Mečislovas Sakalauskas (1928–2023) – fotomenininkas, iškilaus Lietuvos kultūros veikėjo, švietėjo, rašytojo Simono Stanevičiaus giminės palikuonis (jo prosenelė Petronėlė Stanevičiūtė buvo Simono Stanevičiaus sesuo).
M. Sakalauskas gimė 1928 m. gruodžio 13 d. Čekiškės valsčiaus Barsukynės kaime, mirė 2023 m. gruodžio 5 d. Vilniuje, palaidotas Vilniaus Rokantiškės kapinėse.
***
Mečislovas Sakalauskas daugeliui Lietuvos kultūros darbuotojų žinomas kaip vienas iškiliausių architektūros fotografijos meistrų. Jis yra išvažinėjęs, išvaikščiojęs visą Lietuvą. Ypatingai gerai žino Vilnių: ištisi miesto kvartalai, gatvės, atskiri namai, įdomesnės jų detalės yra patekę į M. Sakalausko fotoobjektyvą. Jo fotografijomis iliustruota daugiau negu trisdešimt Lietuvos architektūros knygų, neskaičiuojant daugybės specialių ir periodinių leidinių.
M. Sakalauskas pradėjo fotografuoti XX-ojo amžiaus šeštame dešimtmetyje. Su fotoaparatu nesiskiria iki šiol. Yra sukaupęs apie 40 tūkstančių foto negatyvų ir tiek pat pozityvų. Juose užfiksuoti minėti miestų architektūros objektai ir mažosios architektūros paminklai: kryžiai, koplytstulpiai, koplytėlės. Pastarųjų labai daug iš Žemaičių žemės, nes ten jų daugiausia ir būta.
Daugelio M. Sakalausko fotografuotų objektų iki šių dienų neišliko, kiti labai pasikeitė. Ypatingai nukentėjo medinė mažoji architektūra. Dalis jos sunyko dėl gamtos ir laiko poveikio, bet didžioji dalis sovietmečiu buvo specialiai sunaikinta. M. Sakalausko dėka ji liko įamžinta negatyvuose ir fotografijose. Tai didžiulis tautos kultūros turtas. Dalelę jos galime pamatyti Lietuvių liaudies albumuose, nemaža dalis pateko į muziejus, o visa kita – autoriaus foto archyve.
Kaip reta šiais laikais, fotomenininkas tiek išore, tiek vidumi – tikras bajoras džentelmenas. Beje, jis ir savo kilme bajoras. Mečislovo prosenelė Petronėlė Stanevičiūtė kilusi iš žemaičių bajorų. Ji buvo iškilaus lietuvių kultūros veikėjo, poeto, filologo, tautosakininko ir istoriko Simono Stanevičiaus sesuo. Kitas Petronelės Stanevičiūtės brolis buvo 1963 m. sukilimo dalyvis kunigas Vincentas Stanevičius (už sukilėlių rėmimą vėliau ištremtas į Sibirą ir ten miręs). Petronėlės dukra (Mečislovo senelė) Marija Matilda Gaudiešiūtė, gimusi 1842 m. balandžio 2 dieną Užminijų kaime, pakrikštyta Žarėnų parapijos bažnyčioje (tai liudija ir metrikų išrašas iš minėtos parapijos Krikšto knygos). Ji buvo savo dėdės kunigo Vincento Stanevičiaus šeimininkė Pašušvio klebonijoje
Mečislovo prosenelis Simonas Sakalauskas buvo kilęs iš Palenkės (save laikė jotvingiu). Po 1863 metų sukilimo jis taip pat buvo ištremtas į Sibirą, o iki to laiko jam priklausęs dvarelis nacionalizuotas. Sūnūs tremties išvengė – spėjo pabėgti: vienas į Šiaulėnus, kitas – Martynas (Mečislovo senelis) – į Baisogalą. Ten gyvendamas Martynas susipažino su Marija Matilda Gaudiešiūte ir, įrodęs savo bajorišką kilmę (tai, uošvio pageidavimu, privalėjęs padaryti), ją vedė. Sakalauskai nuomojo Komarų dvaro žemę ir sėkmingai ūkininkavo. Jie susilaukė dviejų sūnų ir dukters. Šios šeimos gyvenimą sukrėtė skaudi nelaimė: kartą, kertant mišką, Mečislovo senelį – Martyną Sakalauską – užmušė krentantis medis. Jo mirties liudijime parašyta, kad 1890 m. sausio 29 d. Andriūnų kaime mirė 56 metų bajoras Teodoras Martynas, Simono sūnus Sakalauskas, palikęs našlę bajorę Marijoną iš Gaudiešių Sakalauskienę, sūnus Jurgį, Juozapą ir dukrą Antaniną. Palaidotas Baisogalos kapinėse.
