Ieva Simonaitytė (1897–1978, Ewa Simoneit) – rašytoja, visuomenės ir kultūros veikėja, spaudos bendradarbė. Ji gimė 1897 m. sausio 23 d. Vanagų bažnytkaimyje (Priekulės vlsč., Klaipėdos apskr.). Mirė 1978 m. rugpjūčio 27 d. Vilniuje. Palaidota Vilniaus Antakalnio kapinėse. Lietuvių grožinės literatūros istorijoje ryškiausią pėdsaką ji paliko savo grožinės literatūros prozos kūriniais, kuriuose pavaizduotas Mažosios Lietuvos XX a. gyvenimas, kurį ji pati gerai pažinojo. I. Simonaitytė daugelio literatūros tyrinėtojų yra vadinama savo gimtojo krašto XX a. pirmosios pusės metraštininke. Žymiausi jos kūriniai – romanai „Aukštųjų Šimonių likimas“ ir Vilius Karalius“.
Rašytojos gyvenimo pradžia buvo labai sunki. Mama Etmė buvo padienė uždarbiautoja („liuosininkė“), tėvas – turtingas Vanagų kaimo ūkininkas. Mergaitė buvo nesantuokinis kūdikis, tad, kaip ji pati rašo savo „Autobiografijoje“ („Žemaičiai“, Kaunas, 1938), gyvybė jai buvo duota, tačiau jos atsiradimu šiame pasaulyje mažai kas džiaugėsi.
Būdama penkerių metų amžiaus susirgo kaulų tuberkulioze. Tuo laikotarpiu jos išgydyti nepavyko, tad liko luoša visam gyvenimui. Vaikystėje, sirgdama, būdama silpnos sveikatos, mokyklos lankyti negalėjo. Skaityti ir rašyti ją išmokė mama. Sveikatai kiek sustiprėjus, mergaitė kartu su mama, ieškodamos uždarbio, kėlėsi iš vienos vietos į kitą. Pievutė vaikščiodavo pasiramsčiuodama lazdomis. Būdama dešimties metų amžiaus pradėjo dirbti pas svetimus – dažniausiai prižiūrėdavo mažus vaikus, kartais ir žąsis ganydavo bei kitus darbus dirbdavo.
Toliau mokėsi savarankiškai, Bibliją vartydama, giedodama savamokslių eiliuotojų išverstas giesmeles. Kaip pati yra minėjusi, kurti taip pat pradėjo rašydama giesmes. Nuo mažens jos moralė buvo grindžiama Šventraštyje suformuluotais etiniais principais.
1912–1914 m. Vanagų kaimo pastoriaus rūpesčiu mergaitė buvo gydoma Angerburge (Vokietija) veikusioje luošų vaikų prieglaudoje (sanatorijoje). Čia ji išmoko skaityti vokiškai, susipažino su sentimentaliąja bulvarine vokiečių literatūra (vadinamaisiais „tarnaičių“ romanais).
Po jai Angerburge taikyto efektyvaus gydymo į Lietuvą sugrįžo 1914 metais. Tada jos mama jau buvo ištekėjusi, augino kitą dukrytę, tad Ieva apsigyveno pas savo tetą Dūdjonienę Vanagų kaime. Pradėjo mokytis siuvėjos amato, tapo gana nebloga siuvėja ir uždarbiaudavo jau savarankiškai keliaudama iš kaimo į kaimą. Toliau švietėsi savarankiškai, domėjosi politiniais įvykiais, grožine literatūra. Po Pirmojo pasaulinio karo įsijungė į šalies visuomeninį gyvenimą. 1914 m. pradėjo bendradarbiauti spaudoje. Jos pirmasis išspausdintas eilėraštis „Ak, karas, karas išgąsdingas“ buvo paskelbtas laikraštyje „Tilžės keleivis“. Laikui einant pradėjo bendradarbiauti ir kituose spaudos leidiniuose – dienraštyje „Prūsų lietuvių balsas“, laikraščiuose „Klaipėdos krašto žodis“, „Lietuvos keleivis“, „Lietuviška ceitunga“, „Rytojus“. Šiuose Klaipėdos ir Tilžės laikraščiuose tuo laikotarpiu buvo paskelbta nemažai jos eilėraščių, nedidelės apimties apybraižų bei apsakymų. Tada ji dažniausiai savo kūrinius pasirašydavo slapyvardžiais Evutė, Eglaitė, Sesutė.
Po karo I. Simonaitytė tapo Vanagų lietuvių jaunimo sambūrio (draugijos) „Eglės“ raštininke, viešai pasisakydavo už Klaipėdos krašto (Mažosios Lietuvos) ir Didžiosios Lietuvos susijungimą.
