiai, išvarstyti aštriabriauniais industriniais įvaizdžiais, laužomi į majakovskiškai sukapotas trumpas eilutes, alsavo politinės opozicijos ir triumfuojančio aktyvumo nuotaikomis“.
Parengė Danutė Mukienė
Nuotraukose – Leonas Skabeika, paminklas Leono Skabeikos amžinojo poilsio vietoje Viekšnių kapinėse kr 1964 m. išleista L. Skabeikos raštų rinktinė „Vidurnakčių aikštėse“.
Tekstas paskelbtas vykdant 2022 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „Elektroninis žurnalas „Žemaičių žemė“
