Otonas Praniauskas (apie 1818–1879) – kunigas, prelats, poetas, vertėjas, bajoras, profesorius, poetės ir vertėjos, pirmosios lietuvės moters, kūrusios lietuvių kalba, Karolinos Praniauskaitės (1828–1859) brolis. Daugelyje literatūrinių šaltinių rašoma, kad jis gimė apie 1817-uosius metus arba 1823 metais, o „Mažeikių enciklopedijoje“ (internete adresas https://www.mke.lt/Otonas_Praniauskas) nurodoma, kad jo gimimo data yra „1818-03-28 (nurodoma 1818-01-27) – šaltinis: Bankauskienė N., „Otonas Praniauskas – kunigas, literatas, lietuvybės puoselėtojas (1818 01 27–1897 11 23), Kultūros tyrinėjimai: konferencijos medžiaga, Kaunas: Technologija, 1995, p. 204.
O. Praniauskas gimė ne Padurbinio dvarelyje, kaip jo sesuo Karolina, o Kapėnų dvarelyje, kuris buvo dabartinio Mažeikių rajono teritorijoje esančiame Kapėnų kaime, prie Viekšnių–Tryškių kelio.
Nedaug straipsnių šiandien galima rasti apie šį iškilų žmogų, savo siela buvusį itin artimą seseriai Karolinai Praniauskaitei.
Vladas Jackūnas 1961 m. Bostone išleistoje „Lietuvių enciklopedijoje“ (t. 23, p. 499) rašo, kad Otonas, baigęs Telšių mokyklą ir Žemaičių kunigų seminariją, kaip pasižymėjęs gabumais auklėtinis, buvo pasiųstas toliau mokytis į Peterburgo dvasinę katalikų akademiją, kurią baigė teologijos magistro laipsniu ir, grįžęs į Lietuvą, iš pradžių profesoriavo Žemaičių kunigų seminarijos profesorius, o nuo 1850 m. dirbo Žemaičių vyskupo M. Valančiaus kapelionu ir sekretoriumi. Jis gerai sutarė su seserimi Karolina, palaikė jos kūrybinius ieškojimus, finansiškai rėmė ją ir jos kūrinių leidybą. Karolina jį supažindino su A. Baranausku, papasakojo apie jo poetinį talentą. Otono padedamas A. Baranauskas įstoti į kunigų seminariją Varniuose (1856).
Otonas, kaip ir jo sesuo, mėgo poeziją ir pats kūrė. Eilėraščius daugiausiai rašė lenkiškai. Didžiausią išliekamąją vertę turi jo vertimai. Jis išvertė ir 1855 m. Vilniuje išspausdino Koenigsdorferio „Iszguldimas Ewangeliju Szwentu ant wisu Nedeldieniu“. Šį darbą dedikavo vyskupui M. Valančiui. Tais pačiais metais jis iš lenkų į lietuvių kalbą Otonas išvertė ir kitą kūrinį – „Piusto dewintojo Gromata apasztaliszka“, o 1870 m. – trečiąją „Bialobrzesko Isguldimas Ewangelijų“ dalį (vėliau rusų administracija šį darbą, neatsiklausi O. Praniausko ir be jo žinios, išleido rusiškomis raidėmis).
Otonui mirus, rankraštyje liko 1873 m. jo parašyti „Pamokslai ant nedeldieniu ir metiniu Szwencziu“ ir „Meditacijos trijų dienų rekolekcijų“.
O. Praniauskas buvo pažangus, empatiškas žmogus. Nepaisant to, kad pats buvo kilęs iš bajorų, turčių nemėgo. Iki šiol uteniškiai vieni kitiems perpasakoja su šio kunigo tarnyste Dievui ir su juo susijusius nutikimus. V. Jackūnas rašo, kad „nors pats Otonas buvo kilęs iš bajorų giminės, bet dirbdamas klebonu Utenoje, dvarininkų dėl jų ydų nemėgdavo ir juos per savo pamokslus viešai plakdavo. Kai Utenos apylinkės dvarininkas Koscialkovskis, iššvaistęs savo dvarus ir išeikvojęs turtus mirė Utenos smuklėje, Otonas surengė Koscialkovskiui laidotuves, bet šalia jo puošnaus katafalko ant žemės pastatė tą pačią dieną mirusio elgetos paprastą karstą ir bažnyčioje ponams pasakė pamokslą iš Kristaus palyginimo apie puotautoją turtuolį ir vargšą Lozorių, jų dviejų mirtį ir pomirtinį likimą.“
Na o 1858 m., kai Otoną pasiekė žinios, jog dvarininkai, sužinoję, jog greitai bus panaikinta baudžiava, pradėjo atleidinėti baudžiauninkus ir varyti juos iš namų, kuriuose šie gyveno, klebonas nieko nelaukdamas tuoj bažnyčioje per pamokslą sukritikavo dvarininkus ir užstojo skriaudžiamus valstiečius. Dvarininkai, neapsikęsdami tokio klebono elgesio, jį įskundė Vilniaus generalgubernatoriui Nazimovui, apkaltindami jį maištaujant ir kurstant žmones. Susidarius tokiai situacijai, įsikišo tuometinis Magiliavo arkivyskupas Vaclovas Žilinskas (1803–1863) ir kunigą Otoną pasikvietė į Peterburgą dirbti jo sekretoriumi. Skundas, V. Žilinskui užtarus, vidaus ministro buvo panaikintas.
Otonas buvo sukaupęs daug senųjų lietuviškų spaudinių. Vienas jų – iš Simono Tado Stanevičiaus (1799–1848) gauta Jurgio Pliaterio bibliotekoje buvusi Mikalojaus Daukšos Postilė, kuri vėliau pateko į Žemaičių kunigų seminarijos biblioteką.
1869 m. O. Praniauskui atsisakius Utenos beneficijos, jis buvo paskirtas Peterburgo dvasinės kolegijos nariu (šias pareigas jis ėjo iki mirties). O. Praniausko susirašinėjimas su jo pareigas Utenoje perėmusiu kunigu Adomu Vyšniausku 1899 metais buvo paskelbtas laikraštyje „Tėvynės sargas“. Otonas yra palikęs atsiminimų apie savo pažintį su Simonu Tadu Stanevičiumi.
Kunigas, prelatas Otonas Praniauskas mirė 1879 m. lapkričio 11 d. Peterburge.
Parengė Danutė Mukienė