1921 m. apsigyveno Klaipėdoje. Čia ją ėmė globoti Mažosios Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjas, rašytojas, istorikas. Ansas Bruožis bei keletas kitų Mažosios Lietuvos krašto patriotų. Uostamiestyje Ieva baigė vakarinius mašinraščio ir stenografijos kursus, aktyviai ėmė bendradarbiauti „Prūsų lietuvių balso“ redakcijoje, toliau rašė eiles, prozos kūrinėlius, dalyvaudavo literatūros vakaruose, juose skaitydavo savo kūrybą. Tuo laikotarpiu jai didžiausią įtaką darė Maironio, Prano Vaičaičio Vinco Kudirkos poezija. Vėliau Klaipėdoje ji dirbo Seimelio raštinėje mašininke ir vertėja, lietuviškoje „Ryto“ spaustuvėje. Tuo laikotarpiu ji pradėjo rašyti romaną „Aukštujų Šimonių likimas“, kurį jai užbaigti prireikė dešimties metų. Klaipėdoje Ieva dalyvaudavo ir Donelaičio kultūros draugijos veikloje. Einant laikui ji savo krašte ėmė garsėti kaip perspektyvi rašytoja. Klaipėdos seimelio valdininkai, kurie tuo laikotarpiu vis labiau linko į nacionalistinį separatizmą, I. Simonaitytės veiklą vertino skeptiškai, kartais merginą net Lietuvos „šnipe“ pavadindavo. Peno savo kūrybai, tarp jų ir rašomam romanui „Aukštųjų Šimonių likimas“ ji sėmėsi iš aplinkos, stebėdama savo pačios gimtojo kaimo, giminaičių gyvenimą, tyrinėdama Klaipėdos krašto žmonių papročius, tradicijas, nutautėjimą ir kt.
Rašydama I. Simonaitytė subrendo kaip žmogus ir kūrėja. Kai 1935 m. buvo išspausdintas jos romanas „Aukštųjų Šimonių likimas“, abejingų jam neliko. Jį aukštai įvertino skaitytojai, literatūros tyrinėtojai ir kritikai. Lietuvoje šis romanas buvo pripažintas geriausiu metų kūriniu, o rašytoja apdovanota valstybine literatūros premija.
1936 m. bičiuliai I. Simonaitytę pakvietė įsijungti į kuriamo Žemaičių rašytojų sambūrio veiklą. I. Simonaitytė kvietimą priėmė, nes ją, kaip ir tuo metu šiame sambūryje dalyvavusius žinomus žemaičių rašytojus, vienijo idėja rašyti nevaržomai gimtąja kalba, jaudino germanizacijos pavojus. 1936 m. lapkričio 14–15 dienomis ji dalyvavo Šiauliuose vykusiame Stasio Anglickio suorganizuotame žemaičių rašytojų literatūros vakare bei konferencijoje, skirtoje Žemaičių rašytojų sambūrio struktūrai ir antologijos leidybai aptarti. Tais metais ji dalyvavo ir keliuose kituose žemaičių kūrybos vakaruose. Jos kūryba (tuo metu dar nebaigto rašyti romano „Vilius Karalius“ fragmentas „Grėtė“) buvo įtraukta į 1938 m. Kauno „Sakalo“ spaustuvėje išspausdintą žemaičių rašytojų poezijos ir prozos antologiją „Žemaičiai“ (sudarė S. Anglickis). Vėlesniais metais jos galimybės dalyvauti Žemaičių rašytojų sambūrio veikloje sumažėjo, nes rašytoja 1938–1939 m. gydėsi Šveicarijoje, o 1939 m., kai hitlerinė Vokietija užėmė Klaipėdos kraštą, persikėlė gyventi į Kauną. Būdama silpnos sveikatos dažnai važinėti dideliais atstumais ji negalėjo.
Naujo romano „Vilius Karalius“ pirmosios dalies skaitytojai sulaukė 1939 metais.
Gyvendama Kaune I. Simonaitytė 1941 m. į vokiečių kalbą versdavo laikraštį „Į Laisvę“. Tam, kad okupacinės valdžios cenzoriai nesikabinėtų, lietuviškai parašytą tekstą vokiškame vertime pateikdavo kaip interpretaciją.
Antrojo pasaulinio karo metais rašytoją naciai buvo suėmę. Tardė gestapas. Liko gyva. Per karą patyrusi nemažai kančių, džiaugėsi žinia, kad vokiečiai iš Lietuvos ir Klaipėdos krašto išstumti, kad Mažoji Lietuva vėl prijungta prie Didžiosios Lietuvos. To laikotarpio spaudoje paskelbtuose jos apsakymuose gyvai atkurti hitlerinės okupacijos vaizdai Klaipėdos krašte. Po karo I. Simonaitytei buvo skirta nemaža pensija, ji buvo renkama į deputatų tarybą, tad dalyvavo ir politiniame gyvenime.
Naujasis I. Smonaitytės didelės apimties kūrinys kūrinys (apysaka „Pikčiurnienė“) buvo išspausdintas 1953 metais. Na o 1956 m. užbaigus romano „Vilius Karalius“ antrąją dalį, ji sulaukė tuo metu itin aukšto įvertinimo – 1958 m. jai buvo paskirta pirmoji sovietinės Lietuvos valstybinė premija.