Mečislovo Sakalausko tėvas – Jurgis Sakalauskas. Jis gimė 1870 m. balandžio 23 d. Žitiškių kaime. Tėvai – teisėti bajorai sutuoktiniai Teodoras Martynas ir Marijona Gaudiešiūtė Sakalauskai. Po senelio mirties Mečislovo tėvas nusipirko 44 ha dydžio Barsukynės vienkiemį (buvo Kėdainių, dabar – Raseinių rajono teritorijoje), vedė Juliją Vaicekauskaitę ir su ja augino dvi dukras ir keturis sūnus. Mirus pirmajai žmonai, Jurgis Sakalauskas vedė antrą kartą – Leokadiją Petrauskytę. Juos sutuokė Betygalos parapijos klebonas. Su antrąja žmona Jurgis Sakalauskas susilaukė dar dviejų sūnų. Jauniausias jų – Mečislovas.
Darbšti šeima gyveno gerai. Visi aštuoni vaikai draugiškai sutarė. Gyvenimą sudrumstė sovietų okupacija ir karas. Po karo, 1949 metais, Mečislovo tėvus ištiko prosenelio likimas. Jie buvo ištremti į Sibirą, Irkutsko sritį, netoli Taišeto. Sūnūs: Feliksas ir Mečislovas tėvus 1955 metais aplankė Sibire. Vėl susitikęs vaikus ir įsišnekėjęs su jais, tėvas pasiskundė, kad tremiamas į Sibirą nepasiėmė savo Bajorystės atstatymo pažymėjimo, išduoto 1901 m. Peterburgo heraldikos departamente. Sūnums išvykus, tėvas po mėnesio mirė. Jo žmona 1956 m. sugrįžo į Lietuvą.
Atgimimo metais sūnūs vėl aplankė tėvų tremties vietą, norėjo parvežti į Lietuvą tėvo palaikus. Deja, ten jau augo miškas, kapo surasti nepavyko, tėvo palaikai liko amžinai gulėti Sibiro taigoje.
Tėvų išvežimo į Sibirą metais vyresnieji vaikai iš gimtinės jau buvo išvykę, tik jaunėlis Mečislovas (gimė 1928 m. gruodžio 13 d. Kėdainių apskrityje) dar gyveno namuose. Atsitiktinumo dėka jam pavyko išvengti tremties. Tačiau, liko „kaip stovi“ – be pastogės, dokumentų, materialinės tėvų paramos. Kurį laiką glaudėsi pas brolius Kaune, o 1952 metais apsigyveno Vilniuje. Dokumentų neturėjo, tad įsidarbinti buvo sunku – niekas nenorėjo tokio priimti į darbą. Gerų žmonių padedamas vis dėlto įsidarbino Restauravimo dirbtuvėse dirbo iš pradžių braižytoju, vėliau – fotografu.
Po Stalino mirties Mečislovas gavo pasą ir tapo legaliu Lietuvos piliečiu. Restauravimo dirbtuvės plėtėsi, keitė pavadinimus, tik Mečislovas dirbo vis čia, fotografavo svarbiausius Lietuvos architektūros, kitus kultūros paveldo objektus. Dešimt metų jam teko dalyvauti ekspedicijose po Lietuvą ir fotografuoti liaudies meną. Jis – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys
Kurį laiką M. Sakalauskas dirbo Lietuvos dailės muziejuje – fotografavo muziejaus eksponatus. Na, o laisvalaikiu ir išėjęs į užtarnautą poilsį vis sugrįždavo prie architektūros, tvarkydavo savo foto archyvą, rašydavo prisiminimus. Didelę dalį savo archyvo jis perdavė Lietuvos lliteratūros ir meno archyvui ir Lietuvos nacionaliniam muziejui. Daug jo nuotraukų yra saugoma Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje.
2000 m. spalio mėnesį Gdanske ir Pamario kašubų krašte (Lenkijos Respublika) vykstant antrajai Žemaičių kultūros savaitei buvo surengta Mečislovo Sakalausko fotografijų „Kryžiai ir koplytėlės“ paroda. Tuo pat metu tokio pat pavadinimo paroda buvo eksponuojama ir Lietuvos dailės muziejaus bei Žemaičių kultūros, akademinio jaunimo ir vaikų rėmimo fondo parodų salėje. Fotonuotraukose – prieš ketvirtį amžiaus ir dar anksčiau užfiksuoti mažosios architektūros paminklai, iš kurių didžioji dalis mūsų dienų jau nesulaukė.
2014 m. M. Sakalauskui už senąją Vilniaus istorijos įamžinimą fotografijose įteiktas garbingas Vilniaus miesto savivaldybės apdovanojimas – Šv. Kristoforo statulėlė.
Išleistos M. Sakalausko knygos:
- Atgimę paminklai (1983 m.);
- Praeities paminklai ir šiandiena (1983 m.);
- Vilnius: nuo Šv. Petro ir Povilo bažnyčios iki Aušros vartų (1995 m.);
- Šv. Petro ir Povilo bažnyčia (1997 m.);
- Vilnius nuo aukštumų. 1958–1996 (2008);
- Senojo Vilniaus architektūra Mečislovo Sakalausko fotografijose (2013 m.).
Yra išleista jo nuotraukomis iliustruotų kalendorių 2018, 2019, 2020, 2022, 2023 metais). Daug jo nuotraukų paskelbta periodiniuose leidiniuose, įvairiose knygose.
Parengė Danutė Mukienė