Stasys Vaitiekūnas yra pasakęs, kad „paslaptingas ir viliojantis scenos pasaulis mus žavi ir lydi nuo vaikystės iki auksinio rudens. Bet tik tas tą pasaulį gali sukurti, kurio širdis pilna meilės žmonėms ir gyvenimui, kieno akys mato gyvenimą kitaip ir įprastą buitį sugeba pakylėti aukščiau pilkos kasdienybės…“ Kalbant apie R. Šlevinskaitę-Bytautienę šie žodžiai iš atminties sugrįžta neatsitiktinai. Rasa jau vaikystėje pažino ir pamilo sceną, pamėgo tai, kas joje vyksta ir tuo, ką joje galima sukurti, daug metų dalinasi su kitais – savo auklėtiniais, kolegomis, bendrakeleiviais ir žiūrovais, ir šiandien moko juos žodžiais ir darbais pakilti virš kasdienybės.
Rasa gimė 1964 m. gegužės 14 d. Skuodo rajono Lenkimų miestelyje pedagogų Kazimiero ir Bronės Šlevinskų šeimoje. Augo kartu su trejais metais vyresne seserimi Laima, kuri pasirinko farmacininkės specialybę ir gyvena Klaipėdoje. Mokantis vidurinėje mokykloje atsiskleidė Rasos talentai literatūros ir teatro srityse – kūrė eilėraščius, dalyvaudavo meninio skaitymo konkursuose, buvo gera šokių ratelio, kuriam vadovavo jos mama, šokėja. Niekas tokiais Rasos talentais bei pomėgiais nesistebėjo – jos mama buvo Lietuvoje gerai žinoma moksleivių šokių ratelių vadovė, kurį laiką vadovavo ir įvairiems Lenkimų vidurinės mokyklos teatro kolektyvams.
Aukso medaliu baigusi Lenkimų vidurinę mokyklą (dabar Lenkimų Simono Daukanto pagrindinė mokykla), kaip ir jos tėvai, pasirinko pedagogės profesiją ir įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą, kuris vėliau buvo pavadintas Vilniaus edukologijos universitetu, studijuoti matematiką. Institute dvejus metus lankė dainų ir šokių ansamblį „Šviesa“.
1986 m. gavo paskyrimą dirbti į Telšių 3-ąją vidurinę mokyklą (dabar – „Germanto“ pagrindinė mokykla), tad įsikūrė Žemaičių sostinėje ir pradėjo dirbti matematikos mokytoja. Greitai ji įsijungė į dainų ir šokių ansamblį „Mastis“ (jame šoko 1986–1990 m.). Tuo laikotarpiu su kolektyvu koncertuodavo ne tik Lietuvoje, bet ir už jo ribų, aplankė daugelį buvusios Sovietų Sąjungos respublikų. Telšių 3-ojoje vidurinėje mokykloje kartu su Rasa dirbo nemažas būrys jaunų žmonių. Čia jie pradėjo plėtoti gražias moksleivių laisvalaikio užimtumo tradicijas, įsijungė į jų veiklas ir patys. Rasa pabandė savo jėgas ir rašydama scenarijus mokyklos renginiams, ruošdama vaikus respublikiniams skaitovų konkursams. Tais metais mokyklos jaunieji pedagogai net buvo įkūrę 13-ąją klasę, kuri Telšiuose tapo gerai žinoma mokyklos agitbrigada – humoro grupė. Taip dirbant Rasą gyvenimo kelias atvedė į Telšių Žemaitės dramos teatrą – 1990 m. ją įsijungti į šio teatro trupę pakvietė režisierė Laimutė Pocevičienė.
Iki 2018 m. Žemaitės dramos teatre Rasa spektakliuose sukūrė daugiau negu 20 vaidmenų. Pirmasis, kuriame ji vaidino jau kaip šio teatro aktorė, buvo „Kilki ir kelk“, antrasis – poezijos spektaklis „Žmogaus apnuoginta širdis“. Tarp Rasos mėgstamiausių šio teatro pastatymų, kuriuose ji vaidino, – Keturakio „Amerika pirtyje“, Žemaitės „Ženatvės laimė“, „Bernardos Albos namai“. Su teatro trupe ji dalyvavo daugelyje gastrolių po Lietuvą, taip pat vaidino ir Austrijoje, Danijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Los Andžele (JAV), Vokietijoje.
Telšiškiai Rasą gerai pažinojo ir kaip skaitovę, daugelio literatūrinių kompozicijų dalyvę. Pirmasis jos vyras buvo Žemaitės dramos teatro aktorius, tautodailininkas Albinas Bytautas (mirė 2018 m.).
2017 m. Rasa išvyko gyventi į Palangą, o pedagoginį darbą pratęsė Klaipėdoje.
Telšių Žemaitės dramos teatro spektakliai, kuriuose iki 2018 m. vaidino Rasa Bytautienė (Šlevinskaitė):
„Marti” (1983, 1990); „Žmogaus apnuoginta širdis” (1985, 1990); „Inkilai balkone” (1988); „Kilti ir kelti” (1990); „Keistuolė misis Sevidž” (1991); „Palangos Juzė“ (1991); „Savižudis” ( 1992); „Mona” (1992); „Piršlybos” (1993); „Piršlybos” (1994); „Karlsonas vėl sugrįžta“ (1994); „Inkilai balkone” (1994); „Žemaitėškė žuodç paukštelçs čiolb“ (1994); „Reikia melagio” (1995); „Stebuklingas daktaras” (1995); „Ženatvės laimė” (1997); „Gyvenimas po sniegu” (1998); „Amerika pirtyje” (1999); „Tamsioji komedija” (2000); „Marti” (2002); „Bernardos Albos namai” (2004); „Su gimimo diena, Vanda Džun” (2007); „Žaldokynė” (2008, 2011); „Pinigėliai” (2010, 2017); „Orkestras” (2011); „Amerika pirtyje” (2017).
Literatūra:
- Damanskytė Simona, „Rasa Bytautienė savo gyvenimo be scenos neįsivaizduoja“, Kalvotoji Žemaitija (Telšiai) http://www.kalvotoji.lt/2014/05/19/rasa-bytautien-savo-gyvenimo-be-scenos-nesivaizduoja/, 2014 m. gegužės 19 d. , žr. 2017-11-18.
Parengė Danutė Mukienė (Ramonaitė)