1960 m. išspausdinta I. Simonaitytės autobiografinės trilogijos pirmoji dalis – „O buvo taip“, 1962 m. – antroji dalis („Ne ta pastogė“), 1965 m. trečioji („Nebaigta knyga“).
1963 m. rašytoja persikėlė gyventi į Vilnių. Vasaromis sugrįždavo į gimtinę – gyvendavo ir kurdavo Priekulėje (Klaipėdos r.).
1963 m. I. Simonaitytė tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nare.
Rašytoja skaitytojus savo kūriniais džiugino iki paties savo gyvenimo saulėlydžio. Literatūrologai Manfredas Žvirgždas ir Viktorija Šeina yra pažymėję, kad „Simonaitytė – unikalus fenomenas, jos savita kūryba išsiskiria autentiškomis konkretaus regiono detalėmis, dėmesiu folkloriniam jau išnykusios etninės grupės paveldui, psichologizuotais ir kartu melodramatiškais veikėjų portretais, pasakojimo ekspresyvumu ir sklandumu. Simonaitytės ir Vydūno raštai – paskutiniai, talento brandumu išsiskiriantys Mažosios Lietuvos literatūrinės tradicijos, nutrūkusios dėl istorinių aplinkybių, akordai.“
Ievos Simonaitytės kūrinių yra išversta į anglų, vokiečių, latvių, lenkų, rusų, estų, kitas kalbas.
Reikšmingiausi Ievos Simonaitytės kūriniai
Romanai
- „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935)
- „Pavasarių audroj“ (1938)
- „Vilius Karalius“ I dalis (1939)
- „Be tėvo“ (1941)
- „Pikčiurnienė“ (1953)
Apsakymai
- Rinktinė „Apysakos“ (1948)
Apysakos
- „Pikčiurnienė ir jos seserys“ (1925)
- „Pikčiurnienė“ (1953)
- „Paskutinė Kūnėlio kelionė“ (1971)
Autobiografinė trilogija
- „O buvo taip“ (1960)
- „Ne ta pastogė“ (1962)
- „Nebaigta knyga“ (1965)
Memuarai
- „Gretimos istorijėlės“ (1968)
Apdovanojimai (kūrybos įvertinimas)
- Lietuvos valstybinė literatūros premija (1936)
- Lenino ordinas (1957)
- Suteiktas sovietinės Lietuvos TSR liaudies rašytojos vardas (1967)
Atminimo įamžinimas
- 1970 m. sukurtas dokumentinis filmas Ieva „Ieva Simonaitytė (režisierius Robertas Verba).
- 1977 m. Lietuvos televizijoje pastatyta Ievos Simonaitytės kūrinio inscenizacija „Urtė“.
- 1979 m. Priekulėje, 1961 m. pastatytame buvusiame rašytojos vasarnamyje, įkurtas Ievos Simonaitytės memorialinis muziejus (adresas: Vingio g. 11). Nuo 2009 m. jis veikia kaip Gargždų krašto muziejaus filialas.
- 1983 m. skulptorius Motiejus Narbutas sukūrė I. Simonaitytės atminimui skirtą bronzinį dvipusį medalį.
- Nuo 1984 m. Priekulėje (Klaipėdos r.), name, kuriame rašytoja 1925–1931 m. kūrė, veikia I. Simonaitytės memorialinis muziejus.
- 1987 m. įsteigta I. Simonaitytės literatūrinė premija.
- 1997 m. Priekulėje (Klaipėdos r.) atidengtas paminklas „Šventvakarių Ėvė“ (skulptorė Daliutė Matulaitė, architektai Rimantas Buivydas ir Jūras Balkevičius).
- 2022-uosius metus Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Ievos Simonaitytės metais.
- Ievos Simonaitytės vardu pavadinta gatvė Vilniaus Pilaitės mikrorajone.
Naudota literatūra:
- Romana Dambrauskaitė. Ieva Simonaitytė, Vilnius: Vaga, 1968.
- Vytautas Kubilius., Ievos Simonaitytės kūryba, Vilnius : Vaga, 1987.
- Domas Kaunas, Klaipėdiškė: susitikimų ir pokalbių su Ieva Simonaityte užrašai, Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1997.
- Ona Pajedaitė, Ji buvo Simonaitytė, Vilnius : Regnum fondas, 1997.
- Edita Barauskienė, Vyžeikių karalienė: pasakojimai apie Ievą Simonaitytę, Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1998.
- „Simonaitytė Ieva“, Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 21, Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012, p. 666–667.
Parengė Danutė Mukienė
Tekstas paskelbtas 2022 m. sausio 12 d.
Nuotraukoje – Ieva Simonaitytė 1950 metais. Fotografas nežinomas. Iliustracija iš leidinio „Tarybinė lietuvių proza 1940–1950 (Valstybinė grožinės literatūros leidykla, Vilnius, 1950 m.)
Publikacija parengta įgyvendinant 2022 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „Elektroninis žurnalas ŽEMAIČIŲ ŽEMĖ“
